Ema!!! Po velnių!!! Nenusišnekėk!!!
Mane išgelbėja telefono skambutis.
– Klausau, tėti... – atsiliepiu nutaisiusi linksmesnį balsą. Nenoriu išsiduoti liūdinti, kad jis neimtų nerimauti.
– Sveika, mieloji... Netrukdau? – atsargiai teiraujasi jis. Tėtis visada toks. Atsargus.
– Ne, viskas gerai. Dar turiu šiek tiek laiko iki kito susitikimo su užsakovu... – žvilgteliu į kabantį ant sienos laikrodį. – Kaip jūs ten gyvenat? Atleisk, kad senokai skambinau. Pastarosiomis dienomis nelabai norisi su kuo nors šnekėtis... – lyg ir teisinuosi.
– Suprantu, mieloji. Mums su mama irgi skaudu dėl to žirgo. Galime tik įsivaizduoti, kaip tau dabar sunku...
Sunku, tėti. Bet ne tik dėl Ikaro...
– Gaila Ikaro. Aš jį labai mylėjau, bet... Žinai, kai grįšiu namo, nebeatpažinsi manęs... – perbėgu prie kitos temos. Nenoriu būti dar liūdnesnė nei esu.
– Ką iškrėtei? – įtariai klausia tėtis. – Tikiuosi, neketini mūsų nustebinti tatuiruotėmis ir auskarais ant veido...
– Tėti, negi taip blogai apie mane galvoji? – tyliai nusijuokiu. – Žinoma, ne... Nors davei visai neblogą mintį... – truputėlį paerzinu jį.
– Verčiau nedaryk to. Širdele, tai netiktų prie tavo gražiųjų akių...
Gražiųjų? Kad gal ne, tėti. Jos liūdnos ir... išverktos... Nebeliko jokio grožio...
– Nusikirpau plaukus... – pagaliau pasakau.
– Ar labai trumpai? – numaniau, kad pirmasis jo klausimas bus kaip tik toks.
– Simonas nurėžė beveik pusę...
– Nesigaili? Juk tavo plaukai buvo tokie gražūs. Mamai šitai nepatiks... – girdžiu tėtį tyliai kikenant. Tikriausiai netoliese yra mama, tad jis nenori, kad ji išgirstų, apie ką mudu kalbamės.
– Nesigailiu. Jau seniai norėjau pasikeisti. Tai pamaniau, kad dabar tinkama tam proga. Be to, vasarą su trumpesniais plaukais nebus taip karšta... – nusišypsau.
– Jei jau kalbame apie vasarą ir namus, tai kada laukti tavęs? Ar šį savaitgalį atskrisi?
– Ketinu pas jus atskristi kitą savaitgalį. Juk negalėčiau nepasveikinti savo tėčio su Tėvo diena. Tikslų laiką pasakysiu vėliau. Tikiuosi, lauksi manęs oro uoste...
– Kaip visada, mieloji. Kada gi nelaukiau? Beje, kai kas klausinėjo apie tave...
– Kas? – klausiu numanydama atsakymą.
– Maikas... Prieš kelias dienas netyčia nugirdau bendradarbių pokalbį. Šie šnekėjo, kad tu jam labai patikai. Jis nekantrauja dar kartą su tavimi susitikti, kai atvyksi į Bostoną. Žinoma, nori sužinoti ir tavo telefono numerį, nes tikriausiai pati jam jo nedavei.
– Hmm... Sakai, klausinėjo...
– Regis, Maikas domisi tavimi...
– Na, kai grįšiu, pažiūrėsim, kaip ten bus... Pažadėjau susitikti, taigi turėsiu pažadą tesėti...
Matau atsidarant Erikos kabineto duris. Ji mato, kad kalbu telefonu, ir tylomis pirštu parodo į laikrodį ant sienos.
– Tėti, nebegaliu ilgiau kalbėti... Manęs jau laukia užsakovas... Myliu ir bučiuoju. Perduok linkėjimų mamai...
– Gerai, mieloji... Pasikalbėsime vėliau... Sėkmės... Mylim ir bučiuojam... Iki...
– Iki... Jau laukia? – padėjusi ragelį klausiu Erikos.
– Taip. Ką tik atvyko. Palydėjau į pasitarimų kabinetą.
– Einu ir aš, nors visai nenoriu. Po susitikimo su Metu negaliu liautis apie jį galvojusi.
– Juk tu jį myli. To nenuslėpsi... – taikliai pasako draugė ir asmeninė padėjėja viename asmenyje.
Tyliu. Tai tiesa. Tik kas iš to, kad myliu, jeigu jis nemyli manęs...
Paimu iš Erikos rankų dokumentus ir išeinu iš kabineto. Reikia dirbti profesionaliai, tad įžengiu į pasitarimų kabinetą su šypsena veide, nors... Labiau norėčiau iš ten pabėgti.
