– Pasakei Rajanui?
– Ne. Dar ne. Šis jį nudėtų. Nors liepiau Rajanui nesikišti, manau, kad juodu anksčiau ar vėliau susitiks akis į akį...
– Tai gerai. Tegu Metas žino, kad nesi viena, kad turi draugų, kurie tave apgins...
– O aš tikėjausi, kad vasara bus rami... Dabar nujaučiu, jog ponas Rosas pasistengs man ją padaryti kuo neramesnę... – piktai žvelgiu. Įsiuntu vien nuo minties, kad teks grįžti į agentūrą ir dirbti su juo. O dar tik pirma diena. Kas laukia toliau?
– Bet pripažink, kad jis žavus... Mmm... Su tuo kostiumu ponas Rosas atrodo nežmoniškai patrauklus... – išdykėliškai šypsosi Erika.
– Liaukis... Neturiu nė menkiausi noro taip juokauti. Pamilau barmeną, o ne šitą išsidabinusį šiknių. Jis vis dar prikiša man pinigus, tarsi šie iš tikro man rūpėtų. Nenoriu su juo turėti daugiau jokių reikalų. Net dalykinių. Tačiau turiu... Ir stengsiuosi būti profesionali. Bet įspėjau, kad neprovokuotų manęs. Žiūrėsim, ar paklausys mano patarimo...
– O gal jis pasirodė čia tam, kad sužlugdytų agentūrą? Tada ir tu, ir mes visi neteksim darbo... – Erika atrodo mažumėlę išsigandusi.
– Aš jam to neleisiu. Be to, nemanau, kad būtų toks kvailas. Juk mes puikiai laikomės. Turim nuolatinių užsakovų. Gauname nemažas pajamas. Ne... Tikiu, kad jo sumanymai vienaip ar kitaip susiję su manimi... Tik čia jam irgi teks nusivilti.
– Jeigu judu nusiteikę kariauti, tai mūsų visų laukia pragaras... – pakėlusi akis į dangų ištaria Erika ir gurkšteli kavos.
– Tik būk gera, niekam nesakyk, kas sieja mane su Metu... Tikriau, siejo... Nenoriu, kad imtų sklisti kalbos...
– Nebijok, nesakysiu... Bet manau, kad visi ir taip supras... – pastebiu ją šyptelint.
Grįžusios į agentūrą manęs laukia pono Roso elektroninis laiškas. Žiūriu į savo pašto dėžutę ir svarstau, ar verta skaityti, ar ne. Juo labiau kad jis prasideda žodžiu „prašau“...
__________
Tema Prašau...
Siuntėjas Metjus Rosas
Gavėjas Ema Miler
2013 m. birželio 05 d. 13.05
Prašau 13.30 val. ateiti į pasitarimų kabinetą.
Metas
__________
Ką jis čia sumanė? Aš jam jau viską pasakiau. Daugiau neturiu apie ką kalbėti... Ak, jis jau Metas? Nebe ponas Rosas?
Belaukdama vis spėlioju, kodėl jis mane kviečia. Juk gali bet kada užsukti čia ir pasakyti ko nori.
Pasiimu mobilųjį ir einu į pasimatymą su ponu Rosu. Vis dėlto kabinete laukia ne vien jis. Yra dar keli agentūros darbuotojai. Metas žvilgteli į mane ir toliau kalbasi su buhaltere. Erika irgi čia.
Sėduosi pačiame stalo gale. Nors paprastai per susirinkimus įsitaisau jo priekyje. Bet juk ta vieta dabar priklauso Metui. Priešais save pamatau padėtą popieriaus lapą ir rašiklį. Ką tai reiškia? Nejau turėsiu rašyti prašymą atleisti iš darbo? Jis tikrai to nesulauks...
– Matau, kad visi jau susirinkote, tad negaišinsiu brangaus jūsų laiko ir paaiškinsiu, kodėl čia pakviečiau, – sako Metas, vis žvilgčiodamas į mane. – Prieš save matote popieriaus lapą, jame prašau surašyti idėjas, sumanymus, pasiūlymus, patarimus, kaip padidinti agentūros darbo našumą. Noriu, kad mūsų reklamos agentūra taptų geriausia Niujorke...
– Nusipirkit Edelman ir būsite geriausi... – sarkastiškai ir nemandagiai pertraukiu jį.
– Galėčiau. Bet tai būtų neįdomu, panele Miler. Daug įdomiau stebėti, kaip mūsiškė tampa lydere... – jo lūpose žaidžia paslaptinga šypsenėlė.
Kūrybos vadovė ima dalytis mintimis, kaip pateikti reklamą užsakovams. Bet aš jos negirdžiu. Visas mano dėmesys sutelktas tik į poną Rosą.
