Tamsiai mėlyna... Hmm... Kieno tai mėgstamiausia spalva?
Stoviu atokiau nuo jų, kad netrukdyčiau režisieriui dirbti. Rankas laikau sunėrusi ant krūtinės Tikriausiai atrodau griežta. Kaip panelė mokytoja, kuri stebi išdykusius vaikus, tik ir besitaikančius apversti klasę aukštyn kojom.
– Atsargiau rinkis žodžius kalbėdama su manimi... – visai prie ausies išgirstu Meto balsą. – Neerzink manęs. Nejaugi pamiršai, kuo tai gali baigtis?
Nori mane pamylėti? Čia? Ant šitos lovos? Mano alsavimas darosi gilesnis. Užuodžiu jo kvepalus. Tie patys, kurie dar visai neseniai mane svaigino... Ir tebesvaigina...
Priešais save išvystu Meto ranką su keliais dokumentais. Jis tebestovi man už nugaros ir kvėpuoja į kaklą. Jaučiuosi nejaukiai. Toks mudviejų artumas dar labiau blaško mano dėmesį. Jaudinuosi...
Akimis greitai permetu popierius. Noriu tuoj pat pasirašyti, bet neturiu tušinuko. Tada savo pašonėje pamatau kitą jo ranką, laikančią plunksnakotį. Ar bandai mane apkabinti? Aš ne paauglė... Suprantu, kas vyksta...
Greitai suraitau parašą.
– Ačiū... – Meto lūpos visai prie mano kaklo. Jis išleidžia tylų atodūsį. Pajuntu, kaip pašiurpsta oda.
Tai tu mane erzini?
Vis dėlto netrukus išgirstu nutolstant žingsnius. Atsigręžiu. Lyg pajutęs mano žvilgsnį atsigręžia ir jis. Vos įžiūriu mažytę išdykėlišką šypsenėlę. Ir Metas dingsta už durų.
– Kvailys, – tyliai burbteliu.
Ta šypsenėlė persekioja mane visą dieną. Grįžusi į agentūrą vis žvilgčioju į Meto kabineto duris. Jis yra ten. Ir velniai žino ką rezga.
Nežinau, koks pono Roso vaidmuo šiandienos žaidime, bet jis neabejotinai užsiima viliojimo reikalais... Dedu galvą. Nebent klaidingai suprantu jo siunčiamus ženklus.
Perskaitau ką tik gautą elektroninį laišką, ir net akys iššoka ant kaktos. Kaipmat persiunčiu jį Metui.
__________
Tema SKUBU!
Siuntėjas Ema Miler
Gavėjas Metjus Rosas
2013 m. birželio 11 d. 17.22
Ką tik gavau.
__________
Tema Dėl sutarties sąlygų nevykdymo
Siuntėjas Diegas Rivera
Gavėjas Ema Miler
2013 m. birželio 11 d. 17.20
Panele Miler,
pranešu, kad Jūsų agentūra, nesilaikydama numatyto reklamos pateikimo termino, pažeidė sutarties sąlygas. RIVA atsisako Jūsų paslaugų ir norėtų susigrąžinti pervestą Jums pinigų sumą. Jeigu kuo greičiausiai jos neatgausime, kreipsimės į teismą.
Pagarbiai
generalinis direktorius Diegas Rivera
__________
Ema
__________
Po minutės Metas išdygsta mano kabinete.
– Ar tai tiesa? Mes laiku su jais neatsiskaitėme? – jis piktu žvilgsniu varsto mane. Tarsi norėtų nužudyti. Ar bent prismeigti prie sienos.
– Kūrybos skyrius supainiojo terminus. Tad gali būti, kad kaip tik RIVAI pavėluotai pateikėme reklamą. Nors aš pati kalbėjausi su Rivera ir įspėjau, kad taip gali nutikti. Tada jis mane patikino, kad viskas gerai. Taigi nesuprantu, kodėl dabar man parašė tokį laišką?
– Kokia ten pinigų suma?
– Keturiasdešimt penki tūkstančiai dolerių.
– O kada baigėsi terminas?
– Vakar... Netgi užsirašiau, kad nepamirščiau paskambinti į jų biurą... – susinervinusi pirštu rodau į kompiuterio ekraną, kuriame matyti lentelė su visų užsakovų adresais.
– Parodyk... – Metas apeina aplink stalą. Atsistoja man už nugaros ir palinksta į priekį.
Uždeda ranką ant kėdės atlošo, kita įsiremia į stalą. Jo veidas taip arti manojo. Jau tie kvepalai... Mmm...
– Nesinervink, – sukužda jis. Nežinau, ką tai sakydamas turi galvoje. Ar nervinimąsi dėl šio laiško? Ar dėl jo paties, kad stovi taip arti? Užuodžiu ir citrinų kvapą. Hmm... Gėrei arbatos?
