– Ne. Noriu, kad liktum. Nebemėgstu miegoti viena... – išspaudžiu šypsnį.
– Jau žinau. Tik per miegus nebevadink manęs mieluoju ir nebučiuok mano kūno... – sukikena Rajanas.
– Užsičiaupk! Jau anąsyk sugėdinai. Gal užteks? Geriau pažiūrėkim kokį nors filmą, – pakviečiu jį į svetainę.
Įjungiu televizorių. Neprisimenu, kada paskutinį kartą jį žiūrėjau. Kai draugavau su Metu, tikrai ne. Mudu turėdavom įdomesnės veiklos.
Susirangau ant sofos šalia Rajano. Draugas neprieštarauja, kad padedu pagalvėlę jam ant kelių ir įsikniaubiu į ją. Delnu glosto man petį. O aš tuščiu žvilgsniu spoksau į televizoriaus ekraną.
Vis dėlto įžiūriu pagrindinius aktorius: Sandrą Bulok ir Beną Afleką. Prisimenu, kad šį filmą, esu jau mačiusi, jis vadinasi „Gamtos jėgos“. Trumpas siužetas toks: Beno herojus po dviejų dienų ketina susituokti, bet netikėtai sutinka kitą moterį, Sandros heroję. Ir galiausiai ją pamilsta.
Pasirodo, jei kas lemta, tai lemta... Susivienija net visos gamtos galios, kad susitiktų du žmonės, skirti vienas kitam. Tik gaila, kad jie nelieka kartu...
Dabar man visai nereikia žiūrėti filmų apie meilę... Aš ir nežiūriu... Užsnūstu.
2013 m. gegužės 24 d.
Nors dar rytas, skaičiuoju valandas, kada galėsiu vykti į žirgyną. Šiandien turi paaiškėti Ikaro tyrimo rezultatai.
– Ema, tau atėjo siuntinys, – įėjusi į kabinetą praneša Erika.
– Tikriausiai bilietai, mano užsakyti Rajano gimtadieniui. Ačiū, – paimu rusvą voką.
Taip. Tai jie. Reikia tik gražiai įvynioti, ir dovana draugui bus paruošta.
– Rajanas nesakė, kur vyks šventė? – klausia ji.
– Ne. Nieko nežinau. Juk tai trisdešimtasis jo gimtadienis. Numanau, kad bus parinkęs ypatingą vietą... – šypteliu.
– Kaip tik išpuola ilgesnis savaitgalis, ko gero, švęsim ne vieną dieną, – nusijuokia ir Erika. – Bet netrukdysiu tau... Pašnekėsim per pietus... Einu atsakyti į kelis užsakovų laiškus.
– Šiandien yra skubių darbų? – dar pasiteirauju, kol neišėjo.
– Ne. Bent kol kas...
– Susitikimus atidėk kitai savaitei, gerai?
– Žinoma. Tiesa, blondinė klausia, ar galėtų anksčiau išeiti iš darbo. Ką jai atsakyti?
– Įdomu, kodėl neklausia manęs...
– Gal bijo, – prunkšteli ji.
– Tegu sau eina. Bent jau visų galvos pailsės nuo jos plepalų... – nusišaipau.
– Okei, pasakysiu...
Išsitraukiu iš rankinės telefoną ir ketindama skambinti Leinei netyčia užklystu į gautuosius pranešimus. Čia visa virtinė mylimojo atsiųstų žinučių.
Paspaudžiau į atsitiktinę.
Mylimasis
2013-04-23 Antr. 14.19
Džiaugiuosi, kad patiko.
Juk sakiau, jog įrodysiu
tau savo meilę. Ir rodysiu
kiekvieną dieną :* Tikrą
bučkį gausi vakare. Ar šį
vakarą žadi užsukti į barą?
Prisimenu, kaip gavau ją tą pačią dieną, kai jis atsiuntė man į darbą puokštę gėlių. Dabar žodžiai „įrodysiu savo meilę“ atrodo tikra ironija.
Tai kur visi tavo įrodymai, Metai? Juk melavai man, ką?
Pereinu prie kitos žinutės.
Mylimasis
2013-04-25 Ketv. 22.38
Saldžių sapnų, mažyte ;*
Pažadu sapnuoti tave ;*
Tik tave ;*
O ši buvo atsiųsta tada, kai Metas kelioms dienoms išvyko į Čikagą. Jam grįžus mudu... Na, toji naktis buvo ypatinga. Patyriau tai, ko turbūt neikada nebepatirsiu.
Pamatau ekranėlyje įsižiebiant Leinės vardą. Netrukus išgirstu ir skambutį.
– Klausau, – susijaudinusi atsiliepiu, nes numanau, dėl ko ji skambina.
– Ema, gali kalbėti?
– Taip. Sakyk, kokie tyrimai? Geri? Blogi?
– Kai atvažiuosi čia, tada ir pasakysiu... – iš ramaus balso negaliu spręsti, kaip iš tiesų yra.
