– Neatsiprašinėk... – nutraukiu ją. – Tiesiog kurį laiką susilaikysiu nuo barų. Jei nori, gali kurį nors savaitgalį užsukti pas mane... Paplepėtume kaip mergaitės... Iškepčiau tavo mėgstamą pyragą...
– Ooo... Tasai šokoladinis varškės pyragas... Jau dabar ryju seilę... – šypsosi draugė.
– Tik ne kitą savaitgalį, nes skrisiu į Bostoną tėčio sveikinti...
– Tai gal dar kitą? Nuo dvidešimt ketvirtos dienos man prasideda atostogos. Taigi tuo metu būsiu išvykusi...
– Parašei prašymą?
– Taip. Viskas pranešta, parašyta ir pasirašyta...
– Ar jau nusprendei, kur keliausi?
– Atsiųsiu nuotraukų. Pati pamatysi, kuriame pasaulio kampelyje deginsiuosi... Jėzau, užsiplepėjau su tavimi, o dar turiu užeiti pas maketuotoją... Viskas... Lekiu... Iki...
Erika žvilgteli į laikrodį ant sienos, pamoja ranka ir uždaro duris, palikdama kabinete mane vieną. Ne, ne vieną, o su šūsnimi laiškų.
Šiandien esu tinginiukė. Gal dėl penktadienio? O gal?.. Į galvą šauna keista mintis... Gal todėl, kad šalia nėra Meto? Nereikia niekam įrodinėti savo profesionalumo. Niekas neprieštarauja mano sprendimams. Nejaugi ponas Rosas bus naujoji mano paskata dirbti?
Sutvarkau darbo stalą, pasiimu rankinę ir dviem dienoms palieku agentūrą. Registratūroje vis dar sėdi Džesika. Visų kitų darbuotojų nebėra.
Dar nesinori grįžti į butą ir užsidarius vienai ten kiurksoti. Šiaip jau oras tam tiktų. Niūrus. Visai nepanėši į vasaros pradžią.
Sustabdžiau audi prie Allure grožio salono. Nuo tada, kai pirmą kartą čia apsilankiau su Rajanu, esu ištikima šio salono klientė ir dažnai užsuku pasilepinti grožio procedūromis.
– Labas, Laura, – pasisveikinu su administratore. Ši, matydama mane įžengiant pro duris, jau šypsosi.
– Sveika, – Laura labai maloni. Nėmaž nedirbtinai, kaip dauguma amerikiečių. Pažįstu ją bene ketverius metus. Ir niekada nesu mačiusi piktos, arogantiškos ar nemaloniai kalbančios. Iš tiesų miela mergina.
– Gal kartais šiandien dirba Azumi? – visada lankausi vien pas šią masažuotoją.
– Taip... Dirba... – atsako Laura, vartydama registracijos knygą; ši pilnutėlė prirašyta pavardžių. – Po valandos bus laisva... Norėtum masažo?
– Jeigu Azumi neturės kito kliento, norėčiau... O gal ir Olga yra?
– Yra. Užeik pas ją...
– Ačiū...
Manęs visiškai netraukia į kabinetą, kuriame atliekamos visos depiliacijos procedūros. Bet dar labiau gadina nuotaiką intymioje vietoje išdygę plaukeliai. Taigi turiu rinktis... Grožis ar?.. Žinoma, grožis...
– Sveika, – pasibeldusi ir įėjusi į vidų pasisveikinu su savo depiliacijos meistre.
Olga puikiai išmano savo darbą. Dar nė karto neteko ja nusivilti.
– Labas, Ema, – matydama mane ji atrodo šiek tiek nustebusi.
– Ar turi laiko atlikti bikinio zonos depiliaciją?
– Žinoma. Eikš. Gal jau atostogauji?
– Ne. Dar ne. Atvažiavau pasilepinti masažu. Bet jei jau esu čia, sakau, užsuksiu ir pas tave. Azumi kol kas užsiėmusi, tai jei galėtum... – nusišypsau.
– Persirenk ir gulkis... Pašalinsime tuos nereikalingus plaukučius, – nusijuokia ji.
Darau kaip liepiama. Kol Olga šildo vašką, nusiteikiu būsimam skausmui.
Pačios procedūros aprašyti, ko gero, neverta. Kiekviena moteris žino, kokia seka viskas vyksta: karštas vaškas, juostelė, skausmas... Ir po kiekvieno juostelės nuplėšimo mintyse nusidriekianti keiksmažodžių virtinė.
Betgi grožis reikalauja aukų... Argi ne taip sakoma? Nežinau, kokia ponia sukūrė šią skambią frazę, bet, matyt, pati nelabai žinojo ką šneka. Ir vis dėlto šiais laikais mes, moterys, aukojamės dėl to prakeikto grožio.
