Atsigulu ant lovos ir akis įsmeigiu į pasienyje stovinčią supamąją kėdę. Ten sėdėdamas Metas skambino man gitara. Paskui išgirdau jį tariant: „Aš tave myliu, Ema.“
– Metai, o jeigu aš laukiuosi? Kaip man reikės susirasti tave, kad tai pasakyčiau? – stengiuosi kalbėti kuo tyliau, kad tik niekas manęs neišgirstų. – Aš taip bijau... Bijau tapti vieniša mama... Metai, kodėl išėjai? Kodėl mudu, suaugę žmonės, negalėjome susėsti ir pasikalbėti? Jei vis dėlto paaiškės, kad išties laukiuosi, tai bent turėsiu paguodą, iš mudviejų pažinties man bus likę šis tas gražaus...
Už lango lyja. Negaliu užmigti. Klausausi lietaus barbenimo į stiklą. Apsiglėbiu save ir įsivaizduoju esanti Meto glėbyje. Be jo nebesijaučiu saugi. Tarsi būčiau netekusi dalies savęs. Aš nebesu aš... Tik su juo būdavau tikroji Ema.
Vėl suspaudžia širdį. Nes giliai įsirėžęs Meto vardas ir bet kokie prisiminimai apie jį tik skaudina ją.
2013 m. gegužės 21 d.
Rytą mėnesinių irgi nėra. Apima dar didesnis nerimas.
Važiuodama į darbą nusprendžiu nusipirkti nėštumo testą, kad visgi sužinočiau, kaip yra iš tiesų. Ar aš laukiuosi, ar ne.
Maloni vaistininkė padeda išsirinkti geriausią iš jų. Paaiškinu jai, kad pirmą kartą perku ir nelabai nutuokiu. Paimu penkis... Dėl viso pikto.
Viską gyvenime darau remdamasi keliomis nuomonėmis, apsvarstydama kelias galimybes, kad pasirinkčiau tinkamiausią. Tad ir dabar neketinu pasikliauti vienu nėštumo testu. Man reikia būti šimtu procentų užtikrintai. Jeigu laukiuosi, tai visi testai ir turės tai parodyti.
Darbe mane pasitinka Erika su pluoštu gelsvų lipniųjų lapelių, ant kurių užrašytos tik pavardės ir telefono numeriai. Tai užsakovai, kuriems reikia nedelsiant paskambinti.
– Atrodai pavargusi. Ir vėl nemiegojai? – rūpinasi ji.
– Nakvojau žirgyne, tad teko anksti keltis... Tai kiek šiandien susitikimų laukia manęs? – klausiu sėsdamasi prie stalo.
– Penki užsakovai tikrai atvyks, dėl dar dviejų abejoju. Niekaip nepavyksta su jais susisiekti.
– Aišku... Dienelė žada būti nelengva.
– Beje, norėjau jau anksčiau pasiteirauti, bet per tuos rūpesčius taip ir nepaklausiau, ką ketini dovanoti Rajanui.
– Po velnių! Teisybė... Juk savaitgalį jo gimtadienis... Visai pamiršau... – atsilošiu kėdėje ir užverčiu galvą, žvelgiu į lubas. – Šį kartą būsiu neišradinga. Jis mėgsta lankytis Brodvėjuje, tai nupirksiu bilietus į kokį nors miuziklą. Neturiu laiko ieškoti dovanų. Tikiuosi, Rajanas supras. Kaip tik šiandien turi grįžti iš Majamio, tad, ko gero, vakare sulauksiu svečių.
– Nebevažiuosi pas Leinę? – stebisi Erika.
– Ne. Turiu neatidėliotinų reikalų, būtina šį tą atlikti, – sakau žvilgtelėdama į rankinę, kurioje laikau nėštumo testus.
– Jeigu reikia pagalbos, sakyk, – pasisiūlo draugė.
– Ačiū, bet ne. Tai asmeniniai reikalai, – padėkoju jai nuoširdžia šypsena.
– Gerai... Pirmasis tavo susitikimas po penkiolikos minučių, tad netrukdysiu ruoštis...
Erika eina į savo kabinetą. Jos teisybė, man reikia pasiruošti susitikimui. Tad atsiverčiu vieną iš gulinčių ant stalo aplankų.
Ką tik grįžau iš darbo. Sėdžiu miegamajame ant lovos ir negaliu atplėšti akių nuo vonios durų. Šalia manęs guli nėštumo testas.
Pagaliau atėjo metas sužinoti tiesą. Delsiu tai daryti. Kas, jeigu gautoji žinia manęs nenudžiugins?
Vis dėlto einu į vonią. Pasidedu rožinę pakuotę ant spintelės, išsitraukiu naudojimo instrukciją. Imu balsiai skaityti:
– Nuimkite dangtelį ir palaukite, kol ekranėlyje pasirodys laikrodžio simbolis. Tada panardinkite juostelę į šlapimą. Luktelėkite tris minutes. Teigiamas, jeigu ekranėlyje atsiras užrašas TAIP+. Neigiamas, jeigu ekrane atsiras užrašas –NE.
