Ikaras irgi stengiasi... Dėl manęs. Pakelia galvą. Kartą net atsistoja. Tiesa, trumpam, bet man tai atrodo pažanga. Vis dėlto Leinės veide nematau šypsenos.
Ji stebi mudu iš tolo. Ir pati neleidžia prisiartinti nė vienam darbuotojui.
Vieną popietę Leinė mane pasišaukia į kiemą pasišnekėti.
– Ema, daugiau laukti negalime... Turime jį numarinti... – ryžtingai sako ji.
– Ak, Leine... Nedaryk to, – maldauju.
– Nejaugi nematai, kad Ikaras kankinasi? Jam baisiai skauda žaizdą... Šį rytą nuėjusi sugirdyti vaistų pastebėjau kraują sau ant delno. Žinau, kaip tau skaudu. Ir man nelengva. Bet kitos išeities nėra... Tai reikia atlikti dar šiandien...
Apsiverkiu suprasdama, kad jau niekada daugiau nebepamatysiu Ikaro. Delnu vis braukiu ašaras nuo veido. O šios nesiliauja tekėjusios kaip užkeiktos.
Apsidairau aplink. Kitame aptvare matau nenustygstančią vietoje Žarą, Ikaro mamą. Jai skaudu matyti kenčiant savo vaiką. Galiu tik įsivaizduoti, ką ji jaučia. Jei turėčiau vaiką ir jeigu jam kas nors nutiktų, tikriausiai numirčiau.
– Gerai... – atsigręžusi tyliai sakau Leinei ir keliskart linkteliu galvą. – Bet padarykim tai paplūdimyje. Nuvežkim Ikarą paskutinį kartą į paplūdimį... Jis mėgdavo ten bėgioti...
– Pasakysiu vyrams, kad paruoštų sunkvežimį... Ir paskambinsiu veterinarui...
Leinė eina namų link. O aš lėtu žingsniu traukiu prie arklidžių... Palei žirgų aptvarą. Stebiu neramią Žarą. Regis, ir ji žiūri į mane. Nudelbiu akis. Man sunku į ją žiūrėti ir žinoti, kad ketinu atimti jos vaiką.
Keli žirgyno darbuotojai padeda Ikarui atsistoti ir nužingsniuoti iki automobilio. Leinė turi galingą visureigį atviru kėbulu, tinkamą važiuoti ir per pusnis, ir per purvynus. Jis neskirtas vežioti žirgams, bet mes nenorime įsprausti Ikaro į dengtą sunkvežimį kaip kokio kalinio. Tai paskutinė jo kelionė. Todėl jis vertas garbingiausio atsisveikinimo su šiuo pasauliu, kurį taip myli. Ir su tais, kurie visada jį mylės.
Įsitaisau kėbule šalia Ikaro. Leinė su dviem žirgų prižiūrėtojais susėda visureigio priekyje. Išgirstu beviltišką Žaros žvengimą ir noriu rankomis užsikimšti ausis. Kumelė mūsų nemato, tik jaučia, kad išsivežame jos vaiką. Imu drebėti. Juk žinau, kad pabūti su mylimiausiu juoduoju išdykėliu man telieka valanda.
Paplūdimys netoli. Ir, mūsų laimė, tuščias. Atsargiai iškeliame Ikarą. Nusivedu jį prie vandens. Regis, žirgas nebeturi jėgų stovėti. Vos mums priėjus pakrantę, mano gražuolis atsigula ant smėlio.
Atsiklaupiu šalia ir rankomis apsiveju jam kaklą. Jau kuris laikas man rieda ašaros, visi vaizdai darosi neryškūs.
Leinė leidžia atsisveikinti su žirgu man vienai. Pati su kitais vyrais stovi atokiau.
– Mažuti, prisimeni, kai pirmą kartą tave čia atsivedžiau? – tyliai sumurmu sau po nosimi, nes pro nesiliaujančias tekėti ašaras sunkiai teištariu žodį. – Iš pradžių bijojai vandens... Bet pasitikėjai manimi... O aš tavimi... Tau pavyko prisijaukinti vandenį, o man vis dar ne... Bet leidausi tavo nešama per bangas, nes mylėjau tave ir žinojau, kad saugosi mane... Kad neleisi nukristi... – pabučiuoju į šlapią snukį. – Ikarai, man labai gaila... Būk geras, atleisk... Nederėjo tau užkrauti savo bėdų, dėl kurių ėmei taip sielotis, kad net susirgai, o dabar... Nenoriu, mielasis, tavęs netekti... Tik ne tavęs... Likai man vienas... Nejaugi ir tu išeisi? Nejau visi, kuriuos myliu, mane paliks? Be tavęs jausiuosi tokia vieniša... – imu kūkčioti.
Išgirstu už nugaros kažkieno žingsnius ir krūpteliu.
– Mieloji, atvažiavo veterinaras... – sukuždėjo Leinė. – Mes turime tai atlikti... Dabar...
Linkteliu galvą, delnu braukdama ašaras. Neatsigrįžtu. Nenoriu matyti, kaip veterinaras leidžia žirgui vaistus.
