– Pasmaguriauk... Bent kartą per metus mums, moterims, galima prisikimšti saldumynų... – nusijuokiu ir aš.
– Ačiū, kad išklausei... Nelabai kam turiu pasipasakoti... – jos akys ir vėl nuliūsta.
– Jei tik nori, gali bet kada užsukti į mano kabinetą pasikalbėti... Moku išklausyti... – nežinau kodėl jai pasiūlau.
Džesika dėkingai linkteli galvą. Palieku ją vieną ir grįžtu prie visai neįdomių savo darbų. Reikėjo baigti peržiūrėti kuriamos reklamos sąrašą. Ir pasitikslinti, ar nevėluojam pateikti savo kūrinių užsakovams.
– Ema, skambino Vinstono atstovas. Klausė, ar negalėtume pateikti galutinio reklamos varianto savaite anksčiau, – įėjusi pro duris sako Erika.
– Jis nori visą medžiagą gauti jau kitos savaitės pabaigoje? – turiu pasitikslinti prieš duodama atsakymą.
– Regis, taip.
– Kalbėjai su kūrybos skyriumi? Spės parengti reklamą?
– Tuoj pat paskambinsiu...
– Jeigu spės, pasakyk, kad sutinkame surengti susitikimą anksčiau. Bet užsakovas turės papildomai mums sumokėti... Gerai? – skubu pasakyti beišeinančiai Erikai.
– Gerai, viską supratau...
Gavusi mano asmeninės padėjėjos pareigas ji pasidarė daug atsakingesnė ir darbštesnė. Dirbdama kūrybos vadove nebuvo tokia.
Hmm... Leinė? Žiūriu į skambančio telefono ekranėlį, kuriame didelėmis raidėmis šviečia jos vardas.
– Klausau, – nustebusi atsiliepiu, nes nelaukiau jos skambučio.
– Labas, Ema... Kaip tu? Nebepaskambini daugiau po... – ji nutyla. Tikiu, kad ir jai skaudu apie tai kalbėti.
– Esu užsivertusi darbais, ir tiek... Jau imu manyti, kad reikėtų anksčiau eiti atostogų... O tu? Kaip gyvuoji? Kaip Žara?
– Užsispyrusi... Vis dar nelabai mus prisileidžia... Bandom ieškoti naujo žirgo. Gal kartais pavyks ką nors parsigabenti iš Europos, – liūdnokai kalba Leinė. – Ikaras buvo geriausias...
– Taip... Išties geriausias... Man jo taip trūksta. Vos tik imu galvoti, kad važiuosiu pasijodinėti į žirgyną, tuoj pat prisimenu, kad Ikaro nebėra... Gal atlėksi šį savaitgalį? Bent prasiblaškytum...
– Norėčiau, Leine. Gal ir atvažiuosiu. Bet nepažadu, nes gali atsirasti kliūčių. Kažkodėl nujaučiu, kad savaitgalį praleisiu darbe...
– Tik nepersistenk dirbdama... Juk visiems reikia poilsio... Net tau... – girdžiu ją tyliai juokiantis.
– Pailsėsiu per atostogas... O gal išties susitiksim savaitgalį... Pavargau nuo miesto... Labai noriu pasivaikščioti paplūdimiu...
– Na, matai... Būtinai turi atvažiuoti pas mus... Galėsi nors kelioms dienoms pamiršti darbą...
– Pasistengsiu, Leine... Pabučiuok Žarą nuo manęs, nors žinau, kad ji to nenori... Bet aš jos pasiilgau...
– Būtinai... Tikiuosi, greitai pasimatysim...
– Iki... Paskambinsiu prieš atvykdama...
Mėgstu tą žirgyną ir myliu visus ten esančius žirgus. Tik bus keista nematyti tarp jų Ikaro. Nes važiuodavau susitikti tik su juo. Jis mane pralinksmindavo. Paguosdavo. Ir leisdavo pajusti laisvės galią, nešdamas mane balne per mišką ir paplūdimį.
Man išties labai jo trūksta...
2013 m. birželio 5 d.
– Labas rytas... – pasisveikinu praeidama pro Džesiką, su kažkuo kalbančią telefonu.
Ji kilsteli galvą nenutraukdama pokalbio. Atrodo užsiėmusi. Nugirstu tariantis su pašnekovu dėl reklaminių skrajučių.
Vos įžengusią į kabinetą mane pasitinka šilti saulės spinduliai. Šiandien graži diena. Ir mano nuotaika kažkodėl pakili. Gal dėl to, kad Rajanas rytoj grįš iš Majamio? Susitarėme pavakarieniauti kartu – kaip senais gerais laikais.
– Ko šypsaisi? – atidariusi savo kabineto duris klausia Erika.
– Prisimenu Rajaną... Beje, labas rytas... – pasisveikinu su ja.
– Labas... Kada jis parskrenda?
