– Apšilk tempiamaisiais pratimais... – griežtai paliepia treneris. Vis dėlto jo lūpose pastebiu mažytę šypseną.
– Ką man daryti, kad ta šypsenėlė būtų didesnė? – meiliai klausiu atlikdama kojų tempimo pratimus.
– Daugiau nevėluoti...
– Teilorai, aš tik pirmąkart pavėlavau... Juk žinai, esu visada punktuali. Ir dėl manęs niekada neturėjai sunkumų...
– Taip. Žinau. Todėl ir atleidžiu, – plačiai nusišypso jis. – Aš tave tik erzinu...
– Ak, tu... Erzini? Gerai, gerai... Prisiminsim... – nusijuokiu ir nestipriai trinkteliu kumščiu jam į petį.
Kas per... Ką jis čia veikia? Į salę pamatau įeinant Metą. Apsirengęs sportiškai: balti marškinėliai, prigludę prie kūno, ir tamsios kelnės, kabančios ant klubų ir surištos baltu raišteliu.
Jis žvilgsniu varsto mane, kaipgi kitaip. Teiloras kažką kalba. Linkčioju galvą, tarsi palaikyčiau pokalbį, nors visai negirdžiu, ką jis sako. Ir žvilgčioju tai į jį, tai į Metą. O niekšelis jau flirtuoja su administratore.
Paprašau trenerio, kad leistų truputį pasimankštinti vienai. Užlipu ant bėgimo takelio ir pasileidžiu bėgti. Mano akys įsmeigtos į tolėliau ant sienos kabantį televizorių. Šis rodo nežinia kokį serialą. Aš jų niekada nežiūriu. Bet suprantu, kad šiame kažkas kažką apgavo ar paliko. Taip jau esti visose muilo operose. Tik nelabai nutuokiu, kodėl sporto klube įjungtas kaip tik šis kanalas, juk čia ateinama sportuoti, o ne miegoti prie televizoriaus.
Na jau ne! Tik ne tai! Nedrįsk! Metas atsistoja prie vieno iš treniruoklių, esančių čia pat, priešais mane. Piktai dėbteliu. O jis tik nusišypso.
Mano akys ir vėl seka pagrindinių serialo veikėjų žygius. Nors mieliau žiūrėtų į atliekantį prisitraukimus tamsiaplaukį. Bet juk negaliu spoksodama išsiduoti, kad jis man vis dar šį tą reiškia.
Nemeluosiu, kartais mano žvilgsnis krypsta į šalį. Tada matau, kaip Metas nužiūrinėja mane. Juk kadaise lytėjo tą kūną ne tik rankomis, bet ir lūpomis... Tada aš priklausiau jam... Vieninteliam... O dabar viskas kitaip... Dabar už tai galėčiau jį apkaltinti lytiniu priekabiavimu. Taip ir padarysiu, jei nenustosi rijęs akimis.
Tebebėgu visa suprakaitavusi. O jis puikuojasi savo raumenimis. Nagi, nusivilk marškinėlius... Juk matau, kad nori...
– Ema, užteks... – prieina Teiloras ir sustabdo bėgimo takelį. – Geriau atlikim pilvo raumenų pratimus... Nors tavo pilvo nė su žiburiu nerastum... – jis nusijuokia ir delnu paliečia man pilvą.
Hmm... Tau tai nepatinka? Pastebėjau, kaip apsiniaukia Meto akys. Jis piktai nužvelgia Teilorą. Jau žinau tolesnį savo ėjimą. Tavęs laukia šachas ir matas, mano mielas bose...
Atsigulusi ant specialaus kilimėlio padarau du šimtus atsilenkimų, Teilorui užsėdus mano kojas. Meto nuotaika dar labiau sugenda. Jis palieka treniruoklius ir pasiėmęs raudonas pirštines eina bokso kriaušės padaužyti. Kai kas labai nervinasi? Manoji ironija kaip maža mergaitė varto akytes ir susidėjusi rankas už nugaros siūbuoja į šalis.
– Tas vyras nužiūrinėja tave... – sušnibžda Teiloras, akimis rodydamas į Metą.
– Nepastebėjau... – šypsausi.
– Eik, pasisveikink... Jis tikrai žavus...
– Ačiū už pasiūlymą, bet ne... Be to, jis ne mano skonio... Man ne prie širdies tokio tipo vyrai... – vaidinu kaip tikra aktorė. Manau, kad įtikinamai, nes Teiloras tik patraukia pečiais ir atsigręžęs dar kartą žvilgteli į jį.
Reikia dar labiau įsiutinti Metą. Tai turėtų padėti. Pameluoju treneriui norinti atlikti ir keletą pratimų kojoms. Paprašau krūtine įsiremti man į pėdas, kad galėčiau jį stumdyti pirmyn atgal, imituodama vieno iš treniruoklių darbą. Žvilgtelėjau į savo piktąjį bosą tik tam, kad įsitikinčiau, ar tikrai mane stebi. O, taip! Spoksote spokso.
