Energijos pliūpsnis toks stiprus, kad man užgniaužia kvapą.
– Atsiprašau... Aš netyčia... – staigiai atsitupiu ir pradedu rinkti stiklo šukes.
– Palik jas. Dar susižeisi, – Metas ir vėl rodo rūpestingumą. – Pats sutvarkysiu...
Jis atsineša šluotelę su semtuvėliu ir sušluoja šukes. Tada įpila naują taurę kokteilio ir šį kartą pastato priešais mane. Ko gero, bijo rizikuoti, kad išmesiu ir šitą. Aš ir pati vargu ar išdrįsčiau ją paimti iš jo rankų.
Metas atsisėda šalia manęs ir paragauja kokteilio.
– Nepyk už tą taurę. Sumokėsiu, – pažadu nejaukiai jausdamasi.
– Pamiršk tai. Įrašysiu į baro sąskaitą, – nusišypso jis ir įbeda žvilgsnį į mane.
Pastebiu, kad Metas ir toliau varsto mane akimis. Ar jo žvilgsnis pasikeitęs? Aš čia alkoholis susuko man galvą? Dar gurkšteliu žalsvo obuolių martinio.
– Kaip suprantu, dirbi reklamos srityje... – po ne per jaukiausios pertraukėlės pirmasis prabyla Metas.
– Esu vienos reklamos agentūros generalinės direktorės padėjėja...
Oho! Man pačiai keista. Jau seniai nesu niekam sakiusi, kokios mano pareigos.
– O... Solidus postas...
– Aš jo nusipelniau... – didžiuodamasi ištariu paskutinį žodį skiemenimis. – Daug dirbau, kad gaučiau. Tu, regis, visai neseniai pradėjai dirbti bare? Aną savaitę tavęs čia nebuvo.
– Įsidarbinau prieš kelias dienas. O tu dažnai lankaisi šitame bare?
Smalsus velniūkštis. Kaip ir aš.
– Čia mėgstamiausia mūsų vieta...
– Ar tie „mes“ – tai anas rėksnys vyras ir juodaplaukė moteris?
Metui niekas nepraslysta pro akis.
– Taip. O juodaplaukė moteris ir yra toji kolegė, kurios užpakalį gelbėju. Už kolegę! – Mudu susidaužiame taurėmis ir gurkštelime kokteilio.
– O anas nuo galvos iki kojų baltai apsirengęs vyras? Kas jis toks?
Betgi tu, vyruti, ir smalsus! Nejau negali iškart paklausti, ar turiu vaikiną?
– Tai ypatingas žmogus mano gyvenime... – bandau suklaidinti Metą.
– Kuo ypatingas? Draugas? Vaikinas? Sutuoktinis?
– Taip.
Kaip paklausei, taip ir atsakiau. Na, ką dabar darysi? Koks bus kitas klausimas?
– Sutuoktinio versiją atmetu, nes nemūvi žiedo ant piršto. Lieka draugas arba vaikinas, – jo veide atsiranda klastinga šypsena. Tarsi sakytų: „Ką tu čia man meluoji.“
– Jis vardu Rajanas. Geriausias mano draugas, – visgi neištveriu.
Kažkodėl man nepatinka laikyti Metą nežinioje. O gal tiesiog noriu, kad žinotų, jog esu laisva.
– Ko primaišei į šitą kokteilį, kad jaučiuosi tokia mieguista? – išgėrusi paskutinį lašą martinio pastačiau taurę šalia tuščios jo taurės.
– Jeigu nežinojai, tai alkoholis pasižymi tokiu poveikiu, ypač jei nesi pratęs jo vartoti... Iš to, kiek išgėrei, spėju, kad nesi alkoholio mėgėja...
– Gal tu koks nors chemikas? – pasirėmiau galvą ranka, kad neužmigčiau čia pat prie baro.
– Ne chemikas, tik barmenas, – šypteli Metas.
Skvarbus jo žvilgsnis nė akimirką nepalieka mano akių. Visą laiką į jas ir težiūri.
– Eime. Uždarysiu barą ir parvešiu tave namo.
– Na jau ne. Esi irgi išgėręs, – prieštarauju. – Išsikviesiu taksi, o automobilį rytoj parvairuos kuris nors iš apsaugininkų. Ne pirmas kartas.
– Vienai ir dar girtai tikrai neleisiu važiuoti su nepažįstamu vyru. Paskui dar kas nors atsitiks, tai ir man teks už tai atsakyti, – jis atrodo rūstokas ir bent kiek valdingas. – Neprieštarauk. Vis tiek palydėsiu.
Bet juk ir tave menkai pažįstu...
Įsikišu mobilųjį į užpakalinę džinsų kišenę. Metas užgesina visas šviesas ir iš po baro ištraukęs juodą odinę striukę prieina prie manęs. Atsargiai užmeta ją man ant pečių.
– Lauke šalta... – sako.
