– Kai tiksliai žinosi, pasakyk, tada kalendoriuje pasižymėsiu, kad tuo metu būčiau laisvas... Nes kaip tik dabar kelioms dienoms išvykstu į Majamį... Kitos savaitės pabaigoje turėčiau grįžti... Taigi nusiteik linksmybėms... Gana sėdėti namie ir gailėtis savęs... Eisim ieškoti bernų... – nusijuokia šaunusis virėjas.
– Įdomu, ką apie šį sumanymą pasakys Simonas? Manau, jam tai nelabai patiks... – nusišypsau ir dar kartą persibraukiu plaukus. Keistas jausmas... Jie tokie trumpi...
– Jam nebūtina žinoti... – Rajanas pamerkia akį ir padeda lėkštę priešais mane.
– Prisižaisi... Pamatysi...
– Ne. Simonas viską supranta. Man irgi kartais reikia pasilakstyti.
– Tai judu vienas kitam neištikimi?
– Lyg ir... Pasikalbėjom ir nutarėm neriboti vienas kito laisvės... Jeigu jis nori, tegu pasismagina su kitais... Tik tegul tai daro su mano žinia... Aš irgi darysiu, kas man patinka... Taigi esu ištikimas tik tau... – jis pasiunčia oro bučinį.
– Aš taip negalėčiau. Jeigu mano vyras nukryptų į šalį, tai kam toks būtų reikalingas?
– Maže, puikiai žinau tavo nuostatas... Aš ir nenorėčiau, kad koks nors nevykėlis būtų šalia tavęs ir apgaudinėtų... Jam tektų pasišnekėti su manimi... – Rajanas tai ištaria rimtu balsu.
– Regis, mano būsimam vyrui nepasisekė. Jam teks atsakyti ne tik į begalę tėčio klausimų, bet įvykdyti ir tavo sumanytas užduotis... – tyliai nusijuokiu valgydama tobulo virėjo tobulą patiekalą.
– O kaip kitaip? Esi ypatinga, Ema... Ir bet kokiam vyrui mes tavęs neatiduosim... – mudu sukertame delnais, patvirtindami šį Rajano ketinimą.
Pietūs puikūs. Pažadu Rajanui, kai šis grįš iš Majamio, paruošti skanią vakarienę ir atsidėkoti už visa, ką daro mano labui.
Be to, turėjau ir dar vieną prašymą... Noriu, kad draugas eitų kartu su manimi apsipirkti, nes visi drabužiai man per dideli. Rytoj manęs laukia aibė svarbių susitikimų, tad žūtbūt reikia naujų suknelių ir visokių kitokių grožybių.
2013 m. birželio 3 d.
– Direktore, nepažinau jūsų... – eidama pro registratūrą į savo kabinetą išgirstu už nugaros pažįstamą juoką. Atsigręžiu.
– Labas rytas, Erika... – pasisveikinu su ja.
– Labas... Puikiai atrodai... Ir šukuoseną pakeitei... Ir, regis, dar labiau sulieknėjai... – draugė nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. – Man tikrai reikės apsilankyti sporto klube pas Teilorą...
– Jis visada tavęs laukia. Tik pati niekaip nerandi kelio iki jo... – nusijuokiu atidarydama kabineto duris. – Gal išgersi arbatos su manimi?
– Norėčiau, bet tavęs netrukus laukia susitikimas su užsakovu...
– Užsakovu? Kokiu? Kodėl nieko nežinau apie šį susitikimą? – nutaisau piktoką žvilgsnį.
– Penktadienį tavęs čia nebuvo, tai teko pačiai viskuo pasirūpinti... – ji kaltai žvelgia į mane. – Toks ponas Rosas norėjo aptarti sutarties sąlygas. Pasakiau, kad būsi tik pirmadienį, galės susitikti su tavimi asmeniškai...
– Erika, reikėjo mane perspėti. Nes esu visiškai nepasiruošusi šiam susitikimui, – pasiunčiu jai dar vieną piktą žvilgsnį. – Ką apie jį turėčiau žinoti? Kuo jis užsiima?
– Sakė, tai būtų reklama restoranų tinklui...
– Na, kas dar? Kokiame rajone tie jo restoranai? Kokios pasaulio virtuvės maistą tiekia?
– Šito nežinau... Užmiršau pasiteirauti...
– Erika, juk ne pirmą dieną čia dirbi. Turėtum žinoti, ko klausti užsakovų... Kada tas susitikimas?
– Maždaug po dešimties minučių... Eisiu pažiūrėti, gal jis jau atvyko... – nejaukiai jausdamasi ji patraukia savojo kabineto link. – Tiesa, kaip tavo koja? – pasidomi stabtelėjusi tarpduryje.
– Tai tik stiprus sutrenkimas, ir tiek. Daktaras suleido vaistų, prisakė daugiau ilsėtis ir mažiau vaikščioti...
