– Ponas Rosas norėtų su jūsų agentūra sudaryti sutartį dėl reklamos... Iš pradžių restoranų tinklui... O vėliau, jeigu bendradarbiavimas bus sėkmingas, galbūt susitarsime ir dėl kitų mūsų teikiamų paslaugų reklamos...
Mūsų? Kas tu tokia? Gal ponia Ros? Nė pati nesuprantu, kodėl pykstu. Tu man nepatinki... Bet... Nejaugi pavydžiu?
Erika atkiša man vizitinę kortelę. Paimu ją ir perskaitau, kas parašyta.
Metjus Rosas
ROSO bendrovės generalinis direktorius, prezidentas
Štai tau ir barmenas! Pasirodo, jis generalinis direktorius. Ir dar prezidentas... O gal ir tai tik apgailėtinas spektaklis? Nieko nebesuprantu...
Noriu dingti iš čia. Nebegaliu į jį žiūrėti. To žvelgiančio iš aukšto vyro pasipūtimas pjausto į smulkius gabalėlius tai, kas dar likę iš mano širdies. Ko jis nori iš manęs? Ko čia atėjo?
Nusigręžiu ketindama išeiti.
– Panele Miler, – net krūpteliu vėl išgirdusi Meto balsą. Panele? Miler? Tai dabar jau šitaip kreipiesi į mane? – Kaip padarius, kad liktumėte čia ir asmeniškai su manimi pasitartumėte dėl šios reklamos? – jo balsas piktas. Labai piktas.
Nenorom atsigręžiu. Mano žvilgsnis anaptol ne maloniausias iš visų tų, kuriais kada nors esu jį apdovanojusi.
– Susitarti dėl reklamos galite ir su mano padėjėja. Šiame susitikime man dalyvauti nebūtina. Esu pavaldi tik šios agentūros savininkams ponams Molinoms... Kalbuosi tik su jais ir atsiskaitau jiems vieniems. Taigi likite sveiki, pone... Rosai... – ištariu pažvelgusi į vizitinę kortelę, kad nesuklysčiau dėl pavardės.
Išeinu. Nes atrodo, kad uždusiu. Tas jo žvilgsnis...
Džesika pašnairuoja į mane, stovinčią prie durų ir giliai kvėpuojančią. Man tikrai trūksta oro. Tikiuosi, neprasideda panikos priepuolis?
Greitu žingsniu grįžtu į savo kabinetą. Pripuolu prie stiklinės, stovinčios ant stalo, gurkšteliu vandens. Rankos ima drebėti. Kūną užlieja tokia šalčio banga, kad net susigūžiu.
Prieinu prie lango. Atsiveriantis Niujorko vaizdas visuomet padeda surikiuoti mintis sunkiomis minutėmis... Tokiomis kaip ši.
Kodėl grįžai? Aš to nesuprantu... Metai, kodėl?.. O dar tas tavo naujasis įvaizdis... Ką jis reiškia?
Rankose vis dar laikau jo vizitinę kortelę. Akimis nesiliauju rašiusi Metjaus Roso pavardę. Turbūt sapnuoju. Tai nieku gyvu negali būti tiesa... Jis negali čia būti... Ir vėl...
Sėduosi prie stalo ir surenku Google paieškos langelyje du žodžius: Metjus Rosas.
Iš daugybės pateiktų atsakymų išsirenku patį pirmąjį ir spusteliu ties juo. Iš kompiuterio ekrano šypsosi Metas. Jo nuotrauka pridėta prie straipsnio „Čikagos milijardierius labdarai paaukojo dar vieną solidžią sumą“. Straipsnio pabaigoje prierašas: „Įdomu, kuri iš jų būsimoji ponia Ros...“ , dar pateikta nuotrauka, kurioje Metas stovi apkabinęs dvi žavias moteris.
Perskaitau visą straipsnį ir pasijuntu tarsi gavusi šlapiu skuduru per veidą. Milijardierius? Tu tyčiojiesi iš manęs?.. Vadinasi, jis visą laiką mane apgaudinėjo. O aš, kvailė, tikėjau kiekvienu žodžiu. Tyliai ir ironiškai nusijuokiu. Aš neklystu... Buvau tik dar viena jo kekšė, kurią dulkino nemokamai. O aš maniau, kad tai rimta. Deja, jo tikslai buvo kitokie... Kodėl anksčiau to nesupratau?
Čiumpu nuo stalo mobilųjį ir surenku Rajano numerį.
– Esi prie kompiuterio? – klausiu, kai jis atsiliepia, pamirštu net pasisveikinti.
– Taip... – Rajanas nustebęs.
– Surink per Google „Metjus Rosas“...
– Kam?
– Tiesiog surink... – net įsakau jam.
– Įvedžiau... Ir kas iš to?
– Tas žmogus ir yra tas pats Metas, kuris... – nutylu, nes žinau, kad Rajanas supras, apie ką kalbu. – Kaip tik šiandien apsireiškė agentūroje...
