Pažvelgiu į telefono ekranėlį. Gavau žinutę.
Rajanas
2013-06-06 Ketv. 12.59
Vakare užsuksiu į agentūrą
paimti tavęs. Tikiuosi,
nepamiršai mūsų planų?
Eisim į TAO ;)
Ema M.
2013-06-06 Ketv. 13.00
Lauksiu :)
Vos man grįžus iš susitikimo su užsakovu, į kabinetą įžengia Metas. Jis nieko nesako. Tyliu ir aš.
Metas rankoje laiko baltą dėžutę. Priėjęs padeda ant stalo. Nustebusi žiūriu ir į ją, ir nueinančiam bosui į nugarą. Po perkūnais! Velniškai gundantis! Ne. Neturiu apie jį taip galvoti. O juk viskas galėjo būti kitaip... Bet tu to atsisakei.
Pažvelgiu į dėžutės vidų. Joje salotos su vištiena. Jis rūpinasi manimi? Ne. Nesirūpina. Taigi sakė nenorįs, kad jo darbuotojai susirgtų. Nes paskui agentūrai teks padengti sveikatos draudimo išlaidas. Pinigai, pinigai, pinigai... Štai kas jam rūpi. O ne aš...
Išmesčiau salotas į šiukšliadėžę. Svarbiausia principai. Bet labai noriu valgyti. Tad tenka juos nugrūsti į toliausią širdelės kampą. Trumpam. Tik šį kartą.
Nekantrauju greičiau išvysti Rajaną. Bet ir bijau. Juk turėsiu pasakyti jam apie Metą. Rajanas pasius sužinojęs, kad tasai nusipirko šią agentūrą.
Atėjo dar vienas elektroninis laiškas: nuo Meto.
__________
Tema Prašau...
Siuntėjas Metjus Rosas
Gavėjas Ema Miler
2013 m. birželio 06 d.; 16.46
Man reikia Manzonių ir Gelečių sutarčių.
Ar galėtum atnešti?
Metas
__________
Labai jau mandagus tas ponas Rosas. Ir pasirašinėja tiesiog „Metas“. Įdomu, ar rašydamas tik man, ar visiems?
Suieškau tas sutartis ir pasibeldžiu į jo duris.
– Užeik... – kviečia lyg ir mandagiai. Bet ką ten gali žinoti. Juk boso nuotaika kas minutę svyruoja.
Užeinu. Metas sėdi prie stalo ir dirba kompiuteriu.
– Tau nebūtina belstis... – sako neatitraukdamas akių nuo ekrano.
Na, gerai... Kaip pasakysit, pone Rosai. Apsigręžiu ir išeinu iš kabineto.
Dar kartą, jau nesibeldusi, atidarau duris. Ir įėjusi numetu tas sutartis ant stalo. Prieš išeidama dar spėju pamatyti, kaip Metas nužvelgia mane. Tikiu, kad iki man dingstant už durų spokso į užpakaliuką. Juk dar visai neseniai šis buvo jo mėgstamiausia mano kūno vieta.
Pagaliau baigiasi darbo diena. Rajanas parašo po dešimties minučių lauksiąs manęs apačioje. Belieka pasiimti rankinę ir užrakinti generalinės direktorės panelės Miler kabineto duris.
Koridoriuje sutinku Eriką. Nustembu vis dar matydama ją agentūroje.
– Tu vis dar čia? Maniau, būsi jau išėjusi...
– Išsiųsiu vieną dokumentą ir bėgsiu...
– Luktelėti tavęs?
– Nebūtina. O jis tebėra? – Erika mosteli galva į Meto kabineto duris.
– Ne. Girdėjau, kaip išėjo, – pakeliu akis į dangų. – Susitiksim rytoj... Iki..
– Iki... Perduok Rajanui linkėjimų...
– Būtinai... – nusišypsojusi pamojuoju jai ir spusteliu lifto mygtuką.
Tikiuosi, kad į garažą leisiuosi viena. Bet jau kitame aukšte liftas sustoja. Durims prasivėrus, pamatau Metą.
Jo akys įsibeda į mane kaip smiginio strėlytės į taikinį. Iš veido spėju, kad ką tik su kuo nors linksmai kalbėjosi.
– Kelintas aukštas? – mandagiai klausia ponas Rosas, stodamas šalia manęs.
Mudviejų pečius teskiria mažas tarpelis, pro jį vargiai praskristų musė.
– Garažas... – tyliai atsakau.
Bet jis išgirsta. Juk turbūt ne kurčias?
Tylėdami mudu leidžiamės liftu. Kabinos sienos veidrodinės, tad puikiai matau, kad jis mane stebi.