Stipriai apkabinu jį. Paskutinį kartą pažvelgiu į liūdnas akis. Ikaras irgi verkia. Mano mažasis draugas verkia. Nebegaliu suvaldyti jausmų. Priglaudžiu galvą jam prie kaktos ir imu raudoti balsu.
Jaučiu, kaip pamažu šąla žirgo kūnas... Netenku savo mylimo draugo...
Kažkieno rankos švelniai apglėbia mane. Ne, tai ne Leinė. Tai vyro rankos. Pakeliu galvą ir atsigręžusi pažvelgiu atgal.
Kas gi daugiau, jei ne Rajanas gali tokią akimirką būti su manimi. Kaip jis čia atsirado? Iš kur?.. Mačiau, kaip jam skaudu žiūrėti į mane.
– Jis nugaišo per mane, Rajanai. Tik aš dėl to kalta... Tik aš, – ištariu kūkčiodama.
– Ema, nusiramink... Tu nekalta... Taip jau nutiko... – jis bando raminti mane.
– Ne... Tai mano kaltė... – paguldau Ikaro galvą ant smėlio ir padedama Rajano atsistoju. – Man nereikėjo jam guostis... Tikrai nebūtų taip nutikę... – piktinuosi savimi žiūrėdama draugui į akis, o šis, rodos, nesupranta manęs.
– Maže, eikš... – nori mane apkabinti.
– Pasitrauk! – atstumiu Rajaną ir pasileidžiu bėgti.
– Rajanai, palik ją! – sušunka Leinė.
Bėgu miško link. Noriu kuo greičiau pasiekti žirgyną ir atsiprašyti Žaros.
Nematau nieko aplink. Ko gero, bėgu labai greitai, nes tuoj pat išvystu arklidžių stogą. Kojos darosi tokios sunkios, kad manau tuoj suklupsianti. Bet prisigaunu iki aptvaro, kuriame risnoja Ikaro mama.
– Žara! – garsiai pašaukiu.
Ji neatsiliepia. Ir toliau bėga ratu atokiai nuo kitų žirgų.
Atkeliu vartelius ir įlekiu į aptvarą.
– Žara, mažyte, ateik čia! – dar kartą sušunku.
Šį kartą ji mane išgirsta ir atšuoliuoja.
– Atleisk, mieloji... Aš nenorėjau... – bandau paglostyti kumelei kaktą, bet ji atšoka. Nenori būti glostoma. – Žara, būk gera... Atleisk... Eikš, pajodinėkim... – apėjusi aplink užšoku jai, nors ir nepabalnotai, ant nugaros.
Tik staiga Žara stoja piestu ir... Pasijuntu krentanti.
– Ema! – išgirdau iš tolumos atskriejant Leinės ir Rajano balsus.
Skausmas perveria nugarą – atsitrenkiu į suplūktą žemę. Priešais save išvystu Žaros kanopas. Ji nori mane sužaloti. Taip, kaip aš sužalojau jos vaiką.
Giliai alsuoju žiūrėdama įskaudintai kumelei į akis. Dabar ir pati bet kurią akimirką galėjau mirti.
Bet Žara atsitraukia... Kryptelėjusi galvą pamatau ją nušuoliuojant tolyn į mišką.
– Ema, ar tau nieko nenutiko?! – šaukia pribėgęs Rajanas.
– Nesikelk, tuoj iškviesim gydytoją... – nerimauja Leinė, spausdama telefoną prie ausies.
Negalu pajudėti. Bejėgė guliu ant žemės. Mano akys vis dar žvelgia miško pusėn, kur tikiuosi išvysti Žarą.
– Maže, būk gera... Pasakyk ką nors... – maldauja Rajanas. – Ema, ar girdi? Kaip jautiesi?
– Nežinau... Blogai... – atsidūstu.
Ašaros pačios rieda veidu. Nežinau, iš kur jų tiek manyje.
– Tau skauda?
– Taip... Labai... Plyšta širdis... Praradau savo meilę, o dabar ir šitai... Rajanai, mano širdis daugiau netvers...
– Maže, viskas bus gerai. Juk aš esu čia, – jis priglaudžia delnus man prie skruostų.
Pažvelgiu į jį. Rajanas atrodė labai sunerimęs. Dabar man liko tik tavo draugystė.
– Gydytojas jau važiuoja. Netrukus bus čia, – sako pasilenkusi Leinė. – Kaip jautiesi? Tikiuosi, Žara tavęs nesužeidė, antraip...
– Tik nieko jai nedaryk... Ji elgėsi taip, kaip elgtųsi bet kuri motina... Prašau tavęs...
– Palūkėsiu gydytojo prie vartų. O tu gulėk ir nė nemėgink keltis...
Leinė mus palieka.
– Rajanai, kodėl esi čia? Juk šiandien tavo gimtadienis... – kaltai pažvelgiu į jį.
– Tu man svarbesnė už gimtadienį... – jis mėgina šypsotis.
– Prisiek, kad mūsų draugystė bus amžina. Nes negaliu netekti dar ir tavęs...
– Prisiekiu... Tu manęs neprarasi. Nė nesvajok, kad pavyks manęs atsikratyti... Maže, mudu sujungti amžiams nenutraukiamais draugystės saitais...