Mano diena taip ir prabėga tame dideliame kabinete. Neinu net pietauti. Užkandu šokolado, kuriuo pavaišina Erika, ir tiek. Stengiuosi visą dieną neturėti laisvos minutės, kad tik negalvočiau apie Metą. Bet kaip visada galvoju.
Dirbu kaip išprotėjusi. Ir tik po treniruotės pas Teilorą įžengiu į butą. Laikrodis rodo nulį valandų ir penkiolika minučių. Jau po vidurnakčio.
Traukiu tiesiai į dušą. Vanduo sugeba mane nuraminti. Tarsi nuplauna visas susikaupusias per dieną blogas mintis.
Ką dabar veiki? Vis dar esi Niujorke? Ne? Tikriausiai grįžai į Čikagą. Pamatei mane ir vėl pabėgai...
Kaip norėčiau turėti galią išjungti mintis. Tada galėčiau ramiai sau gyventi. Apie ką nenorėčiau, apie tą ir negalvočiau kaip galvoju dabar... Toji galia man labai praverstų.
Metas tebėra ne tik mano mintyse, bet ir širdyje. Tačiau, pasirodo, jis daug blogesnis už mane. Aš bent jau nemeluoju apie savo tapatybę. O jis viską melavo. Net vardą. Nesuprantu, kaip galėjau įsimylėti tokį vyrą? Jis to nevertas... Nevertas manęs...
Nebežinau, ar verkiu, ar mano veidu srūva dušo vanduo. Apima neapsakomas liūdesys. Pasidaro be galo liūdna. Labai labai...
Išties verkiu. Prisispaudusi prie dušo kabinos žliumbiu kaip vaikas... Garsiai... Jaučiuosi tokia vieniša... Niekam nereikalinga... Nemylima... Visų atstumta ir skaudinama...
Šią akimirką noriu numirti. Man skauda... Tiek fiziškai... Tiek dvasiškai...
Nekenčiu Meto. Nes tik per jį tapau tokia. Pirmą kartą įsimylėjau – ir nelaimingai. O maniau, kad man taip nenutiks. Kvailė! Tikėjau, kad suradusi tikrąją meilę galėsiu gyventi ilgai ir laimingai. Vadinasi, mūsų meilė nebuvo tikra...
Prisiminiau kažkur perskaitytus žodžius, kad moteris yra vyro atspindys. Ji atrodo ir jaučiasi taip, kaip dėl jos stengiasi mylimasis.
Manau, kad tai tiesa. Kai jaučiausi mylima, mano akys švytėjo. O dabar jos merdi... Nes nebėra kam manęs mylėti.
2013 m. birželio 4 d.
Kažkodėl šiandien taip įskausta galva, kad... Nuo to prakeikto skausmo geriu jau antrą tabletę. Jokio pagerėjimo. Gal užpuolė migrena? Būtų pačiu laiku. Tarsi neturėčiau aibės darbų.
Gerai, kad manęs laukia tik vienas susitikimas su užsakovu. Ir tas pats tik vakare.
Nuėjau į agentūros virtuvėlę užsiplikyti arbatos. O ten sukiojosi Džesika.
– Norėtum sausainių? – klausia manęs. Blondinė keistai maloni. Gal tik liūdnoka.
– Ačiū, ne, – mandagiai atsisakau. – Ar viskas gerai? Atrodai nuliūdusi... – nenoriu kištis, bet visgi pasiteirauju. Kolegiškai.
– Nieko. Viskas gerai, – blondinė nudelbia akis ir gurkšteli arbatos.
– Neatrodo, kad viskas būtų gerai. Nenoriu veltis ne į savo reikalus, bet gal galėčiau kaip nors padėti?
– Et... Tiesiog išsiskyriau su draugu ir... Nieko čia tokio... Netruks pasimiršti, – nenoriai kalba ji.
– Išsiskyrėt ar jis tave paliko? – klausiu tarsi žinodama, kad tasai išsiskyrimas nebuvo toks paprastas.
– Hm... Išėjo nieko nesakęs, ir tiek...
Puikiai suprantu, kaip ji jaučiasi. Galbūt mūsų padėtis ir nevienoda. Juk Metas bent jau rado kvailą dingstį mane palikti. Vis dėlto man gaila Džesikos.
– Yra tokia vyrų rūšis, jie tiesiog išeina nieko nepaaiškinę... Bijo įsipareigoti... O moterys kaltina save, kad ką nors darė ne taip... Neliūdėk... Esi graži... Susirasi kitą, gebantį įvertinti tave, jeigu šitam tai buvo per sunku... – bandau ją paguosti.
Kodėl taip lengva dalyti patarimus kitiems? Juk patarti pačiai sau nesugebu.
– Žinau, bus tų vyrų, bet vis tiek liūdna, – blondinė graudžiomis akimis žvelgia į mane.
– Vietoj sausainių valgyk šokolado. Jis tai tikrai pakelia nuotaiką, – draugiškai nusišypsau. Nors mes jokios draugės.
– Grįždama iš darbo nusipirksiu kilogramą šokolado ir ledų... Tai bus šventė! – nusijuokia Džesika.