– Visai blogi? Leine, būk gera, pasakyk...
– Tikrai nesakysiu... Nenoriu, kad tau bevažiuojant dar bėda ištiktų... Mudu su veterinaru tavęs lauksim... Kai galėsi, atvažiuok... – ji padeda ragelį.
Tikriausiai prastos naujienos. Jeigu jau Leinė man nesako, vadinasi... Nieko gero. Bet aš išgelbėsiu Ikarą. Surasiu vaistų, padėsiančių jam pasveikti...
Pasiimu rankinę ir užeinu pas Eriką.
– Išvažiuoju, – sakau jai tarpduryje.
– Gal jau žinai tyrimų rezultatus?
– Ką tik skambino Leinė, bet nenorėjo sakyti telefonu. Sužinojusi paskambinsiu. Iki.
– Iki, Ema... Sėkmės...
Šį kartą man važiuojant į žirgyną laikas slenka labai lėtai. Per daug ir neskubu. Stengiuosi laikytis visų kelių eismo taisyklių. Ir vis tiek jaudinuosi dėl Ikaro.
Nors man ir pavyko prikalbinti žirgą bent truputėlį paėsti, jis nebenorėjo eiti į lauką ir leido dienas aptvare. Mačiau, kad jam skauda. Man pačiai skaudėjo ne mažiau.
Dievinu šitą žirgą. Jis man padėjo ištverti vienatvės metus. Be to, saugo visas mano paslaptis. Jis viską žino apie mane.
Tad negaliu jo prarasti.
Pastatau audi kieme šalia raudono autobusiuko. Spėju, kad šis priklauso veterinarui.
Pamatau Leinę, ji kalbasi prie arklidžių su kažkokiu žaliašvarkiu žmogumi. Sparčiu žingsniu traukiu prie jų.
– Laba diena, – pasisveikinu su žilstelėjusiu vyriškiu ir pažvelgiu į Leinę.
– Laba diena, – atsako jis, linktelėdamas galvą.
– Tai kokie tie rezultatai? – iškart klausiu žvelgdama į juodu.
– Vis dėlto teks Ikarą numarinti, – nenoriai ištaria Leinė, žiūrėdama man į akis.
– Ne... Ne... Ne... – negaliu, nieku gyvu nenoriu patikėti jos žodžiais. – Nejau nėra vaistų? – teiraujuosi veterinaro, nervingai persibraukdama plaukus.
– Deja, negaliu suteikti net menkiausios vilties, kad pavyktų išgydyti žirgą... – jis nudelbia akis.
– Ne. Aš neleisiu numarinti Ikaro, – netikėdama purtau galvą ir skėsčioju rankomis. – Leine, pamatysi, jis pasveiks... Aš priversiu jį daugiau ėsti. Patikėk manimi, mudu ir vėl šuoliuosim... Tu pamatysi... – tai pasakiusi pasitraukiu nuo jų ir bėgu į arklides pas savo juodąjį gražuolį.
– Ema! – dar spėjau išgirsti Leinės balsą.
Vaizdas toks pat kaip ir vakar, prieš man iš čia išvažiuojant. Ikaras guli ant šiaudų. Man darosi be galo skaudu. Jis jau dabar atrodo kaip negyvas.
Neprieinu arčiau. Stoviu atsirėmusi į aptvaro duris.
Ikarai... Pažadu, kad tu pasveiksi. Man sunku žiūrėti į tave tokį. Labai norėčiau, kad viskas būtų kaip anksčiau, kai mudu iškylaudavom valandų valandas. Tu buvai kupinas energijos... Ne taip kaip dabar... Mano gražuoli, aš pasiilgau tų dienų. Tu turi sustiprėti. Aš tau prisiekiu: jeigu pasveiksi, mudu niekada nebesiskirsime. Kiekvieną dieną būsiu čia... Su tavimi... Tik mudu abu... Ir vėjas tavo karčiuose, mano plaukuose...
Už nugaros išgirstu žingsnius. Prieina tikroji Ikaro šeimininkė.
– Prašau nieko jam nedaryti... – tyliai sakau, kai ji sustoja šalia. – Leisk man bent kelias dienas juo pasirūpinti. Aš jį pastatysiu ant kojų. Jis pasitiki manimi ir darys, ko paprašysiu. Būk gera, Leine... Neatimk jo iš manęs...
Ji neatsiliepia. Palieka mane vieną su žirgu. Esu bet kam pasiryžusi, kad tik išgydyčiau Ikarą. Jeigu reikės, galiu su juo ir miegoti... Čia, aptvare...
2013 m. gegužės 26 d.
Praleidžiu su žirgu ištisas dvi paras. Nesitraukiu nė per žingsnį. Šeriu iš rankos. Šukuoju. Glostau. Kalbuosi su juo. O Leinė per prievartą vis tempia mane į virtuvę ko nors užkąsti.