– Tada, pone Rosai, leiskite jums parodyti tą patalpą... – ponas Molina lipšnus. Nė neabejoju, kad perpirkdamas agentūrą Metas jam gerai sumokėjo.
Matau pro praviras duris Eriką, besisveikinančią su jais. Trumpai pasikalbėjusi ji skuodžia pas mane.
– Kaip suprasti, kad Metas yra šios agentūros savininkas? – pašnibždomis klausia priėjusi arčiau.
– Taip ir suprask. Žinau tiek pat, kiek ir tu... – irgi tyliai atsakau. – Jis kažką sumanė... Jaučiu...
– Manai, kad visa tai dėl tavęs?
– Dėl ko gi daugiau? Juk jis galėjo pirkti bet kurią agentūrą, bet nusipirko kaip tik tą, kurioje dirbu aš... Erika, man šitai nepatinka... Ir dar tas suktas žvilgsnis... – nukreipiau akis į tuodu vyrus, apžiūrinėjančius šalia esantį daug mažesnį kabinetą.
Atsigręžęs Metas pagauna mano žvilgsnį. O ponas Molina kažkam skambina.
Netrukus į kabinetą užsuka kiti agentūros darbuotojai ir imasi pertvarkyti naująsias pono Roso valdas. Buvęs agentūros savininkas iš ten išsiveda Metą. Turbūt nori aprodyti visa tai, kas nuo šiol priklauso jam vienam.
Po kelių valandų perkraustymo darbai baigti. Ponas Rosas įsikuria nors ir nedideliame, bet jaukiame kabinete. Visai šalia manęs. Dabar mudu teskirs siena. Bet ir toliau žiojės praraja, kurią jis pats sukūrė.
Erikai tenka pereiti į buvusį maketuotojų kabinetą. Nuo šiol ji darbuosis gerokai toliau nuo manęs. Nebeteks taip dažnai drauge paplepėti prie arbatos puodelio.
Beeinančią iš Erikos mane prie registratūros sustabdo Džesika.
– Naujasis savininkas prašė, kad užeitum... – maloniai sako ji. Juk mudvi beveik draugės. Ne geriausios, bet... Nebelaidome piktų žvilgsnių viena į kitą.
Ko jam reikia? Tegu pasako mano asmeninei padėjėjai, ši perduos man...
– Ačiū... – padėkoju Džesikai ir atidarau savo kabineto duris.
Dabar mano ir Meto kabinetai sujungti. Tad galime patekti vienas pas kitą neišeidami į koridorių.
Keletą minučių stoviniuoju įsmeigusi akis į tas mudu skiriančias duris. Nenoriu ten eiti. Tuo labiau su juo kalbėtis. Bet ši agentūra priklauso jam...
Ryžtingai pasibeldžiu į rusvas duris. Po tiek metų darbo tik dabar pastebiu tikrąją jų spalvą... Šviesiai rusva.
– Užeikit... – griežtas balsas duoda leidimą.
Įeinu. Į mane įsminga žydros Meto akys.
– Administratorė pranešė, kad norėjote mane matyti... – ramiai sakau. Balsas nė nevirpteli. Nors sieloje siaučia uraganas, galintis bet kada išsiveržti.
– Man reikia visų agentūros užsakovų sąrašo... Visus kitus dokumentus jau turiu...
– Tuojau atnešiu...
Grįžau prie savo darbo stalo ir atspausdinau tą prakeiktą sąrašą, kurį jis galėjo gauti ir iš buhalterės. Betgi reikia, kad jį atneščiau kaip tik aš...
– Prašom... – padedu kelis popieriaus lapus ant stalo priešais Metą.
– Ačiū, panele Miler... – mandagiai padėkoja jis.
O man kaip peiliu per širdį rėžia tas šaltas kreipinys... Panele Miler. Tarsi būčiau jam svetima. Ką gi, tikriausiai po manęs jo lovą šildė ne viena kekšė. Nenustebčiau...
– Ar mudu ir toliau žaisim tą žaidimą? „Pone Rosai... Panele Miler...“ – stabtelėjusi atsigręžiu prie durų. Nebetveriu noru viską išsiaiškinti. Čia ir dabar. – Vaidinsim, kad esam nepažįstami?.. – Jis tyli... – Nesuprantu... Kodėl grįžai? Kodėl esi čia? – skėsteliu rankomis.
– Aš verslininkas... Mane domina naujos sritys, į kurias galėčiau investuoti...
– Nejuokink... Mieste gausu reklamos agentūrų... Bet kažkodėl pasirinkai šią. Tik nesakyk, kad tai sutapimas. Be to, pataisyk, jeigu klystu, bet, kiek pamenu, nesu girdėjusi, kad būtum sakęs esąs verslininkas... Milijonierius ir dar velniaižin kas. Tikriausiai pamiršai paminėti tokią nereikšmingą smulkmeną, – imu įsivaizduoti, kaip mažoji nenuorama mano ironija mėgina atlikti kikbokso judesius.