Nusimaunu kelnaites ir nusišypsau. Ne dėl to, kad pirmą kartą atliksiu nėštumo testą. O todėl, kad pamatau paketą, suteptą krauju. Aš nenėščia...
Nors nekenčiu mėnesinių, džiūgauju išvydusi tą kraują. Juk negalėjau pastoti. Tik ne šiuo savo gyvenimo tarpsniu. Kūdikiui dar turėsiu laiko ateityje. Tik ne dabar... Vienai auginti vaiką būtų sunku. Be to, noriu turėti šeimą. Visada to norėjau. Tad pirmiau man reikia susirasti vyrą, o jau paskui mudviem susilaukti vaikų.
Ką gi, Meto ieškoti nebereikės... Jis nebus tėtis...
Rajanas
2013-05-21 Antr. 20.47
Maže, po dešimties minučių
būsiu pas tave ;)
Perskaičiusi žinutę dedu telefoną į šalį ir toliau gaminu vakarienę. Iš tikro tai net ne vakarienė. Rajanui tepu sumuštinius su rūkyta lašiša, gabalėlį radau šaldytuve. O pati atbulais dantimis valgau jogurtą su persikais. Esu praradusi apetitą. Valgau tik dėl to, kad reikia kaip nors palaikyti gyvybines funkcijas.
Einu atidaryti durų su jogurto indeliu rankoje – Rajanas matys, kad nebadauju. Antraip tektų išklausyti ilgą pamokslą.
– Labas, – pasisveikinu atidariusi jas.
– Labas, – jis stipriai apkabina mane ir pabučiuoja į skruostą.
– Ar persikraustai čia? – nusišypsau matydama krepšį jo rankoje.
– Ką, nepatiktų gyventi su manimi? – juokiasi Rajanas.
– Aš nieko prieš, o kaip Simonas?
– Tu man svarbesnė...
– Judu vėl turite bėdų? – susirūpinusi klausiu.
– Na, juk pati sakei, kad jis man per jaunas, ir visa kita... Tad nežinau, kiek dar būsim kartu...
– Susipykot?
– Ne. Lyg ir viskas gerai, bet jau pats nežinau ko noriu... Ak, nebekalbam apie tai. Žiauriai noriu valgyti. Turi ko nors? Bet pirmiau nueisiu į tualetą, nes dar prisisiosiu kelnes... – juokiasi draugas.
– Sumuštiniai tiks?
– Tiks...
Praeina kelios minutės.
– Tu nėščia? – piktas Rajano balsas už nugaros tarsi perskrodžia mane pusiau.
Atsigręžiu. Jo akys laksto visu mano kūnu.
– Ne, – trumpai atsakau.
– Tai kodėl vonioje ant spintelės padėtas nėštumo testas? – jis klausiamai žvelgia.
Šūdas! Visai jį pamiršau.
– Maniau esanti nėščia, nes vėlavo mėnesinės. Tikriausiai dėl visų užgriuvusių rūpesčių... Bet nusiramink... Nesu nėščia...
– Esi tikra, kad nesilauki? – Rajanas ir toliau kamantinėja.
– Taip. Gal nori, jog nusimaučiau kelnaites ir parodyčiau kruviną paketą? – suneriu rankas ant krūtinės.
– Ačiū Dievui. Nes buvau išsigandęs. Vaikas? Ir dar nuo ano mulkio? To būtų per daug...
– Rajanai, liaukis... Nereikia jo įžeidinėti. Jis dingo iš mano gyvenimo, taigi... Palikim ramybėje šią temą... – prisiminusi Metą nuliūstu.
– Kaip Ikaras? Gal jau sveiksta? – jis supratingai kreipia pokalbį kita linkme.
– Jam vis dar negerai. Bet viliamės, jog tyrimai duos kokios nors naudos, kad rasim vaistų jam išgydyti... O tu? Ilgam grįžai į Niujorką?
– Šią savaitę būsiu čia, o kitą turėčiau skristi į Bostoną. Buvusi mano dėstytoja pasikvietė mane skaityti paskaitos universiteto studentams apie dizainą, modelio darbą ir panašiai.
– Oho! Tai būsi dėstytojas? – nusišypsau. – Kiek pamenu, nekentei sėdėti paskaitose, – traukiu jį per dantį.
– Dabar viskas kitaip. Matyt, užaugau. Be to, tai bus vienintelė paskaita. Negalėčiau dėstytojauti kasdien. Išprotėčiau, – Rajanas nusijuokia ir paragauja sumuštinio.
– Tai šiąnakt tikrai liksi čia? – klausiu jausdamasi nesmagiai.
Nesmagu dėl Simono, iš kurio atimu visą Rajano dėmesį. O gal ir dėl to, kad suprantu imanti naudotis draugu. Juk jam būnant šalia fantazuoju apie Metą. Tai ne Rajano, o Meto rankos apkabina mane. Ir naktį priglundu ne prie Rajano karšto kūno.
– Liksiu. Tikiuosi, neprieštarauji? – jis kilsteli antakį, kaip darydavo Metas.