– Nesupratau klausimo? Apie ką tu čia? – mano balsas piktas. Paprastai su juo kalbuosi arba piktai, arba ironiškai. Nežinia kodėl man pamačius Metą įsijungia tik du mygtukai.
– Vakar dingai niekam nieko nesakiusi. Vėliau Erika prasitarė, kad pasijutai blogai...
Dabar tau parūpo mano sveikata? O kur buvai aną mėnesį, kai manęs vos nepribaigė skausmas dėl to, kad išėjai ir palikai mane vieną? Kur buvai tada? Turbūt dulkinai dar vieną kekšę...
– Skaudėjo galvą, ir tiek... – pameluoju, nes tikrai neketinu su juo plačiau aptarti savo vakarykštės dienos. Išvis jokios dienos.
– Buvai pas gydytoją?
– Ne.
– Kodėl?
– Turiu daug darbo. Gal galėtum išeiti? – rūsčiai pažvelgiu į jį.
Meto veidas irgi nemalonus. Nežinau, ar man tik atrodo, ar jis išties spokso man į krūtinę.
Jam išėjus apsižiūriu. Marškinėlių sagutė atsisegusi, matyti liemenėlė. Ką gi... Bosas pamatė daugiau nei reikia. Tiesa, yra matęs ir daugiau...
Greitai susitvarkau ir sėduosi už stalo. Šiandien numatyti tik keli susitikimai. Tad išimu iš stalčiaus vakar Erikos paliktus dokumentus ir nusiteikiu šiek tiek juos panagrinėti.
Gretimame kabinete negirdėti jokio garso. Matyt, ir jis dirba.
Pirmasis susitikimas eina sklandžiai. Nors užsakovas ne iš sukalbamiausių. Vis dėlto susitvarkau. Svarbiausia, kad reklamos sutartis mūsų.
Užsiplikau puodelį arbatos. Tikiuosi minutėlę ramiai pasėdėsianti ir pasigardžiuosianti... Bet kur tau. Atsidaro kabineto durys.
– Gali ateiti? – tarpduryje klausia Metas.
– Kas yra? Pasakyk Erikai, ji viskuo pasirūpins. Aš tam neturiu laiko... – gurkšteliu arbatos.
Mmm... Skanu... Tik tas ponas milijonierius neleidžia pasimėgauti reta ramybės minute.
– Kiek žinau, tik mudu vadovaujam šiai agentūrai. O gal ir Erika?
Pikčiurna prakalbo. Nekelk čia balso.
– Nusipirk kitą agentūrą ir vadovauk jai vienas. Tada nereikės pakęsti manęs. Arba susirask kitą vadovę, kad galėtum jai įsakinėti...
– Nori išeiti? – lyg ir nustemba jis. Ir prieina artyn.
– O kas, jei noriu? – pažvelgiu į žydras akis, kurias be galo myliu ir kurių be galo nekenčiu.
– Dėl ko? Gal užmokestis per mažas? Norėtum didesnio?
Ir vėl pinigai. Nejau apie nieką kitą negali galvoti, tik apie juos?
– Priežastis esi tu. Visai netrokštu dirbti su tavimi, kasdien matyti šito pernelyg pasitikinčio savimi veidelio...
– Deja, teks su tuo susitaikyti... O jei taip nori išeiti, prašom... Niekas tavęs čia nelaiko užrakinęs...
Šmaikštuolis. Norėtum, kad išeičiau? Nesulauksi!
– Tai ko nori? Greičiau sakyk... – vidujai urzgiu kaip šuo, tyčia erzinamas netikusio šeimininko.
– Kada turime pateikti reklamą Hilardams?
– Kitos savaitės pabaigoje. Kodėl klausi? – susidomiu. Nelabai supratu, kodėl jam tai rūpi.
– Turi laiko trumpam susirinkimui?
– Su užsakovu susitinku maždaug po valandos. Taigi tiek ir turiu, – surenku Erikos telefono numerį. – Susisiek su kūrybos skyriumi ir pasakyk, kad po penkių minučių ką nors atsiųstų į pasitarimų kabinetą. Pati irgi ateik... – greitakalbe išberiu ir padedu ragelį.
– Einam? – Metas parodo į duris.
Jis paslaugiai jas atidaro. Ir praleidžia mane pirmą. Gaila, kad toks džentelmeniškumas visiškai nedera su jo poelgiais praeityje. Jam visai tai netinka. Meluoju. Tinka.
Pasitarimų kabinete esame vieni. Ne. Ne vieni. Kartu su mumis dar yra tyla. Sėdi prie stalo mažutėmis rankutėmis pasirėmusi galvą ir žvilgčioja tai į Metą, tai į mane.
Jis stovi nusigręžęs į langą ir žiūrėdamas pro jį kažką mintija. Aš sėdžiu prie stalo sau neįprastoje vietoje ir akimis piešiu elegantišką jo siluetą.
Metas atsigręžia. Jo žvilgsnis nei piktas, nei rūstus... Veikiau paprastas... Toks kaip seniau. Imu atpažinti savo mylimą barmeną.