Kartą... kitą... trečią taisyklingai atlieku pratimą. Bet ketvirtą sykį pritraukdama kojas vieną jų krypteliu į šalį. Teiloras nebeišlaiko pusiausvyros ir užvirsta ant manęs. Mudu garsiai kvatojamės.
Bet kai kam tai neatrodo juokinga. Matau, kaip Metas nusimovęs ir numetęs pirštines išlekia pro duris. Ir dar piktai trinkteli jomis. Tarsi įspėdamas mane. Šachas ir matas... O ką aš sakiau?
2013 m. birželio 11 d.
Šiandien mano nuotaika kur kas geresnė. Šypsausi nuo pat ryto, net kabinete darosi šviesiau, nors užtektų ir saulės. Jaučiuosi kaip niekad pakiliai. Taigi turiu tuo pasidalyti ir su savo aplinka.
Tarp šūsnies laiškų randu ir vieną skirtą Metui. Nenoriu eiti į jo kabinetą, bet reikia atiduoti, kas man nepriklauso.
– Čia... – užeinu vidun ir nutylu. Nes Meto nėra.
Mane pritrenkia vaizdas ant stalo. Ten vazonėlyje auga mėlyna orchidėja. Ji neapsakomai graži. Ryškiai mėlyni žiedai, regis, šypsosi man.
Atsargiai pirštu perbraukiau per žiedą. Ši gėlė ypatinga... Mums abiem. Ir vis dar man kelia gražius prisiminimus.
– Labas rytas, – už nugaros išgirstu tylų Meto balsą.
– Labas rytas, – atsakau nesijudindama iš vietos ir nepažvelgdama į jį.
– Tai Dianos dovana... – pasakęs jis apeina stalą ir atsistoja šalia jo.
Nesityčiok iš manęs! Vidujai imu raudoti. Labai tramdau ašaras, kad netyčia neprasiveržtų ir neišduotų mano skausmo. Metai, juk ta gėlė yra mūsų meilės simbolis. Puikiai tai žinai. Nejau nori pasakyti, kad dabar ji išreiškia tavo ir Dianos meilę?
– Čia tau... – atkišu jam vis dar laikomą rankoje laišką.
Jis tyli ir keistai žvelgia į mane. Negaliu ilgiau laukti, kol ponas teiksis paimti jam skirtą rusvą vokelį, tad numetu jį ant stalo ir einu sau.
Skauda. Tau visai negaila mano širdies. Būtinai reikia pasirinkti tą pačią gėlę? Ir dar atsinešti į kabinetą, kad, kaskart užėjus, badytų man akis?.. Ar supranti, kad kiekvieną dieną verti vis labiau tavęs nekęsti?..
– Klausau, – atsiliepiu į Erikos skambutį.
– Kada grįši į agentūrą?
– Kodėl klausi?
– Tavęs ieško Metas. Visų klausinėja, kur pradingai...
– Eina jis... – nuryju keiksmažodį. – Paskambinsiu jam... Ačiū, kad pranešei.
Padėjusi ragelį adresų knygelėje susirandu Meto numerį. Jis vis dar įrašytas kaip mylimasis. Prieš skambindama pervardiju: ponas Rosas.
– Klausau, – jo balsas piktokas.
– Erika sakė, kad ieškai manęs, – aš irgi kalbu piktai.
– Kur esi?
– Viešbutyje...
– Su kuo?
– Su meilužiu... Nelabai galiu kalbėti. Esame truputėlį užsiėmę, – erzinu jį.
– Labai juokinga... Man reikia tavo parašo. Todėl kuo greičiau grįžk į agentūrą...
– Pats atvažiuok... Juk reikia tau, o ne man... Mes filmuojame reklamą, todėl dar bent keletą valandų būsiu čia...
– Koks tai viešbutis?
– Susižinok... – padedu ragelį.
Esu išties supykusi. Labai pykstu dėl tos orchidėjos. Tegul ir jis dabar pašokinėja pagal mano dūdelę.
Visai pamiršau, kad po pietų niekam nieko nesakiusi išvykau į viešbutį stebėti, kaip filmuojamas reklamos siužetas. Ne, Erikai pasakiau. Tik jai.
Šį kartą stebiu apatinio trikotažo linijai kuriamą reklamą. Ant baltos lovos vartosi du modeliai, dėvintys žavius apatinius. Į modelius parinkti juodaodis vyras ir baltaodė moteris. Juodu kartu vaidindami meilės sceną atrodo itin seksualiai. Net aš pati užsimanau tamsiai mėlyno apatinių komplektuko, kurį dėvi menekenė.