Kodėl buvau tokia naivi ir įkliuvau į tavo spąstus? Tikriausiai esi pasinaudojęs ne viena moterimi, kaip pasinaudojai manimi... Šunsnukis!.. Nekenčiu tavęs! Ne! Aš tave myliu! Ne! Nekenčiu! Ne! Myliu!
Rodos, mano siela pasidalijusi pusiau. Tiedvi pusės it seserys pykstasi viena su kita. Ir man taip norisi garsiai sušukti: užsičiaupkit!
Ai... Pažvelgiu į savo delną. Jis visas rašaluotas. Pasirodo, būsiu netyčia sutraiškiusi plunksnakotį. O aš stipri.
Pakylu nuo kėdės ir niekam nieko nesakiusi išeinu iš kabineto.
Tualete bandau nuplauti tą rašalo žymę. Kad ir kiek trinu, ji nenori išnykti nuo mano delno.
Parašau žinutę Erikai.
Ema M.
2013-06-05 Treč. 13.59
Aš tualete. Ar gali ateiti?
Po minutės atsidaro tualeto durys.
– Kas yra? – nustebusi klausia Erika.
– Nemanau, kad galėsiu dirbti kartu su Metu... – atsakau purtydama galvą. Rodos, tuoj pravirksiu. – Erika, aš negaliu būti šalia jo. Skauda vien į jį žiūrint.
– Ė, nusiramink, – ji apkabina mane. – Juk esi stipri ir niekam lengvai nepasiduodi. Tad ir dabar nekrėsk kvailysčių. Neleisim, kad mus paliktum. Nė negalvok apie tai...
– Nenoriu ten grįžti... – sumurmu. – Nenoriu žiūrėti į jį...
– Aš sugalvosiu priežastį, kodėl tau reikėjo skubiai išeiti. O pati važiuok namo... Arba eik į parką pasivaikščioti, kad nusiramintum... Gerai?
Erika atneša mano rankinę. Pasprunku iš agentūros. Man einant pro registratūrą, Džesika dar bando kažko klausti. Bet aš nebekreipiu į ją dėmesio.
Pasislepiu lifte. Bent iki tol, kol šis nusileidžia į garažą. Sėdu į audi ir apsiašarojusi išvažiuoju.
Neturiu jokio tikslo. Tiesiog riedu Niujorko gatvėmis... Ir tiek...
2013 m. birželio 6 d.
Žalias sijonas paaukštintu liemeniu. Balti trumparankoviai marškinėliai su juodais taškeliais. Ir kūno spalvos aukštakulniai.
Prieš eidama į darbą paskutinį kartą žvilgteliu į veidrodį. Kokia aš blyški. Gal reikėtų užsukti į soliariumą? Ne. Soliariumai man nepatinka. Teks laukti atostogų. O jau tada Majamyje įdegsiu kaip reikiant.
Dar labai anksti. Pusė aštuonių ryto. O agentūra pradeda dirbti tik devintą. Bet aš visada ateinu čia daug anksčiau už kitus, kad galėčiau ramiai pasiruošti būsimiems susitikimams. Juk reikia išnagrinėti ne vieną sutartį, surinkti kuo daugiau žinių apie užsakovus.
Atsivėrus liftui, pirmiausia pamatau ant stiklinių durų besipuikuojant naują agentūros pavadinimą. Nebe Molinų, o Roso.
Taip greitai spėta pakeisti? Hmm?... Keista. Signalizacija išjungta. Ar vakar pamiršta ją įjungti, ar kas nors šįryt čia atėjo pirmiau už mane?
Apsidairau. Pamatau šiek tiek praviras Meto kabineto duris. Jis jau čia?
Tyliai traukiu prie savojo kabineto. Tačiau stabtelėju prieš įžengdama į jį. Ant durų kabo nauja lentelė su užrašu Generalinė direktorė Ema Miler. O ant Meto durų – Prezidentas Metjus Rosas. Dabar mielai norėčiau gulėti Majamio paplūdimyje ir nesvarstyti, kaip ištverti šitą dieną. Pasižiūrėsim, ar iš tikro esu tokia stipri ir...
– Labas rytas, – kol rankinėje ieškau raktų, mano mintis nutraukia Meto balsas.
– Labas rytas, – pakeliu akis į jį.
Metas mūvi pilkas kelnes, ryši pilką kaklaraištį ir vilki baltus marškinius. Be švarko. Tikriausiai palikęs jį kabinete.
Ir kaip niekšelis sugeba kaskart šitaip žaviai atrodyti? Ko gero, turi asmeninę stilistę, ją, be abejo, ir dulkina.
Įėjusi į kabinetą išsitraukiu iš rankinės telefoną ir pasidedu ant stalo.
– Tau viskas gerai? – netikėtai klausia Metas.
Atstok! Apsigręžk ir žingsniuok į savo tvirtovę. Ir palik mane ramybėje. Nenoriu nė žiūrėti į tave.