Staiga jos prasiveria – vėl pamatau žydrąsias akis.
– Išeinu... Iki rytojaus... – ir Metas atsisveikina su manimi, pirmąsyk per visas tas dienas. Na, bent jau pirmąsyk taip nuoširdžiai. – Ir tu ilgai neužsibūk...
– Iki rytojaus... pone Rosai... – neiškenčiu nepridėjusi tų dviejų žodžių. Kad tik jį paerzinčiau.
Sugadinu lig šiol tvyrojusią atmosferą. Metas tik pašnairuoja į mane ir išeina.
Kokia aš netikusi... Gal jis ir teisus... Šitaip elgdamasi vieną dieną prisidirbsiu... Paskui pačiai teks gailėtis...
Parėjusi namo pirmiausia nusiaunu aukštakulnius. Kojos labai pavargusios. Jei turėčiau vyrą, paprašyčiau pėdų masažo. Bet neturiu...
Prisileidžiu vonią. Įjungiu muzikos grotuvą. Pasigirsta Rebekos Fergiuson atliekama daina „Shoulder to Shoulder“. Tobula... Tokį romantišką vakarą kitos neįsivaizduoju.
Įsiklausau į žodžius. Mintys nuskrieja į praeitį. Kur buvome kartu. Mudu abu. Taip. Aš jaučiuosi saugi tavo glėbyje. Ne. Jaučiausi. Paskui tu mane įskaudinai. Gal ir aš įskaudinsiu tave. Nes nesupranti, kad tikroji meilė yra laisva... Ir nemėgsta melo...
Užsidegu braškėmis kvepiančią žvakę ir nusimetusi drabužius panyru į karštą vandenį. Ištiesiu kojas. Užsimerkiu. Norisi šypsotis.
Šiandien jis buvo taip arti manęs... Ir – prisiekiu! – tikrai norėjo pabučiuoti... O jei būtų išdrįsęs? Ar būčiau jam tai leidusi?.. Galbūt... Ar tai reiškia, kad vis dar jam rūpiu? Įdomu, ar per visą tą laiką jis pagalvodavo apie mane? Ar prisimindavo mane?
Niūniuoju sau po nosimi užburiančią melodiją. Prieš akis matau Meto veidą. Man šypsosi jo akys.
Kartais aš jo nesuprantu... Tarsi vieną dieną pro duris įeina Metas, kurį pažįstu. O jau kitą dieną jo piktasis dvynys trinkteli durimis. Lyg būtų sudarytas iš dviejų skirtingų asmenybių. Toks nenuspėjamas... Dažniau norėčiau matyti savąjį Metą... Barmeną... Juk kaip tik jį ir myliu... Bet ne... Myliu ir piktąjį dvynį... Kad ir kiek tų asmenybių turėtų, aš visas jas myliu...
Kai išlipu iš lovos, kūnas atrodo toks lengvutis. Įsipilu į saują kokosų kvapo kūno losjono. Mmm... Prisiminimai... Naktis žirgyne... Paskui visos tos naktys čia...
Dar ne itin vėlu. Miego nenoriu, bet vis tiek atsigulu į lovą. Paskaitysiu Erikos paskolintą knygą... Žinoma, kokią daugiau, jei ne erotinę. Erika kitokių neskaito.
Pirmieji knygos sakiniai pažadina ir mano vaizduotę. Vietoj pagrindinio veikėjo pono Robleso vaizduojuosi poną Rosą. O Siuzana esu aš.
Prieš akis iškyla šiandienos vaizdas, kai agentūroje Metas buvo palinkęs prie manęs. Rodos, dar ir dabar užuodžiu jo kvepalus.
Jis netyčia petimi paliečia man ranką. Krūpteliu. Ir pamažu grįžteliu į jį, žvelgiantį aistringai.
Nesuprantu kaip jo lūpos atsiduria ant manųjų. Bet man tai mažiausiai rūpi. Bučiuoju jį lyg paskutinį kartą. Lyg daugiau jo nematysiu.
Metas pakelia mane nuo kėdės ir ranka nušlavęs popierius nuo stalo paguldo ant jo.
– Beprotiškai pasiilgau tavo kūno... – sukužda į lūpas. – Be galo geidžiu tavęs...
Jis nesiliauja mane bučiavęs. O ranka ima kilti mano šlaunimi...
Mano pirštai irgi palenda po seksualiomis kelnaitėmis, esu Rajano prigrasyta visuomet jas mūvėti. Aš ir klausau.
Ausis pasiekiantis garsas išduoda, kad esu sudrėkusi... Labai sudrėkusi. Knyga daugiau nebeįdomi. Padedu ją į šalį. Ir svajoju toliau.
Meto pirštas jau TEN, kur tik jis turi teisę būti. Lėtai judina jį... Pirmyn... Atgal... Ir vėl pirmyn... Ir vėl atgal...
– Mmm... Metai... – sudejuoju balsu. Ne tik svajonėse, bet ir savo miegamajame, kur darau mažytį nusikaltimą.
