Lieku su juo viena. Paprašau, kad visi išeitų. Noriu pabūti dviese su Ikaru.
Galiausiai jis užmiega, turbūt nuo vaistų. Ateina Leinė ir išsiveda mane iš aptvaro. Mudvi nusprendžiame, kad reikėtų iškviesti ir kitą veterinarą, jis apžiūrėtų žirgą. Nes Ikaras turi pasveikti. Nė neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.
2013 m. gegužės 18 d.
Sėdžiu Centriniame parke ant suoliuko priešais fontaną, aplink jį žydi mėlynos orchidėjos. Žiūriu į įsimylėjėlių poreles, vis ateinančias čia pasibučiuoti. O man taip norisi atsistoti ir garsiai šaukti: netikėkite pasaka apie amžiną meilę, nes tai netiesa!
Tik ar kas nors manęs klausys? Žinoma, ne. Juk būdamas įsimylėjęs nieko aplink nematai, vien savo mylimąjį. Taip! Aš irgi regiu vien Metą... Ir nieko daugiau.
Ir kodėl taip mėgstu kankinti save prisiminimais? Tikriausiai dėl to, kad pirmą kartą įsimylėjau... Ir dar taip aistringai. Man tuoj sukaks trisdešimt metų, o aš, galima sakyti, tik vakar patyriau, ką reiškia būti beprotiškai įsimylėjusiai. Keistokas žodžių derinys...
Tie, kurie sako, kad nuo meilės apsvaigstama, yra teisūs. Betgi teisūs ir tie, kurie tvirtina, kad meilė esanti žiauri ir negailestinga.
Įdomu ar įmanoma numirti iš meilės? Ar kas nors yra numiręs vien todėl, kad nepakėlė meilės kančių? Aš galėčiau numirti. Turbūt...
Kažkas – nebeatsimenu kas – kadaise man pasakė: nesiliauk svajojusi, nes svajonės gali atnešti meilę. Aš ir svajojau. O jos ir atnešė tai, kas truko labai trumpai, bet buvo mano... MANO DIDŽIOJI MEILĖ...
Esu tikra dėl kelių dalykų.
Pirma, aš myliu Metą. Nebe pirmąsyk sakau. Tai yra rašau. Regis, imu tai kartoti kiekviename puslapyje.
Antra, – jis išskrido į Čikagą ir nebegrįš. Gyvens ten savo gyvenimą.
Trečia, – dėl šito nesu tikra, bet... jei noriu amžiams pamiršti Metą, turiu pamilti kitą vyrą labiau nei myliu jį.
Neįsivaizduoju, kaip tai įvyks. Bet jei neįvyks, liksiu beviltiškos meilės kaline. Ir kankinsiuosi vienumoje. O juk noriu sukurti šeimą... Turėti vaikų. Tad bent dėl šios svajonės reikėtų pasistengti.
Nes jeigu nepavyks susitarti su savimi, teks kreiptis į psichologą. Tik to daryti visai netrokštu. Ką man galėtų patarti svetimas žmogus? Juk pati save pažįstu geriau. Ir žinau, ko man reikia.
Tik ne visada galime turėti ko norim, tiesa?
2013 m. gegužės 20 d.
– Aš nėščia!... Ne. Negali būti, – stoviu agentūros tualete priešais veidrodį, apimta panikos.
Vėluoja mano mėnesinės. Taip dar niekada nėra buvę. Jos tikslios kaip laikrodis. Visuomet prasideda tą pačią dieną. Žinau, kad iki vidurdienio turiu būti pasiruošusi iš rankinės išsitraukti paketą. O dabar jau vakaras... Tai kur jos, prakeiktosios?
Nors myliu vaikus, bet... Nenoriu vaiko nuo vyro, kuris manęs nekenčia. Tik ne dabar. Mažyliui dar ne laikas ateiti į mano gyvenimą. Meldžiu, Dieve... Ne...
Gerai, kad tualete esu viena. Antraip agentūroje greit pasklistų gandai. Blondinė nepraleistų progos paliežuvauti apie mane. Be jokios abejonės.
Grįžtu į savo kabinetą. Dabar mano mintis užvaldęs ne Metas... O kūdikis. Nors, tiesą sakant, galvojau ir apie Metą. Juk vaikas ir jo.
– Mudviejų kūdikis... – tyliai ištariu uždėjusi delną ant pilvo.
Suskamba mobilusis. Išsigandusi skambučio melodijos net krūpteliu.
– Klausau, mamyte...
– Ema, na, kaip laikosi Ikaras? – susirūpinusi klausia ji.
– Vis taip pat... Dabar jam atliekami tyrimai, žiūrėsim, kokios bus išvados...
– Tikėk, kad jis pasveiks...
– Tikiu, bet kartu ir bijau.
– Važiuosi pas jį ir šiandien?
– Taip. Stengiuosi kasdien aplankyti.
– Mieloji, dar pati susirgsi...
– Tada grįšiu į Bostoną, ir tu manimi rūpinsiesi...