Rodos, mudu vienas kitą kalbiname akimis. Tik nežinia, ar išgirstame tokius atsakymus, kokius norėtume išgirsti. Aš neišgirstu.
Atsidaro durys, įeina Erika su kūrybos vadove. Jauki tyla baigiasi. Dabar Meto akys žvelgia tik į tiedvi moteris. Manęs jau nebemato.
Ak, ne. Vis dėlto mato. Atsitraukęs kėdę bosas žvilgteli į mane. O aš laukiu paaiškinimo, ką mes visi čia veikiam.
– Noriu pasikalbėti apie Hilardų reklamą... – prabyla Metas. – Man nepatinka pasirinktoji įsimylėjėlių tema. Ji nedera šiai kvepalų reklamai. Siūlau tokį scenarijų: išsiskyrusi pora, kvepalai tampa jos susitaikymo aromatu... Kai išsiskyrusieji atsitiktinai susitinka, tas kvapas tiesiog užburia juodu, vėl pažadina meilę širdyje...
Hmm... Kažkur lyg girdėta, tiesa? Tik vargu ar kvepalai tau padėtų priartėti prie manęs arčiau nei per šimtą metrų...
– Tikriausiai juokauji? – klausiu pakeltu balsu. Nedaug trūksta, kad užrikčiau. Nes juokams aš dabar nenusiteikusi.
– Manau, tai sulauktų didesnio pasisekimo nei lėkšta įsimylėjėlių porelė, bėgiojanti po pievą ir svaigstanti nuo saldaus kvapo... – jis kalba ironiškai.
– Jau patvirtintas šios reklamos scenarijus, parinkti modeliai, fotografas, režisierius. Viskas paruošta... Rytoj turėtų būti filmuojama... Tad apie jokius pakeitimus neverta nė kalbėti... – piktinuosi, kad Metas kišasi ne į savo reikalus.
– Betgi galutinis žodis mano, tiesa? – Metas kilsteli antakį.
Na, jau ne! Manęs šitaip nežeminsi! Neleisiu nesiskaityti su mano nuomone!
– Tai pats ir vadovauk... – pasakiusi pakylu nuo kėdės ir išeinu iš kabineto.
Užsidarau savajame. Netrukus išgirstu durų trenksmą.
– Aš tave įspėjau, kad nestotum skersai kelio, – atsigręžusi piktai pažvelgiu į Metą.
– Juk mano sumanymas geresnis... Ir pati puikiai supranti... – jis atrodo itin pasitikintis savimi.
– Tu čia tik antra diena. Ir jau tariesi žinantis kiekvieno mūsų užsakovo skonį?
– Hilardui mano pasiūlymas patiko...
Ką? Kada spėjai su juo pasikalbėti?
– Tai jau tariesi su užsakovais man už nugaros? Kas toliau? Gal paaiškės, kad ir mano sudarytos sutartys nebegalioja? – nežmoniškai tūžtu, bet laikausi iš visų jėgų, kad tik nesuteikčiau jam malonumo tai žinoti.
– Neperdėk... Viskas galioja... O aš dirbu savo darbą...
– Kada su juo kalbėjai?
– Šį rytą...
– Ir jis pritarė tai idėjai?
– Taip...
– Tada aš nusiplaunu rankas... Tvarkykis pats... Nenoriu būti atsakinga už šią reklamą... Kaip sakei, tavo idėja geresnė... Taigi susirask modelius, režisierių, fotografą. Nes manųjų negausi... – žudikės žvilgsniu žiūriu į jį. Bent man pačiai taip atrodo.
– Susirasiu... Svarbiausia, kad pasikalbėjome ir gerai nusprendėme, – klastingai šypteli jis. – Dabar gali eiti pietauti... – duoda leidimą bosas, tarsi man jo reikėtų.
– Neturiu laiko... Reikia pasiruošti susitikimui... – esu nepatenkinta. Tik nežinau kodėl. Gal todėl, kad negaliu papietauti. Ar kad perleidau užsakymą. Ir ne kam kitam, o jam.
– Nenorėčiau, kad mano darbuotojai susirgtų... Ar numirtų badu... – tarsteli Metas, prieš palikdamas mano darbo vietą.
– Dėl šito mažiausiai jaudinkis... – nebepažvelgiu į jį.
Atsisėdu prie stalo ir įbedu nosį į kompiuterio ekraną. Išgirstu, kaip durys užsidaro.
Giliai įkvepiu ir atsilošiu odinėje kėdėje. Dieve, padėk man tai ištverti. Man taip sunku būti šalia jo... Dabar imu viską suprasti. Barmenas aštriu protu... Hmm... Tada stebėjausi, kaip jis taip greitai sumanė aną reklamą su baikeriu... Pasirodo, tiesa buvo kitokia nei įsivaizdavau... Tik nežinau, kodėl jis apsimetė barmenu? Ir kodėl pasirinko savo taikiniu ne ką kita, o mane? Ar išties atrodau tokia naivi?