Mudu nulipame laiptais ir sutikę apsaugininką atsisveikiname su juo. Dar pasiimu rankinę iš automobilio. Joje mano raktai. Kitaip neįeičiau į namus.
Ketinu nunešti audi raktelius apsaugininkui, bet Metas atima juos iš manęs. Sako vėliau perduosiantis jam pats.
Oi! Ir vėl delną sukutena elektros srovė.
Taksi ilgai laukti netenka. Metas greitai jį sustabdo. Štai jau sėdžiu šiltame automobilyje. Lauke iš tiesų šaltoka. Gerai, kad pečius gobia Meto striukė. O sklindantis nuo jos kvepalų aromatas labai patinka mano nosytei.
– Ema, koks tavo adresas? – lyg per miglą išgirstu jo balsą.
Rodos, aš jau snaudžiu atsirėmusi į sėdynės atlošą.
– Parko aveniu... Vienas nulis du nulis...
Pasirodo, dar nesu tokia girta. Vis dėlto prisimenu savo adresą.
Nesuvokiu, kiek laiko važiuojame. Galiausiai Meto balsas ragina mane išlipti. Rodos, išlipu, neišvirstu. Ačiū Dievui. Kitaip mirčiau iš gėdos.
– Kur tavo raktai? – tyliai klausia jis.
Ar Metas laiko mane už rankos? Nejau vos pastoviu ant kojų?
– Rankinėje...
– Kelintas butas?
– Šimtas penkiasdešimt antras B... – atsakau trindama delnu akis ir bandydama nuvyti miegus.
Liftas staigiai pakyla į dešimtą aukštą. Girdžiu, kaip Metas atrakina buto duris. Pagaliau aš namie! Ir žiauriai noriu miego...
Svetainėje kvepia apelsinais. Keletą jų dar vakar buvau sudėjusi į vazą ir pastačiusi ant staliuko. Gerai, kad Metas supratingas ir neuždega šviesos. Jos, prasiskverbusios iš apšviestų gatvių pro užuolaidomis neuždengtą langą, ir taip užtenka.
Prisėdu ant sofos, nes užsispyrusios kojos nebenori daugiau žengti nė žingsnio.
– Kur vonios kambarys? – teiraujasi jis.
– Vienas šalia svečių kambario. Durys tiesiai. O maniškis – miegamajame. Durys kairėje.
Kam Metui vonios kambarys? Gal ketina maudytis? Čia? Mano bute?
Jis dingsta iš mano akiračio. Aš padedu galvą ant sofos ranktūrio ir susiriečiu į kamuoliuką. Dar užsikloju odine jo striuke.
Ir nugrimztu į miegą...
2013 m. balandžio 7 d.
Kaip puikiai išsimiegojau...
Neprisimenu, ką sapnavau, bet pramerkiu akis šypsodamasi. Tingiai pasirąžau. Ir apsiverčiu ant kito šono.
Aš lovoje? Staigiai atvirstu atgal ir atsisėdu, rankomis remdamasi į čiužinį. Apsidairau. Kaip čia atsidūriau? Juk užmigau svetainėje. Tiek dar atsimenu...
Išgirstu kažkokį krebždesį už vos pravirų miegamojo durų. Metas... Jis vis dar čia?
Kilsteliu antklodę. Velnias! Aš tik su apatiniais! Nejau mudu praleidome naktį?
Išsigąstu, nes niekada nesiveliu į vienos nakties nuotykius. Ir nesivedžioju nepažįstamųjų į namus. O vakar, rodos, bus įvykę kitaip.
Gal patiriu kokią nors trisdešimtmetės krizę? Tiesa, man dar ne trisdešimt, bet tuoj sukaks... Būtinai turėsiu padėkoti Rajanui už patarimą, kad visur ir visada vilkėčiau seksualius apatinius. Nors prieš Metą ne gėda. O jei jis būtų pamatęs ne baltais nėriniais papuoštą liemenėlę ir kelnaites, o tuos kasdienius spalvotus apatinius, mano vilkimus namie? Įsivaizduoju, kokį įspūdį jam būtų padaręs besišypsantis man ant užpakalio Kempinukas Plačiakelnis iš nuotaikingo animacinio filmuko. Metas būtų pamanęs, kad esu visai... suvaikėjusi... Ačiū, ačiū, Rajanai, kad ir kur tu būtum... Ak, taip... Graikijoje...
Atsikeliu iš lovos ir lėtai prisėlinu prie durų. Nelabai ką girdžiu. Kažkas nukrinta ant grindų. Virtuvėje iš čiaupo ima bėgti vanduo. Užuodžiu keistą kvapą.
Negali būti. Jis gamina pusryčius? Man?
Atsisukusi pažvelgiu į šalia lovos ant spintelės stovintį laikrodį. Jis rodo ketvirtį dvyliktos. Paprastai šitiek nemiegu. Bet vakar dariau tai, ko paprastai irgi nedarau. Tai kodėl turėčiau stebėtis atsikėlusi vos ne vidurdienį?