– Ką jis rezga? Nejau tikisi susigrąžinti tave? O tu nė neketini jam atleisti!
– Nemanau, kad jis nori taikytis. Kam aš jam reikalinga, jei gali kiekvieną dieną dulkinti vis kitą kekšę. Kartais aš jo visai nesuprantu. Tai gražiai kalba, tai šūkauja, tai kažkodėl supyksta ant manęs... Bet... Žinoma, nė nemanau taikytis. Kai taip apsimelavo nuo pat pažinties pradžios, tai kokie tarp mūsų gali būti santykiai? Man to nereikia... Vis dėlto tau nereikėjo prasitarti apie nėštumą...
– Nebegalėjau žiūrėti į tą pasipūtėlį, tai ir nesusiturėjau... Pasakiau... Atleisk... Bet tegul žino, ką būtų pridirbęs...
– Nenorėjau, kad kas nors apie tai sužinotų... Ypač jis...
– Maže, aš jau atsiprašiau... Be to, esu alkanas. Tai kol nepavalgysiu, geriau su manimi nebesikalbėk... – nusijuokia Rajanas. Aš irgi.
Gerai, kad TAO restoranas visai netoli, antraip tektų ilgokai klausytis jo zirzėjimų.
Nesistebiu, kodėl Rajanui taip patinka ši vieta. Įžengęs į restoraną pasijunti lyg patekęs į didingą šventyklą. Rodos, čia net ir sienos persismelkusios rytų kultūra. Tarsi gyventų atskirą gyvenimą.
Noriu tik vieno... Nusiraminti ir nebegalvoti apie Metą. Dabar mano akys žvelgia tik į didžiulę Budos statulą. Grožiuosi išties įspūdingu kūriniu.
Ir dar... Noriu valgyti.
2013 m. birželio 7 d.
Regis, šiandien Metas taip ir nepasirodys darbe. Jau gerokai po pietų, o nei aš, nei Džesika nesulaukėme jo skambučio. Tiesą sakant, nelabai turiu kada domėtis boso dingimo priežastimi. Ir savų darbų per akis.
– Gal galėtum surasti šios sutarties pakeitimo priedo numerį? Turiu skubiai išsiųsti, – man užėjus pasiimti korespondencijos, prašo Džesika, rodydama kažkokį dokumentą.
– Tuoj paieškosiu ir atnešiu... – tai pasakiusi grįžtu į kabinetą.
Žinau, kad kažkur ant stalo turiu tą popierių.
– Tai tu nėščia ar ne? – staiga išgąsdina Meto klausimas.
Išsigandusi atsigręžiu. Buvau palikusi praviras duris. Matyt, dėl to ir neišgirdau jo įeinant. Rankoje laikau sutarties priedą, kurio reikia blondinei.
– O koks tau skirtumas? – ištariu praeidama pro jį.
Metas sugriebia mane už alkūnės. Pirmą kartą po mudviejų išsiskyrimo vėl pajuntu kūnu nuvilnijančią elektros srovę. Aš vis dar tai jaučiu. Jis irgi jaučia. Matau iš akių.
– Noriu žinoti... Man būtina tai žinoti... – piktai sušnabžda jis.
– Kam? Bijai, kad nepareikalaučiau alimentų? Nori pasitarti su advokatais, kaip apsaugoti savo milijonus?
– Ema... Pasakyk, – jo balsas nebepiktas. Sakyčiau, mano vardą ištaria gan meiliai. O gal man taip tik atrodo.
– Ne, nenėščia. Tiesiog kelias dienas vėlavo mėnesinės, tai ir pamaniau, kad laukiuosi. Vis dėlto nesilaukiu...
Ištraukiu ranką iš tvirtų jo gniaužtų ir nunešu Džesikos prašytą dokumentą.
– Tikrai? – man sugrįžus, vis dar abejoja Metas.
– Taip. Jau sakiau, kad nesu nėščia. Gal pagaliau atstosi? – pykstu ant jo. Ir dėl šito klausinėjimo, ir dėl viso kito. – Tavo milijonai saugūs. Būk ramus.
– O jeigu vis dėl to būtum pastojusi? Ar būtum pasakiusi man? – mane perveria skvarbus Meto žvilgsnis.
Vieną dieną smalsumas tave pražudys. O į šį klausimą atsakymo nesulauksi.
– Neprivalau atsakyti, – suneriu rankas ant krūtinės ir išdidžiai nužvelgiu jį. Tikrai nesakysiu.
– Man tik įdomu...
– Nenoriu nieko girdėti apie tave, nenorėk ir tu... Mano asmeninis gyvenimas ir liks mano pačios reikalas. Tu jam jau nebeturi įtakos...
Tyla iškalbingesnė už bet kokius žodžius. Nė nežinau, kokiu žodžiu pavadinti mus gaubiančią atmosferą.
