– Su gimtadieniu, Rajanai... Atleisk, kad guliu ant žemės ir negaliu deramai tavęs pasveikinti, – meiliai žvelgiu į jį.
Rajanas pasilenkia, pats apkabina mane ir pabučiuoja.
– Ačiū, – sako šypsodamasis.
Išgirdę balsus mudu atsigręžiame. Leinė su kažkokiu vyru skuba mūsų link.
Gydytojas apžiūri mane. Darau ką liepiama: sulenkiu kojas, krypteliu į vieną pusę, į kitą. Galiausiai atsistoju. Skauda nugarą. Bet galima pakelti. Rodos, man nieko rimto nenutiko. Dėl viso pikto gydytojas liepia vykti į ligoninę, kad būčiau apžiūrėta nuodugniau. Rajanas pažada pats tuo pasirūpinti ir prireikus prievarta atvesdinti mane į kliniką.
Tą vakarą su juo ir Leine lieku žirgyne. Visi trys šnekučiuojamės iki ryto. Prisimename pirmąsias Ikaro dienas čia. Daugiausia kalbamės apie jį. Tam žirgui visų mūsų gyvenime teko ypatinga vieta. Jo netekę tarsi praradome mažytę dalelę savęs.
2013 m. gegužės 27 d.
Šis pirmadienis laisvas. Ir gerai. Nes nenoriu būti darbe. Tikriausiai nesusikaupčiau dirbti. O juk žinau, kad šią savaitę laukia ne vienas ir ne du susitikimai su reklamos užsakovais.
Neįsivaizduoju, kaip reikės visa tai ištverti. Man išties reikia atostogų.
Visą dieną praleidžiu su Rajanu ir Simonu. Juodu stengiasi mane išblaškyti. Vakare susėdę Rajano buto terasoje grožimės Niujorku ir valgome sukaktuvininko tortą.
Žinoma, iš pradžių tarp dviejų įsimylėjusių žmonių jaučiuosi nekaip. Bet Rajanas mano draugas. Neleidžia man vienai likti bute. Tad pasikviečia į svečius ir rūpinasi manimi. Simonas irgi malonus ir, be abejo, dėmesingas.
Niekaip negaliu pamiršti Ikaro. Prieš akis matau tik juodąjį savo gražuolį. Negaliu pakelti žudančio kaltės jausmo. Dar ir Žara nekenčia manęs.
Viskas galėjo būti kitaip. Jeigu tik kai kas nebūtų sužeidęs man širdies ir jei nebūčiau visko papasakojusi Ikarui.
Nežinau, ar kada nors galėsiu susitaikyti su šia kalte...
Rodos, viskas buvo gerai, kol nesutikau kai ko. Nebenoriu net jo vardo minėti. „Kai kas“ tinkamesnis pavadinimas.
Man išties reikia jį pamiršti, nes prisiminimai skaudina ne tik mane pačią, bet ir šalia esančius brangius žmones.
2013 m. gegužės 30 d.
– Negi čia aš? – garsiai klausiu stovėdama vonioje priešais veidrodį. – Kas iš manęs liko? Paakiai pajuodę... Skruostai įkritę... Akys nebespindinčios, veikiau merdinčios...
Neatpažįstu savęs. Tai ne aš. Tai visai kita moteris, žvelgianti į mane iš veidrodžio. Kiek netekau svorio?
Negalėjau žiūrėti į save tokią. Regis, dar visai neseniai buvau be galo laiminga. O dabar... Virtau viena iš nusivylusiųjų namų šeimininkių, nors nesu net ištekėjusi. Kur ten ištekėjusi, neturiu nė draugo...
Atsidarau drabužių spintą ir apsivelku pirmą pasitaikiusią po ranka suknelę. Ji man per didelė. Pasimatuoju dar kelias.
– Visos per didelės... Turbūt nebuvau tokia liekna nuo universiteto laikų, – sumurmu taisydamasi suknelę, negražiai gulančią ant kaulėto kūno.
Nepatinku sau. Esu praradusi visas moteriškas formas. Dabar drąsiai galiu belstis į modelių agentūrų duris – veikiausiai gaučiau ne vieną pasiūlymą dirbti modeliu. Bet ta sritis manęs nedomina. Užtenka, kad ir taip beveik kasdien dirbu su įnoringais modeliais. Visai netrokštu apsikeisti su jais vietomis.
Grįžtu iš darbo anksti. Šešios valandos. Man tai anksti, nes paprastai dirbu iki aštuntos arba dešimtos vakaro. Nuo tada, kai mane nubloškė Žara, man vis labiau paskausta koją. Noriu šiandien ją pailsinti prieš rytojaus vizitą pas gydytoją. Tikiuosi, gal šis suleis kokių nors skausmo malšinamųjų, kad galėčiau lengviau vaikščioti. Ko gero, būsiu smarkiau susitrenkusi, nei manau.
– Šiandien turėjo įvykti mūsų pasimatymas, tiesa? – garsiai klausiu pirmą kartą paėmusi į rankas Meto paliktus akinius. – Ši diena turėjo priklausyti tik mums... Bet... Tu tikriausiai jau turi su kuo ją leisti... Nė neabejoju...