– Ryt... Eisim vakarieniauti į TAO... Būčiau sutikusi ir pati ką nors pagaminti, bet jis pasigyrė jau užsakęs staliuką restorane. Taigi beliko sutikti... – nusišypsau prisimindama tą pokalbį.
– Regis, turėsi smagų vakarą... – šypsosi ir Erika.
– Pati žinai, kad su Rajanu niekada nebūna nuobodu... Ką aš be jo daryčiau?
– Sėdėtum dar ilgiau darbe ir pasirašinėtum visas tas sutartis... – sukikena draugė.
– Matau, kad ir šiandien paruošei man kalną dokumentų... – net atsidūstu pažvelgusi į tvarkingai sudėtą ant stalo pluoštą popierių. – Beje, kiek šiandien turiu susitikimų?
– Nė vieno... Bent dienelę pailsėsi nuo užsakovų...
Patyliu ir vos šypteliu. Paskui paskęstu mintyse... Apie darbą.
Erika grįžta į savo kabinetą. O aš sėduosi prie stalo. Pats metas imtis mažinti tą dokumentų šūsnį.
Pasigirsta beldimas į duris.
– Užeikit... – pasiūlau neatitraukdama akių nuo pirmosios sutarties, kurią turiu patvirtinti savo parašu.
– Labas rytas... – išgirstu pažįstamą balsą ir kaipmat pažvelgiu į duris.
Kas čia dabar? Ponas Molina? Ir... Metas? Ką juodu čia veikia? Ir dar kartu?
– Labas rytas... – pasisveikinu taip tyliai, kad nežinau, ar jie mane išgirsta. Bet tai visiškai nesvarbu. Išsproginusi akis žiūriu į tuodu vyrus, stovinčius priešais mane. Aš irgi atsistoju – iš mandagumo.
Ponas Molina šypsosi. O Meto žvilgsnis rūstus. Pastebiu, kaip nužvelgia mane. Tikriausiai jo akį traukia trumpa žydra suknelė. O ir pats atrodo stilingai. Vilki šviesų kostiumą. Tik šį kartą neryši kaklaraiščio. Rodos, darausi pastabi.
– Panele Miler, malonu jus matyti... Žaviai atrodote...
Ak, tas saldžialiežuvis Molina. Kaip visada pataikauja.
– Ačiū... Man irgi malonu, kad užsukote į agentūrą... Kuo galėčiau padėti? – esu itin mandagi. Gal dėl to, kad su mumis yra Metas.
– Atėjau su itin džiugiomis naujienomis...
– Ar galėčiau pasiteirauti, kokiomis?
Kažkodėl man atrodo, kad jos nebus tokios džiugios, kaip ponui Molinai atrodo. Apima bloga nuojauta... Nesuprantu, iš kur tuodu pažįsta vienas kitą?
– Norėčiau jums pristatyti naująjį šios agentūros savininką... Susipažinkite, tai ponas Rosas... – jis parodo į Metą.
NE! NE! NE! NE! Ar tas prakeiktas šiknius tyčiojasi iš manęs? Dar niekada gyvenime tiek nesikeikiau, kiek per kelias pastarąsias dienas. JIS NAUJASIS SAVININKAS? METAS – MANO BOSAS?
– Mes jau pažįstami... – sakau žvilgteldama į Metą. Pamatau klastingą šypsenėlę jo veide. – Ponas Rosas prieš kelias dienas sudarė su mumis sutartį dėl vienos reklamos...
– O... Pasirodo, be reikalo pristatau... Na, tikiuosi, judviem bus lengva dirbti kartu... – džiugiai nusiteikęs kalba ponas Molina.
Kurgi ne... Paprasta?.. Prieš akis matau: susirietusi į kamuoliuką manoji ironija nenustygsta vietoje.
– Tuojau palaisvinsiu kabinetą... – tyliai sakau. Suprantu, kad mano vadovavimas čia baigiasi.
– Nebūtina, panele Miler... – paslaptingai šypsodamasis sako Metas. Kaip nekenčiu, kai šitaip kreipiesi į mane. – Man tiks bet koks kitas kabinetas... O šis yra jūsų...
Tai aš neatleista? Vis dar dirbu čia? Ir kokios dabar bus mano pareigos? Gal asmeninė kekšė, kurią dulkinsi kada panorėjęs?.. Oi! Tikiuosi, nepasakiau balsu?
– Viskas liks kaip buvę... Jūs ir toliau vadovausite agentūrai... O aš tik padėsiu jums dirbti... – tarsi išgirdęs nebylius klausimus atsako ponas Rosas.
– Šalia yra buvęs panelės Miler kabinetas... Galėsite persitvarkyti jį ir...
– Taip... Man jis puikiai tiks... Ačiū... – ponas Rosas nutraukia poną Moliną.
– Dabar jis priklauso mano asmeninei padėjėjai... Bet rasim jai kitą darbo vietą... – kalbu mandagiai, nors norisi šaukti ant Meto. Tai yra ant pono Roso.