Mano pirštas irgi atsidūręs drėgniausioje kūno vietoje. Giliai alsuoju. Juk mane valdo aistra. Jai priešintis neturiu jėgų.
Jis numauna kelnaites ir plačiau praskečia man kojas. O mano pirštai ima žaisti su jo diržu, bando kuo greičiau atsegti. Mažasis Metas jau pasiruošęs suteikti man malonumą. Mmm... Standus velniūkštis! Jaučiu, kaip nekantrauja išsivaduoti iš Armani trumpikių...
Pagaliau pajuntu jį savyje. Ak! Kaip gera! Esame tokie įsiaudrinę, kad mums nereikia nė prezervatyvo. Ką ten prezervatyvo, net kabineto durys neužrakintos. Bet čia mano vaizduotė, taigi žinau, kad pro jas niekas netikėtai nepasirodys.
Degu vien tai įsivaizduodama. O kaip būtų tikrovėje? Kramsnodama lūpą dviem pirštais suku ratus jautriausioje mažosios Emutės vietoje. Kita ranka glamonėju vidinės šlaunies pusės odą. Taip, kaip mums mylintis darydavo Metas.
Klubai patys pagauna ritmą. O Dieve! Esu tokia sudrėkusi ir taip trokštu iš tikro su juo mylėtis... Noriu, kad Metas būtų čia ir pamylėtų mane... Aistringai... Vyriškai...
Aimanuoju lytėdama tą vietą, šitai įkaitina visą mano kūną. Mintyse ir balsu šaukiu jo vardą. Geidžiu jo... BEPROTIŠKAI GEIDŽIU...
Seniai nesimylėjau. Bet kai palyginu laimingąjį savo gyvenimo laikotarpį su visais susilaikymo metais, rodos, visa tai buvo tik vakar. Patyrusi tikrą kūniškąjį malonumą noriu dar... Ir dar. Nuolat pasiilgstu kito karšto kūno, tai tarsi nepasotinamas alkis. Aš tai žinau...
Meto judesiai darosi greitesni. Ar mudu kur nors skubame? Ar tu šitaip pasiilgai manęs? Mano pirštai juda jo diktuojamu tempu.
Išsitiesiu visu kūnu. Orgazmas ne toks stiprus, kokį man suteikdavo Metas. Bet visgi patiriu jį... Kaip ir menamo savo meilės objekto glamonę...
Išdykėlis pirštas atsiduria mano burnoje. Sūru... Užtat kaip svaigina...
– Labanakt, mielasis... – tyliai sušnabždu.
Stipriai apkabinu pagalvę. Ir nenustoju svajoti apie Metą. Noriu, kad dabar būtum čia. Noriu vietoj pagalvės įsikniaubti į tave.
Širdyje truputį liūdna. Užtat šypsena iki ausų...
2013 m. birželio 12 d.
Šypsodamasi ir nubundu. Kaip reikės po šitokios nakties šiandien žiūrėti jam į akis? Ši mintis pirmoji šauna man į galvą. Jis tai supras... Kad svajojau apie jį. Esu tikra. Juk negalėsiu nuslėpti nei šypsenos, nei žibančių akių.
Atsikeliu. Taip norėčiau ilgiau pasivartyti lovoje. Bet ne. Kiltų pavojus vėl nugrimzti į vakarykštes svajones.
Jaudinuosi važiuodama į darbą. Žinau, kad Metas jau bus agentūroje. Mudu būsime ten vieni. O kas, jeigu?..
Leinė? Ko jai prireikė tokiu ankstyvu metu? Sankryžoje laukdama, kol užsidegs žalia šviesa, atsiliepiu į skambutį.
– Labas rytas, Leine, – džiugiai pasisveikinu. Šiandien esu itin geros nuotaikos.
– Labas rytas, Ema, – atsako ji keistu balsu. – Noriu tavęs kai ko paprašyti, tik...
– Sakyk... Juk žinai, dėl tavęs bet ką padarysiu...
– Ar galėtum palydėti mane į kliniką? Šiandien būsiu operuojama... Norėčiau, kad nors vienas artimas žmogus būtų šalia...
– Kaip suprasti? Operacija? Kas nutiko? – mano galvoje viskas susijaukia. Kirba milijonas minčių... Kas? Kaip? Kodėl?
– Viską paaiškinsiu vėliau. Tiesiog atvažiuok į Slouno ir Keteringo onkologijos centrą... Lauksiu tavęs ten... Ačiū... – ji padeda ragelį.
Ar Leinė serga... vėžiu? Nuo kada? Seniai? Ar tik man nieko nesakė, ar?.. Nebesuprantu, kas čia vyksta...
Ima drebėti rankos. Telefonas nukrinta po kojomis. Kiti automobiliai pypčioja, kad greičiau važiuočiau. O aš negaliu pajudėti iš vietos. Nežinau, ką daryti. Apima panika.
Bet greitai įjungiu vidinės kontrolės mygtuką ir spusteliu greičio paminą. Kiek pavažiavusi persirikiuoju į kitą eismo juostą ir apgręžiu automobilį.