Šią akimirką noriu atsikratyti visų prisiminimų apie Metą. Einu į virtuvę ir sviedžiu akinius į šiukšlių dėžę. Man jų daugiau nebereikia.
Viskas baigta. Nebenoriu nieko apie jį žinoti. Tegu tas vyras būna laimingas su kita. Taip, kaip aš būsiu laiminga su... kuo nors... Gal Maiku? Nežinia kodėl prisimenu savo bendraklasį, kuriam pažadėjau susitikimą, kai vėl būsiu Bostone.
Būtinai susitiksiu su juo. Noriu būti laiminga. Ir turiu teisę tokia būti. Ką žinai, gal Maikas ir yra toji mano laimė? Tik jau ne Metas...
Atsiguliau ant lovos ir įsikišau ausines į ausis. Man labai reikia užsimiršti. Pabėgti į savąjį svajonių pasaulį. Ten, kur visuomet esu linksma ir besišypsanti. Čia gali pagelbėti tik muzika...
2013 m. birželio 1 d.
– Negailėk, Simonai... Kirpk... – mano veidas, žvelgiantis į Rajano draugą su žirklėmis rankose, rimtas.
– Ar tikrai to nori? – jis klausiamai žiūri į mane.
– Taip... Noriu...
– Vėliau nesigailėsi?
– Ne, – esu tokia užtikrinta, lyg per baigiamąjį egzaminą universitete atsakinėdama į klausimus.
– Okei... Aš tik pasitikslinau...
Simonas apgręžia mane su visa kėde ir viena ranka suima ilgus, siekiančius juosmenį mano plaukus. Esu tvirtai nusprendusi nusikirpti gražiąsias savo kasas. Man jau seniai reikia atnaujinti įvaizdį. Daugelį metų vis tokia pati... Ilgakasė. Nors kasos man patinka, jos pernelyg susijusios su liūdnais prisiminimais.
– Tai kirpti ar ne? – dar kartą klausia Simonas.
– Kirpk!... Ir kuo greičiau... – veidrodžio atspindyje sutinku savo asmeninio kirpėjo akis ir išspaudžiu šypseną.
Jis tik vypteli. Nelabai nori imtis šio darbo. Juk visada girdavo mano plaukus, liepdavo niekada niekam neduoti jų kirpti. O dabar pats priverstas atlikti tai, kas jam nemalonu.
Jau! Girdžiu, kaip žirklės negailestingai keliauja tiesia linija nuo vieno plaukų krašto iki kito. Ir nėmaž nepajuntu visa užliejančios savigailos bangos.
Viskas! Štai mano nauja šukuosena. Mmm... Ji man patinka. Simonas puikiai padirbėjo. Tik, aišku, reikės laiko, kol priprasiu prie tokių trumpų plaukų. Dabar jie nesiekia nė krūtinės.
– Ačiū, Simonai... Man patinka... – pakilusi nuo kėdės pakšteliu talentingajam kirpėjui į skruostą.
– Prašom... Tik paskui nekaltink manęs, kad sugadinau plaukus... – šypsodamasis atsako jis.
– Žinoma, nekaltinsiu. Juk pati įkalbėjau juos nukirpti... – šypsausi ir aš.
– O... Maže, puikiai atrodai, – atėjęs iš virtuvės žavisi Rajanas. – Lyg kitas žmogus. Lieknutė... Gražutė... Tikra viengungio niujorkiečio svajonė...
– Hm... Svajonė... Kurgi ne... – nudelbiu akis, nes kai ką prisimenu.
– Palieku jus abu... Lekiu pas kitą klientę... Iki, Ema... – Simonas išskuba pro duris. O aš jį išlydžiu šypsena.
– Maže, nori ko nors užkąsti? – siūlo Rajanas, vesdamasis mane į virtuvę.
– Gal... Nors ir nesu alkana... – patraukiu pečiais, o mano pirštai nesiliauja žaidę trumpomis plaukų sruogomis.
– Užteks tau lieknėti... – jis piktai nužvelgia mane. – Nenoriu, kad susirgtum anoreksija... Todėl nežadu tavęs iš čia išleisti, kol nesuvalgysi visos lėkštės spagečių su daržovėmis.
– Gerai jau, gerai... Suvalgysiu... – pakeliu akis į dangų, nes Rajanas man panėši į tėtį. Šis vaikystėje visada sakydavo: kai viską suvalgysi, tada ir galėsi lėkti į paplūdimį.
– Ar jau nusprendei, kada eisi atostogų? – smalsauja mano draugas.
– Turbūt liepos pabaigoje arba rugpjūtį... Tikslios datos nepasakysiu, nes nežinau, kiek šį mėnesį bus darbo... Jei daug, tai atostogausiu tik rugpjūtį... – dėstau Rajanui netolimos ateities planus, sėdėdama ant aukštos baro kėdės, kol jis krauna į lėkštes gardžiai kvepiantį savo firminį patiekalą.