– Negali būti... – suvokiu, kad jis, ko gero, nepatiki manimi.
– Dar ir kaip gali... Jis dabar pasitarimų kabinete...
– O kodėl tu?..
– Rajanai, negalėjau išbūti dar penkių minučių su juo toje pačioje patalpoje. Palikau jį su visa palyda Erikai...
– Ką jis veikia agentūroje?
– Užsimanė, kad sukurtume reklamą jo restoranams... Ar dar kam nors... Nė nežinau, apie ką jie ten kalba ir dėl ko derasi...
– Jis tau ką nors sakė?
– Ne. Iš pradžių tylėjo, o paskui, kai susiruošiau išeiti, paklausė, kaip čia padarius, kad sutikčiau su juo pasikalbėti apie tą sušiktą reklamą asmeniškai... Po viso to, kas tarp mudviejų buvo, sugebėjo pasakyti tik tiek... – mano lūpas iškreipia ironiškas šypsnys.
– Kvailys! – Rajanas suirzęs. – Nereikėjo jam grįžti. Dabar tam šunsnukiui teks išklausyti mane... Po velnių, gaila, kad esu Majamyje...
– Ne, Rajanai. Tu su juo nesikalbėsi... – griežtai uždraudžiu. – Nėra reikalo nei tau, nei man gadintis nuotaikos... Be to, aš jo daugiau nematysiu... Erika pasirūpins ta reklama, tad man nebeteks su juo bendrauti... Su tuo žmogumi viskas baigta... Jau ne kartą sakiau, Rajanai, palikim tą temą ramybėje...
– Ema, aš neketinu visko palikti ramybėje. Tu per jį prisikentėjai. Niekšas turi tai žinoti...
– To Meto, kurį pažinojau, nesutikau. Šis žmogus man svetimas. Todėl prašau nesumanyti ko nors imtis... Susitarėm?
– Nepatinka man visa tai... Bet jei taip nori...
– Noriu, Rajanai. Tas žmogus nevertas, kad su juo kalbėtumeisi. Tikriausiai patenkintas grįš į Čikagą ir pakels šampano taurę už tai, kad pasirodė man šitoks galingas ir turtingas. Kad gali turėti bet ką ir bet kada... Ir tegu sau... Daugiau nenoriu apie jį nė girdėti...
– Okei, maže... Darysiu, kaip tu nori... Bet pakalbėsim apie tai vėliau, mane jau kviečia fotografas... Myliu, iki...
– Iki, mažiau... Myliu ir aš tave... – liūdnai atsisveikinau su draugu, kurio man dabar tikrai trūksta.
Išgirstu atsidarant kabineto duris ir išsigąstu.
– Atleisk, nenorėjau išgąsdinti... – atsiprašo Erika, matydama mano išsprogusias akis. – Ema, čia tikrai buvo tas pats Metas, ar aš ko nors nesuprantu?
– Taip, jis, – mano atsakymas trumpas, nes visai nenoriu leistis į smulkmenas. – Susitarėt?
– Aha... Bet...
– Kas bet?
– Metas atrodė nei šioks, nei toks. Per visą tą laiką nepratarė nė žodžio. Vis žiūrėjo pro langą ir kažką mąstė. Man teko kalbėtis tik su ta mergina ir jo advokatu.
– Visų pirma jis ne Metas, o ponas Metjus Rosas... – kalbu sarkastiškai. – Erika, jo išvaizda gal ir ta pati, bet akys... Kitos... Neatpažinau jų... Ir išvis nesuprantu, ką jis čia veikia... Galėjo kreiptis į bet kokią kitą reklamos agentūrą, bet kažkodėl pasirinko mus... Tikriausiai vien tam, kad pakankintų mane...
– Tai vis dėlto jis turtingas... Ir net labai... – mąsliai sako Erika. Nesuprantu, ar tai skirta man, ar ji kalbasi su savimi.
– Melagis... Bet užteks apie jį... Turiu svarbesnių darbų nei kalbėti apie kažkokį pasipūtėlį milijonierių... Tu būsi atsakinga už tą reklamą. Aš apie tai nenoriu nieko žinoti.
– Aišku...
Man nereikia prašyti, kad Erika išeitų, supranta pati. Nusigręžiu į langą ir patogiai atsilošiu kėdėje.
Metai... Aš taip tavęs pasiilgau... Ką aš čia šneku? Turiu jo nekęsti, nes jis iš manęs pasišaipė, man melavo... Bet negaliu... Tavo žydrosios akys ir vėl žvelgia į mane... Mielasis, aš tave...
Nesugebu ištarti paskutinio žodžio net mintyse. Man vis dar skaudu. Ir pikta. Vis dėlto niekaip negaliu ištrinti Meto veido iš atminties.
Su tuo kostiumu jis atrodo žaviai. Bet tai ne mano Metas. Tas vyras visiškai svetimas žmogus. Šaltas. Išdidus. Bet toks pat seksualus...