– Tai kodėl tu čia? Pasiimk savaitę atostogų...
– Dabar negaliu atostogauti... Ir taip užtenka vos dieną nebūti darbe, ir tu man surengi pasimatymą su neaiškiu užsakovu... Tai kas bus, jei nebūsiu čia savaitę? – nebepykstu, įstengiu net šyptelėti.
– Atleisk, daugiau taip nebus... Tiesiog tas vyras atrodė labai įkyrus ir prašė susitikimo su tavimi. Sakė girdėjęs, kad esi geriausia reklamos specialistė mieste.
– Mažiau tikėk tokiais... Jie kalba tai, ką tu nori girdėti. Nepamiršk pranešti, kai atvyks, gerai?
– Taip, būtinai pranešiu...
Nemėgau eiti į susitikimus nepasiruošusi. Man tai atrodo itin neprofesionalu. Bet šį kartą neturiu laiko kaupti informacijos apie užsakovą, galintį bet kada pasirodyti mano kabinete.
Beldimas į duris priverčia mane atitraukti akis nuo dokumentų, kuriuos dar šiandien turiu pasirašyti ir išsiųsti.
Tarpduryje pamatau Džesiką, kažkodėl išsišiepusią iki ausų.
– Erika prašė pasakyti, kad ponas Rosas tavęs jau laukia pasitarimų kabinete... – greitakalbe išberia ji, tarsi norėdama kuo greičiau dingti man iš akių.
– Ačiū. Tuoj ateisiu, – šaltai padėkoju.
Mudviejų santykiai nepasikeitę. Išskyrus tai, kad rytais ji sveikinasi su manimi. Visa kita lieka po senovei.
Pasiimu mobilųjį ir einu susitikti su ponu Rosu, apie kurį taip nieko ir nesužinojau. Ir vis per tą Eriką. Tikiuosi, nepasirodysiu neišmanėlė ir neatsakinga agentūros vadovė.
Vos tik palieku kabinetą, suskamba mano mobilusis. Gaunu Erikos žinutę.
Erika
2013-06-03 Pirm. 09.23
JIS ČIA! METAS YRA ČIA!
Apie ką ji kalba? Kaip suprasti „Metas yra čia“? Paskendusi mintyse atidarau pasitarimų kabineto duris. Kabinetas čia pat, šalia manojo.
KAS PER VELNIAS?! Tuk! Tuk! Tuk! Tuk! Širdis! Ir vėl girdžiu ją plakant! Betgi ji tvaksi per greitai... Mane tuoj ištiks širdies smūgis...
Kabinete, be Erikos, yra dar keturi žmonės. Bet aš įsistebeiliju tik į vieną iš jų, stovintį kitapus stalo. Bijau net mintyse ištarti tą vardą... METAS. Jis tikrai čia. Bet... Ką tu čia veiki?
Jis visai nepanašus į manąjį Metą. Tamsiai mėlynas kostiumas... Balti marškiniai... Melsvas kaklaraištis... Tai toks dabar tavo stilius? O kur dingo skrybėlė ir akiniai? Kas, po galais, čia vyksta?
Metas stovi išdidžia poza, susikišęs rankas į kelnių kišenes. Jo akys primerktos. Matau, kaip nužvelgia mane. Jo žvilgsnis pasikeičia tik akimirką.
Nustebęs? Tikriausiai... Juk esu lieknesnė ir trumpesniais plaukais. O dar šiandien lyg tyčia vilkiu juodą suknelę, dar labiau pabrėžiančią mano lieknumą.
– Labas rytas, panele Miler... – pasisveikina jauna tamsiaplaukė, stovinti šalia Meto. – Tai ponas Metjus Rosas... – ji ranka parodo į kostiumu vilkintį vyrą.
Jis man melavo net savo vardą. Nejau visa, ką man sakei, tebuvo melas? Pažiūriu į Eriką. Jos, kaip ir mano, žvilgsnis nustebęs. Turbūt ir ji nelabai supranta, kas čia vyksta.
Nukreipiu akis į pono Roso palydovus. Vienas vyras sėdi prie stalo pasidėjęs pluoštą dokumentų priešais save. Spėju, tai advokatas. Kitas stovi atokiau nuo visų. Pala! Kažkur jau esu jį mačiusi. Aš tikrai jį pažįstu... Taip, tai tas pats vyras, kurį buvau sutikusi per Rajano draugų vestuves... Koks ten, sakė, jo vardas?... Regis, Amiras...
Spėju, kad ir jis mane pažino. Nes labai jau keistas jo žvilgsnis. Tarsi prasikaltusio. Pala, kuo jis ten užsiima? Jei neklystu, dirba asmens sargybiniu... Nejaugi Meto?
Dar kartą pažvelgiu į Amirą, paskui į Metą. Šis kažką meiliai šnibžda tamsiaplaukei į ausį, neatitraukdamas akių nuo manęs. Kokį žaidimą jis čia žaidžia?