Aš tau tebuvau pramoga, tiesa? Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jeigu būtum pasakęs, kad tau iš manęs reikia tik sekso. Nebūčiau įsimylėjusi kaip kvailė...
Noriu grįžtelėti ir trenkti jam per veidą. Bet jis, ko gero, spėtų sulaikyti mano ranką. Tada galbūt pabučiuotų ir... Ne, nenoriu nė įsivaizduoti, kas toliau būtų. Jau nebeužkibsiu ant to kabliuko. Kad ir koks seksualus būtum, nesuviliosi manęs. Juk pats pasirinkai, kas tau svarbiau...
Iš lifto išeinu pirma. Metas tebestovi. Tolėliau pamatau Rajaną, atsirėmusį į mano audi. Jis staigiu judesiu nusiima akinius nuo saulės ir sparčiai žengia artyn. Atrodo piktas.
– TU! – užrinka per visą garažą, pirštu rodydamas į kažką už manęs.
A... Taip... Ko gero, man iš paskos traukia Metas.
– Rajanai, būk geras, nereikia... – sugriebiu jo, praeinančio pro mane, ranką.
Atsigręžusi matau, kad šalia Meto išdygsta Amiras. Suprasti jo kūno kalbą nesunku: įjungtas gynybos režimas. O aš pasiruošusi ginti Rajaną.
– Šunsnuki, nedrįsk artintis prie jos! – šaukia šis, žiūrėdamas į Metą. O tasai ramiai stovi ir, regis, visai nekreipia dėmesio į kažkokį išsišokėlį. – Ji per tave tiek prisikentėjo, kad... Jeigu nors pirštu ją paliesi, aš tave užmušiu. Supratai? Neleisiu daugiau jos skaudinti...
– Rajanai, jis to nevertas... Eime... – maldauju ir bandau atitraukti jį kuo toliau nuo Meto. Bijau, kad gali kilti muštynės. Tik nežinia, dėl kurio iš jųdviejų labiau būgštauju.
– Tu niekšas... – nesiliauja Rajanas. – Pasinaudojai ja tik savo geiduliams patenkinti... Kaip ir visi vyrai... O ji vos neišprotėjo, manė besilaukianti tavo vaiko...
O, ne! Nereikėjo to sakyti! Be to, kalbėdamas, kad vos neišprotėjau, jis gerokai perdeda. To tai nebuvo.
Dabar jau Meto akys įsminga į mane. Ima bėgioti aukštyn žemyn per visą mano kūną. Nežinau, kokios mintys sukasi jo galvoje, bet veidas atrodo sunerimęs.
– Rajanai, liaukis... Daugiau nieko nesakyk! Labai prašau! – dabar jau aš pakeliu balsą.
– Tu jos neįvertinai. O ji verta daug geresnio už tave... – pagaliau Rajanas žingteli atgal. – Maže, ar gerai jautiesi? – jis kreipiasi į mane ir demonstratyviai apkabinęs pabučiuoja į skruostą. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kam visa tai skirta. Taip... Taip... Metui.
– Man viskas gerai. Tik kuo greičiau važiuokim iš čia, – sumurmu ir atkišu Rajanui automobilio raktelius.
Atidariusi priekines keleivio dureles žvilgteliu ten, kur palikom tuos du stilingai išsidabinusius vyrus. Amiras jau atidaręs prabangiosios audi A8 dureles laukia, kol įsės Metas. O šis, rodos, vis labiau nervinasi.
Įdomu, kodėl? Jaučiau, kaip mano mieloji ironija kikena prisidengusi delniuku burną. Turbūt Metą ne juokais išgąsdino žinia apie kūdikį. Jau įsivaizduojuo, kaip jis būgštauja, kad pasinaudosiu šiuo vaiku paglemžti jo milijonus... Deja, man nereikia jo pinigų. Be to, nesu ir nėščia. O jei ir būčiau, neimčiau nė dolerio iš to vyro.
– Gal paaiškinsi, ką jis veikė tavo agentūroje? – klausia Rajanas mums išriedėjus iš garažo.
Už mūsų važiuoja Amiro vairuojamas limuzinas. Matau tai šoniniame veidrodėlyje.
– Jis nusipirko agentūrą. Taigi dabar Metas yra mano bosas.
– Ką? Kada žadėjai man tai pasakyti? – pyksta Rajanas, gniauždamas vairą.
– Šiandien. Dabar, – vis dar žvilgčioju į veidrodėlį, noriu įsitikinti, ar tuodu mūsų neseka. Bet automobilio užtamsintais stiklais nebematyti.