– Jeigu būtum tai žinojusi, ar kas nors būtų kitaip? – Meto akys primerktos. Jis sėdi patogiai įsitaisęs kėdėje ir nužiūrinėja mane. Šitai dar labiau nervina.
– Be abejo... Nebūčiau užkibusi ant tavo kabliuko... Ir leidusi pasinaudoti manimi kaip viena iš tų tavo kekšių, kurioms mokėdavai už dulkinimąsi... – kalbu pakeltu balsu. Nė pati nepajuntu, kaip įsikarščiuoju. Turbūt esu per daug ant jo pikta.
– Tu nebūv... – Metas nutyla vidury žodžio ir stojasi nuo kėdės. – Dabar pati prisipažinai, kad žinojimas, jog esu turtingas, būtų viską pakeitęs... Žinau, kad būtum mėginusi išvilioti pinigus iš manęs... Juk taip daro visos moterys, tiesa? Juk jums visoms tereikia vieno... Pinigų... Kiek žinau, neturi nuosavo buto. Ką jau kalbėti apie namą... Ir dar Hamptone, apie kurį taip svajoji... Argi ne tam tau reikia pinigų? Prisipažink, juk tokios puikios progos nebūtum praleidusi...
– Kalbi vien apie pinigus... Tai tau jie rūpi, o ne man. Pinigai parodo žmogaus tuštybę. Tavo tuštybę. Gal aš ir neturiu turtų ir negaliu sau leisti prabangiai gyventi, užtat sąžiningumo, dorovės, kilnumo, išdidumo ir visų kitų žmogiškųjų savybių, kurios tau svetimos, iš manęs niekas neatims. Kai netekai darbo ir neturėjai kur gyventi, norėjau tau padėti ir leidau įsikurti mano bute. O tu... – nutylu, nes nežinau kaip kalbėti, kad jis suprastų, ką jaučiau tada ir ką patiriu dabar.
– Bet tu man melavai...
– Kaip ir tu man... Kur ten, juk nesugebėjai pasakyti nė tikrojo savo vardo...
– Metjus Rosas egzistuoja tik oficialiuose dokumentuose. Visi mane vadina Metu...
– Aš tau papasakojau viską apie save... Pasitikėjau tavimi, nes maniau galinti pasitikėti... O visa, ką apie save kalbėjai tu, buvo vienas didelis melas... Dar susigalvojai kvailą dingstį pasprukti... Užuot prisipažinęs, kad nemyli manęs, kad aš tau nusibodau, kad esu tau tik pramoga... Nes jeigu tikrai ką nors myli, tai šitaip nesielgi... – tiek daug turiu ką pasakyti, kad, regis, užmirštu alsuoti. Įkvėpiu oro.
Metas irgi giliai alsuoja. Kakta vis dar suraukta, lūpos sučiauptos.
– Gerai paklausyk, ką pasakysiu, nes antrąsyk nekartosiu... – toliau tęsiu savo monologą. – Nežinau, ko tu sieki... Kodėl grįžai... Ir man tai nerūpi... Bet dabar esi mano teritorijoje. Aš sunkiai dirbau, kad visa tai turėčiau. Todėl niekam neleisiu stoti skersai kelio. Supratai? Patarčiau neerzinti manęs. Tu labai sužeidei mane, ta žaizda tebekraujuoja. Tikriausiai nereikia aiškinti, kam gali ryžtis sužeistas padaras, kad tik apsigintų nuo tokių medžiotojų kaip tu. Nereikėjo tau grįžti... Padarei klaidą. Tad dabar saugokis...
Išeidama trinkteliu durimis. Garsas toks stiprus, kad jį išgirdusi net krūpteliu. Tą pačią minutę išgirstu kažką sudūžtant jo kabinete. Trinkteli ir kitos durys.
Turbūt Metas susinervino. Taip jam ir reikia. Kartą jau pasinaudojo manimi. Antrąsyk nebesuteiksiu jam to malonumo.
Pasiėmusi rankinę einu pas Eriką. Man reikia ištrūkti iš agentūros. Nors trumpam...
Mudvi sėdime prie staliuko kavinėje kitapus gatvės. Nežinau, ar nuolat čia lankytis mus vilioja maistas, ar aplinka, ar malonūs barmenai. Ak, tie barmenai...
Erika užsisako didelį gabalą torto ir juodos kavos. O aš tik puodelį žaliosios arbatos. Po pokalbio su Metu dingo apetitas.
– Na, ar yra dar kokių nors naujienų? Neskaitant tos, kad tavo bosas yra buvęs tavo vaikinas... – klausia Erika, šlamšdama tortą. O dar skundžiasi priauganti svorio...
– Mudu pasikalbėjom... Tikriau, aš kalbėjau, o jis daugiausia tylėjo...
– Ar paaiškino, kodėl sugrįžo?
– Sakė, kad jį domina naujos sritys, į kurias galėtų investuoti savo purvinus pinigus... Bet aš tuo netikiu... Jis tikrai yra kažką sumanęs... – gurkšteliu arbatos ir aš.