– Turiu vienos jų vadybininkės telefoną. Paskambinsiu jai. Gal pavyks ką nors sužinoti...
Imu rinkti jos numerį. O Metas neatsitraukia nuo manęs. Jausdama jo kūną šalia negaliu susikaupti.
– Mege, labas... Čia Ema Miler... – pasisveikinu su pašnekove. – Norėčiau šį tą sužinoti apie jums pateiktą reklamą. Tiesiog įdomu, kada ją gavot. Nes bijau, kad būsim prasilenkę su terminais... Suprantu... Taigi gavote laiku? Viskas lyg ir gerai... Tikrai? Iš kur žinai?... Gerai, ačiū tau... Labai padėjai... Iki..
Atsigręžiu į Metą norėdama pasidalyti ką tik išgirstomis naujienomis. Bet jo žvilgsnis mane trikdo. Ir dar lūpos... Jos taip arti... Ir kartu taip toli. Ar nori mane pabučiuoti? Pabučiuok... Bet ne... Geriau nereikia... Tebepykstu ant tavęs ir neketinu atleisti...
Metas supratingai atsitraukia. Tik, jeigu akys neapgauna, pastebiu jį nežymiai apsilaižant lūpas. Jis norėjo to bučinio... Tai kodėl neišdrįso? Juk anksčiau jam tai nesudarydavo sunkumų... Bučiuodavo mane be jokio leidimo... Kas gi sutrukdė šįkart?
– Megė pasakė labai įdomų dalyką... Pirmiausia, jie tą reklamą gavo laiku. Vadinasi, mes savo įsipareigojimus įvykdėm. Tikrai nėra ko kibti. Dar ji sakė, esą biure sklinda kalbos, kad ponui Riverai ta reklama nepatiko, todėl jis stengiasi atgauti jai išleistus pinigus ir gąsdina mus teismais... – pagaliau pasakiau tai, ką turėjau pasakyti jau prieš geras kelias minutes. Tik mano mintys tuo metu buvo kitur.
– Šis pokštas jam neišdegs... – Metas atstato krūtinę tarsi ruošdamasis į kovą. – Paskambinsiu tam ponui. Jei dar grasins, pačiam iškelsiu bylą už šmeižtą... Aš viską sutvarkysiu... Tau nebėra dėl ko nerimauti...
– Bet turėsi man pasakyti, kuo visa tai baigsis...
– Gerai...
Meto žvilgsnis paprastas. Jis keliskart dirsteli į mane. Kodėl niekaip negaliu atitraukti nuo jo akių? Jis išties pasižymi tuo, kas traukia dėmesį, ir ne vien jį. Gal tai elektros srovė, kurios pėdutes man patikdavo jausti bėgiojant oda? Gal švelnios lūpos, gebančios įžiebti aistros liepsną manyje? O gal žydros akys, į kurias žvelgdama kaskart, kaip ir dabar, paskęstu?.. Matau, kad Metas ketina kažką man sakyti, bet tarpdury pasirodo Erika.
– Galiu užeiti? – nejaukiai jausdamasi klausia ji, žvilgčiodama į mudu.
– Taip. Užeik, – pakviečiu.
Metas iškart užsidaro savo kabinete.
– Sutrukdžiau? – smalsauja Erika. Jos smalsumas niekur nedingo. Matyt, kurį laiką miegojęs ir vėl grįžo prie darbo, kurį geriausiai išmano.
– Ne, – atsakau trumpai. – Ko nori?
– Pasakyti, kad rytoj vienas užsakovas atšaukė susitikimą.
– Rytinį?
– Taip. Gal jau važiuosi namo?
– Dar ne. Bet maždaug už valandos dingsiu iš čia. Šiandien kažko sunki galva. Noriu pasilepinti vonia ir... Žvakių šviesa... – nusišypsau. – Neturiu vyro, tad viena romantiškai leisiu laiką... O tu ką sumaniusi?
– Gal eisiu į pasimatymą... Nežinau... – svajingai ištaria Erika.
– Hmm... Su kuo?
– Rajanas pripiršo vieną pažįstamą... – nusijuokia ji.
– Žiūrėk, kad nebūtų gėjus... Juk žinai, kokie tie Rajano draugeliai...
– Ne. Jis man tikrai to neiškrėstų...
– Tada sėkmės... Rytoj papasakosi, kaip ėjosi...
– Būtinai... Iki rytojaus... Atsisveikinu, nes jau nebeužsuksiu čia...
– Iki... – šypsausi draugei.
Pažvelgiu į rusvas duris, skiriančias mane nuo Meto. Atsidūstu.