Man lieka laiko, taigi mudvi su Olga pasikalbame kaip geros draugės. Ji papasakoja apie sūnų, jau šį rudenį eisiantį į pirmą klasę. Pasiguodžia dėl vyro, kuris susirado meilužę ir paliko ją vieną rūpintis vaiku. Suprantu jos nusivylimą vyrija. Nes skauda ir man. Ne, ne dėl ką tik atliktos depiliacijos. Skauda širdį klausantis Olgos istorijos, nes ši panėši į manąją.
Po valandos Azumi pasikviečia mane į kabinetą, kvepiantį levandomis. Vos tik atsigulu ant masažo stalo, tas švelnus levandų aromatas iškart ima mane migdyti. Paprašau, kad Azumi atliktų atpalaiduojamąjį masažą. Noriu ramiai pagulėti, pasnausti ir apie nieką negalvoti. Man reikia išvalyti mintis... Jose nebeturi likti Meto. Tik naivu tikėtis, kad tai pavyktų.
Nors mano masažuotoja yra smulkutė azijietė, ji ganėtinai stipri. Kadaise atliko man giluminių audinių masažą, tai taip išmaigė kūną, kad jo poveikį jutau keletą dienų.
Gaila, kad Azumi turi tik vieną laisvą valandą. Mielai čia pabūčiau ir ilgiau. Jau svarstau, kada ir vėl ją aplankyti. Nuojauta kužda, kad dirbant su Metu man prireiks ne tik atpalaiduojamojo masažo... bet ir psichologo paslaugų.
Vis dėlto neketinu jam leisti sugadinti šio vakaro. Daugiau jokių minčių apie Metą... Iki pirmadienio.
2013 m. birželio 8 d.
Išlipusi iš automobilio atkeliu žirgyno vartus. Nepaskambinau Leinei ir neperspėjau, kad atvažiuosiu, tad ji manęs ir nelaukia.
Laukuose žirgų nematyti. Taip pat nepastebiu ir nė vieno poilsiautojų automobilio. Nors paprastai savaitgaliais jų čia būna ne vienas ir ne du.
Privažiavus Leinės namą, apima keista nuotaika. Aplinkui taip ramu ir... tuščia. Tik vienas kitas darbuotojas vaikščioja prie arklidžių.
Išlipusi iš automobilio pamoju jiems ranka. Užeinu ir į namus.
– Leine, tu čia? – sušunku dairydamasi aplink.
Tylu. Ir keista... Kur Leinė?
Užlipu aukštyn, kur yra jos kambarys.
– Išgąsdinai mane... – tyliai sako išeinanti iš už kampo žirgyno šeimininkė.
Ne! Tai tu mane išgąsdinai!
– Miegojai? – nustebusi klausiu, nes tokiu metu Leinei tai neįprasta. O atrodo lyg ką tik išlipusi iš lovos.
– Buvau prigulusi. Įsiskaudėjo galvą, tai norėjau pasnausti.
– Atleisk, kad sutrukdžiau, – jaučiuosi nesmagiai. Nežinau ką dabar daryti: pasilikti ar išeiti.
– Ką tu čia veiki? Vakar taip ir nepaskambinai man. Supratau, kad nebeatvažiuosi. Eime į virtuvę, užsiplikysim arbatos... – ji stumteli ranka man į nugarą, kad greičiau lipčiau žemyn.
– Buvau nusprendusi nevažiuoti, bet... Apsigalvojau. Man nepatogu prieš tave. Juk nekaip jautiesi. Matau, kad ir lankytojų šiandien nėra.
– Noriu bent vieną savaitgalį pailsėti nuo jų... O tu prisėsk ir nė negalvok apie jokius nesmagumus... Išgersiu tabletę, ir visi skausmai praeis... – meiliai nusišypso Leinė. – Man kaip tik džiugu, kad esi čia... Žaliosios arbatos? Su medumi ar be nieko? – pasiūlo ištraukusi iš spintelės juodą dėžutę.
– Nesvarbu. Kokią tu gersi, tokią ir aš...
Atsisėdu prie stalo ir stebiu, kaip Leinė beria arbatžoles į puodelius. Aromatas pasiekia ir mano nosį.
– Tai kaip laikaisi? – teiraujasi jaunatviškos išvaizdos moteris.
– Nekalbėjai su Rajanu? – prieš pradėdama pasakoti noriu pasitikslinti, ką ji žino.
– Ne. O ką? – Leinė nustebusi pažvelgia į mane. – Kas nors atsitiko?
– Tikriausiai negirdėjai paskutinės naujienos: Metas sugrįžo...
– Juokauji? Tikrai sugrįžo? – pastačiusi puodelius ant stalo ji žingteli atgal. Turbūt negali patikėti šia žinia.
– Ir ne šiaip grįžo... Pasirodo, jis yra milijonierius ar milijardierius, žodžiu, turčius... Nežinau, kiek turi tų pinigų, man tai mažiausiai rūpi... Bet Metas nupirko maniškę reklamos agentūrą ir tapo mano bosu... Kaip tau šitai?
– Tai jis ne barmenas? Nelabai suprantu, kodėl jam reikėjo visiems meluoti ir visus apgaudinėti.