– Nekalbėk taip. Mieliau rūpinčiausi tavimi sveika. Būk gera, pasisaugok ir nežaisk su savo sveikata...
Ak, mama. Tu teisi. Dabar turiu būti sveika, nes, ko gero, laukiuosi.
– Ema, ko nutilai?
– Nieko, mama... Užsigalvojau... Tuoj reikės važiuoti pas Ikarą, nerimauju, ką parodys tyrimai... O kaip laikotės jūs? Kaip tėtis? Gal yra žinių iš Alekso?
– Mudu su tėčiu kaip visada užsivertę darbais. Džiaugiamės, kad dar yra kas perka butus ir namus. O Aleksas skambino anądien. Sakė, vasarą vargu ar grįš. Ketina traukti į Kanadą ir ten surengti koncertinį turą.
– Džiaugiuosi dėl jo. Muzika jam viskas, tad nenuostabu, kad jai teikiama pirmenybė. Vis tiek labai jo pasiilgau ir tikiuosi pamatyti bent per atostogas.
– Juk sakei, kad atostogausime Majamyje... Tu, aš ir tėtis. Nejaugi apsigalvojai?
– Ne. Žinoma, ne. Bet savaitę žadu praleisti ir Bostone. Noriu padirbėti galerijoje. Senokai nebuvau ir fotoaparato paėmusi į rankas. Pasiilgau tų dienų, kai vaikštinėdavau po paplūdimį ir fotografuodavau vandenyną, – sakau užsisvajojusi.
– Mieloji, juk per atostogas reikia ilsėtis, o ne dirbti... – išgirstu tylų mamos juoką.
– Užteks to poilsio. Pati žinai, kad nemėgstu nieko neveikti. Be to, negalėčiau ištisas valandas gulėti prieš saulutę...
– Galėtum daugiau laiko praleisti su Maiku. Juk atvykusi susitiksi su juo? – klausia ji, nutaisiusi smalsuolės laputės balsą.
– Tikriausiai. Bent jau pažadėjau susitikti. Bet neužbėkim įvykiams už akių, mama, gerai? Ką perduoti Leinei, kai nuvažiuosiu pas ją?
– Padėkok už mėsos apkepo receptą. Jis tikrai skanus. Tėtis vis prašo, kad dar iškepčiau... – nusijuokia ji.
– Padėkosiu...
– Pasakyk, kad neliūdėtų dėl Ikaro. Jis tikrai pasveiks. Nueisiu į bažnyčią uždegti žvakelės. Ir tu neliūdėk, Ema...
– Ačiū, mamyte... Pasikalbėsime vėliau... Myliu. Iki...
– Iki, mieloji... Paskambink, kad ir kokių turėsi žinių.
Mama rūpinasi viskuo, kas susiję su manimi. Ji kremtasi dėl kiekvieno mano nuliūdimo. Visuomet atrodė, kad kartu su tėčiu rūpinasi manimi labiau nei tikraisiais savo vaikais. Gal taip yra dėl to, kad juodu jaučiasi esantys už tai itin atsakingi. Be to, dar neminėjau, kad Leonardas ir Linda yra ir mano krikštatėviai. Tad nuo mažens esu jų lepinama... Ir mylima.
Vėlų vakarą pasiekiu žirgyną. Leinė pakviečia mane prie stalo pavakarieniauti kartu su kitais. Ragaudama gardžiai kvepiantį troškinį prisimenu, kad šiandien tai pirmas mano valgis.
Dėl gausybės rūpesčių mažiausiai noriu galvoti apie maistą. Tad dėdamasi šaukštą po šaukšto į burną gardžiuojuosi kiekvienu kąsniu. Tai mato ir Leinė. Sutinku jos mielas akis, stebinčias mane išalkusią ir beveik srebiančią troškinį. Išvalgau dar vieną dubenėlį.
– Gal yra atsakymas iš laboratorijos? – klausiu Leinės, mudviem sėdint ant namo laiptų.
– Tyrimų rezultatai bus tik savaitės pabaigoje. Taigi visi laukiam... – atsidūsta ji.
– O ką gali pasakyti pati? Ar Ikaro būklė bent kiek gerėja? – klausdama labai bijau išgirsti atsakymą.
– Ikaras kankinasi... Nors laikosi didvyriškai... Nežinau, Ema, kas bus, jeigu jo neteksim... Geriausias mano žirgas.
– Leine, būk gera, padėk jam. Jis turi pasveikti. Negaliu netekti ir Ikaro. Tik ne jo... – pravirkstu.
Ji motiniškai apkabina mane. Patylime. Mums abiem skaudu dėl Ikaro. Juk jis daugiau nei žirgas. Jis mudviejų draugas.
Tą naktį lieku žirgyne. Esu pasiėmusi kelias sukneles, kad rytoj galėčiau važiuoti tiesiai į darbą.
Tik nėmaž netrokštu nakvoti tame kambaryje, kuriame anąsyk buvome apsistoję mudu su Metu. Vis dėlto nenoriu varginti Leinės kvailais prašymais leisti įsikurti kitur. Jai užtenka rūpesčių ir be manęs.