– Nesuprantu ir aš. Bet neketinu jo teirautis.
– Nieko tau nepaaiškino?
– Ne. O man ir neįdomu. Grįžęs elgiasi kaip turtingas šiknius, ir tiek... Sunkiausia, kad reikia dirbti kartu.
– Ema, tu jį myli ir pati žinai, kad ilgai negalėsi bėgti nuo savo jausmų. Kad ir kur būtų Metas... Ar kitapus Atlanto... Ar kitame kabinete... Tai nieko nepakeis... Meilė yra meilė, kartais be galo sunki, bet vienintelė... O tu myli tą vyrą... Kaip ten sakai? Turtingą šiknių...
– Taip, aš jį myliu... Bet kas iš to? Mudu neturime ateities... Jo melas viską sunaikino. Jei Metas būtų grįžęs kaip barmenas, tada, ko gero, būčiau jam viską atleidusi. O dabar sugrįžo visai kitas žmogus... Ne... Daugiau jam neleisiu tyčiotis iš savęs... Tegul nemano, kad milijonieriui viskas galima... Nes ne viskas perkama...
– Tu apie jį kalbi su tokia aistra, kad... Net pykdama ant jo atrodai įsimylėjusi...
– Tokia meilė neįmanoma... Aš prisiekiau jį pamiršti. Ir visada tesiu savo pažadus...
– Mieloji, matau, kaip tau skaudu. Nekalbėk apie pamiršimą, kai jis nuolat bus šalia tavęs... Bet... Visgi norėčiau pasakyti jam porą žodžių...
– Ko gero, Rajanas jau pasakė už visus... Ir už tave... – ironiškai šypteliu. – Bet užteks apie mane... Kaip tavo galva? Gal jau mažiau skauda?
– Praeis... Nieko čia tokio... – Leinė numoja ranka.
– Kodėl žirgai dar aptvaruose? Padėti juos išleisti?
– Tiesa... Žirgai... – ji kalba taip, tarsi būtų juos pamiršusi. – Pasakyk vyrams, kad visus išleistų, ir grįžk čia...
Tekina bėgu prie arklidžių. Stivenas jau paleidęs kelis žirgus.
Išvystu atšuoliuojant Žarą. Ji vis dar pyksta ant manęs. Gražuolė garsiai suprunkščia ir nulekia miško link. O taip noriu su ja pasisveikinti. Atvežiau ir duonos, tos, kurią mėgo juodu su Ikaru... Bet ji nė neketina prisileisti manęs arčiau.
Žiūrėdama, kaip kumelė dingsta už medžių, nusišypsau. Jai labai tinka vardas Žara...
2013 m. birželio 10 d.
Po tokio gražaus savaitgalio visai nesinori į darbą. Apsiverčiu ant kito šono tikėdamasi snustelėti dar kelias minutes.
Prisimenu žirgyną. Ir Leinę. Kaip mudvi gaminome pietus išalkusiems darbuotojams. O jie man dalijo patarimus, kaip susirasti tinkamą vyrą. Išgirdau tiek, kad visai nebežinau, kaip tokį išsirinkti.
Buvo linksma ir vakare prie laužo klausytis Stiveno gitaros. Tos pačios, kuria man kitados skambino Metas.
Kai pagalvoju apie jį, iškart išlaksto visi miegai. Atsikeliu. Turiu pasirodyti darbe anksčiau už Metą. Bent šioje srityje būtina pirmauti.
Bet ponas Rosas nepasirodo darbe net po pietų. Ar aš jo ilgiuosi? Ne. Kodėl turėčiau? Juk tai tik mano bosas. Be to, prisimenu, kad sakė nežinantis, kelintą valandą pirmadienį ateis.
Koridoriuje susistabdau Eriką, kad atiduočiau nukopijuoti keletą dokumentų. Pamatau atsiveriant lifto duris ir iš jo išeinant Metą. Ir tą pačią jauną tamsiaplaukę, sutiktą čia lygiai prieš savaitę. Juodu atrodo laimingi... Sakyčiau, ne tiek laimingi, kiek linksmi. Eidami artyn garsiai juokiasi.
Metas vilki tamsiai pilką trijų dalių kostiumą. Tai stilingas ir prabangus drabužis. Tikriausiai bosas turėjo itin svarbų susitikimą, kad taip pasipuošė. Ar dar tik turės? O gal išsipustė tik dėl tos lapės snapės, kurią apkabinęs per liemenį? Nužvelgiu ją. Man regis, Metas tai pastebi, nes veide atsiranda klastinga šypsenėlė.
– Laba diena, – sako mudviem su Erika.
– Laba diena, – ši atsiliepia į jo pasisveikinimą. Aš ne.
– Sveiki, – sučiauška ir laputė. – Aną kartą neturėjau galimybės prisistatyti... Mano vardas Diana... – ji paduoda man ranką. Pasisveikinu. Tarsi man reikėtų jos prisistatymo.