Žydros Meto akys nė akimirksnį nepalieka manęs. Tas žvilgsnis traukia mane. Negaliu jam atsispirti. Man taip jo trūksta... Žiūrėti į Metą neapsakomai skaudu. Bet per daug jį myliu, kad galėčiau nusukti akis.
– Šiandien nebūsiu agentūroje. Pirmadienį irgi nežinia kada pasirodysiu... – jis ramiu, bet griežtu balsu išsklaido tylą.
– Turėtum sakyti ne man... Nesu tavo asmeninė padėjėja... Ir man visiškai tas pats, kur tu būni... Ir su kuo... – meluoju ne jam, o sau. Aišku, man rūpi, su kuo būni.
Metas kurį laiką įdėmiai žiūri. Paskui nuleidžia akis. Vėl jas pakėlęs sako:
– Gero savaitgalio, panele Miler...
Nevadink manęs taip!
– Gero savaitgalio ir jums, pone Rosai... Tikiu, kad jis bus nenuobodus... Juk mokate linksmintis... – ir vėl tas mano ilgas liežuvis. Nejau negaliu tik palinkėti gero savaitgalio? Būtinai reikia pridėti dar du sakinius?
Metas suraukia kaktą ir pašnairavęs į mane išeina iš kabineto.
– Bėk pas savo kekšes... – tyliai sumurmu sau po nosimi.
Kodėl taip blogai apie jį galvoju? O gal jis savaitgalį dirbs? Hmm... Įdomu, ką darytų, jei po širdimi nešiočiau jo kūdikį?
Paskambinu Erikai.
– Gal gali ateiti?
Laukdama jos atplėšinėjau laiškus, turiu atsinešusi iš Džesikos nemažą šūsnį.
– Jis pasirodė tik dabar? – įėjusi vidun Erika klausiamai žvelgia į mane.
Suprantu, kad kalba apie Metą. Matau, kaip grįžteli ir žvilgteli pro durų tarpelį.
– Tebėra čia? – nusistebiu, nes maniau, kad po mūsų pokalbio bus viesulu išlėkęs iš agentūros.
– Taip. Kalbasi su Džesika...
Apie ką gi jis gali kalbėti su ta blondine? Pavydžiu? Ne. Nebegaliu pavydėti, nes tai ne mano Metas. Mudviejų jau niekas nebesieja. Tik kodėl vis dar nervinuosi? Ir noriu pažvelgti į koridorių... Į tuodu popietinio pokalbių šou dalyvius.
– Nenugirdai, apie ką? – mano smalsumas ima viršų.
– Nejau Emą Miler domina paskalos? – šypsodamasi klausia draugė. – Čia tai naujiena. O gal domina tik tos, kurios susijusios su ponu Rosu?
– Nesišaipyk... – rimtai sakau, nors ir šypsodamasi.
– Ne. Negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi... Bet, regis, Džesika buvo geros nuotaikos...
– Nesistebiu. Ko jau ko, o žavesio Metui nestinga. Jis moka apsukti galvą savo melais. Tebūnie... Pakviečiau tave dėl to, kad reikia paskambinti keliems užsakovams ir pakeisti susitikimų laiką arba visiškai juos atšaukti. Nes kitą savaitę neturėsiu jiems ko pateikti. Kūrybos skyrius jau atostogauja. Sumaišė visus terminus, tai dabar nežinau... Nujaučiu, keli mūsų darbai vėluos... Štai sąrašas... – paduodu jai popieriaus lapą su užsakovų pavardėmis.
– Gerai, pasirūpinsiu tuo... Ir... Dar noriu paklausti, ar galėčiau šiandien išeiti anksčiau? Noriu apsipirkti, nes savaitgalį laukia giminės susitikimas, tai žinai... Reikia paieškoti dovanų, dar suknelės, ir taip toliau...
– Žinoma. Eik. Ir pati ilgai nesėdėsiu. Kažkodėl šiandien neturiu noro ką nors daryti. Prastumsiu laiką skaitinėdama laiškus, ir tiek.
– Ar esi ką nors sumaniusi savaitgaliui?
– Tikriausiai važiuosiu pas Leinę.
– Tau turbūt skaudu vien prisiminti apie tą vietą...
– Skaudu... – atsidūstu.
– Pasiimsi ir Rajaną kartu?
– Ne. Jis užsiminė norįs su Simonu apžiūrėti keletą namų.
– Rajanas užsimanė pirkti namą?
– Matyt...
– Vadinasi, bus proga švęsti... Lauksim kvietimo į įkurtuves... – nusijuokia Erika. – Seniai kur nors buvome trise... Net į barą pasėdėti nebenueinam...
– Manęs tas baras nebetraukia... – pakraipau galvą leisdama suprasti, kad vargu ar kada nors ten pasirodysiu.
– Atleisk. Buvau pamiršusi, kad...