– Diana yra viena iš mano advokačių... Galiu pasakyti, labai gabi... – tuoj pat pagiria ją Metas.
Nė neabejoju. Pro gilią iškirptę nesunku įžvelgti tuos gabumus. Advokatė? Nejuokink. Jai ne daugiau kaip dvidešimt metų. Nereikia manęs mulkinti. Žinau, kur baigiasi advokato ir kliento žaidimai...
– Malonu susipažinti, – pagaliau prabylu. Bet tai žiaurus melas. Man anaiptol ne malonu.
– Metai, noriu apžiūrėti tavo naująjį kabinetą. Gal parodysi? – tamsiaplaukė meiliai kreipiasi į mano bosą.
Nevizgink čia uodegos prieš jį. Žinau, ko siekia tokios mergšės.
– Žinoma, eime... – šis be galo lipšnus. Nežinau, ar erzina mane, ar toji laputė jam iš tikro patinka – niekaip neįstengia paleisti jos iš glėbio.
– Kas čia dabar? – jiems nuėjus, tyliai sušnabžda Erika. – Kaip advokatė, ji labai jau familiariai elgiasi su bosu...
– Abejoju, ar tik advokatė... – tai pasakiusi grįžtu į savo kabinetą. Erika seka man iš paskos.
– Manai, kad juodu kartu... smaginasi?... – ji ir toliau šnibžda, kad tuodu neišgirstų.
– Pasižiūrėk į ją... O paskui į jį... Ar dar kyla abejonių?
– Tu pavydi?
– Ne.
– Tai kodėl elgiesi lyg pavydi žmona?
– Gal pagaliau eisi ir padarysi tas kopijas? Man jų skubiai reikia, – piktokai tariu savo asmeninei padėjėjai. Ji tik nusišypso ir pamojavusi dokumentais išeina.
Prakeikimas! Jei erzini mane, tai atsiimsi... Tau nepavyks sukelti man pavydo...
Meluoju. Jau pavyko. Bet tau tikrai to neparodysiu, kad paskui vaikščiotum užrietęs nosį.
Atsidaro Meto kabineto durys.
– Galiu pasiskolinti plunksnakotį? Mano nė vienas nerašo... – paprašo bosas.
Mane nervina tavo gera nuotaika. Žiūrėk, kad paskui netektų verkti... Pasak mano močiutės.
Nieko jam neatsakau. Tik mosteliu galva į melsvą pieštukinę ant stalo. Leidžiu suprasti, kad gali pasiimti bet kurį rašiklį.
– Ačiū... – šypteli Metas.
Dar pamerk akį ir pabučiuok, būtų išvis puiku. Labiau sugadinti dienos negalėtum....
Jam išėjus sviedžiu tušinuką ant stalo ir nusigręžiu į langą.
Po velnių! Aš pavydžiu ir labai noriu sužinoti, kas dedasi už tų durų. Gal jie ten bučiuojasi? O gal mylisi?.. Mylisi? Jis ją myli? Ar galėjo taip greitai pamilti kitą? Žinoma, jei visa, ką kalbėjo man, buvo melas, tai...
Panelė Diana gal valandą praleidžia su Metu ankštame jo kabinete. Ir dar turi įžūlumo užeiti ir atsisveikinti su manimi.
O Metas likusią dienos dalį vis eina pas mane pasiskolinti tai vieno, tai kito daikto. Netgi pasiūlo užplikyti arbatos – žinoma, aš jos atsisakau. Jis vaikščioja labai plonu ledu. Visai plonyčiu...
Šmėžuodamas man po akimis bosas prašyte prašosi, kad užvožčiau per gražiąją jo nosytę. Ne. Veikiau nebyliai reikalauja. Vaidinu, kad man tai nerūpi, ir beveik nesikalbu su juo. Atsakinėju tik „taip“ arba „ne“... Ir viskas.
Tik išeidama iš agentūros pastebiu, kad buvau likusi viena. Laikrodis rodo didelius skaičius... Dvidešimt vieną valandą ir keturiasdešimt devynias minutės.
Jau taip vėlu? O dar reikia užsukti į sporto klubą. Juk susitariau su Teiloru. Tikriausiai jis manęs laukia.
Man įėjus pro sporto klubo duris, asmeninis treneris pasitinka ne pačiu draugiškiausiu žvilgsniu.
– Žinau. Vėluoju. Atleisk. Tik persirengsiu, ir galėsim pradėti, – nutaisau atgailautojos veidelį. Matau, tai šiek tiek suminkština Teiloro širdį.
Apsivelku įprastinę sportinę aprangą: violetinę liemenėlę ir pilkas tamprias kelnes, išryškinančias užpakaliuką. Ne kažin kiek jo beliko, netekau penkių ar septynių kilogramų. Lyg ir nereikėtų smarkiai sportuoti. Bet po sunkios darbo dienos tai tikra atgaiva.