Tyliai einu į vonią. Veidrodyje išvystu ne patį gražiausią vaizdą. Visgi turėsiu padėkoti Erikai už gero blakstienų tušo patarimą. Nors ir pykstu ant jos. Po nakties mano blakstienos vis dar tokios pačios: ilgos, juodos, gražios. Nė dėmelės po akimis. Tušas nei nubyrėjo, nei išsitepė.
Na, o pats veidas šiek tiek patinęs. Tikriausiai nuo alkoholio. Vis dar jaučiu martinio skonį burnoje.
Nusimetu apatinius ir palendu po dušu. Niekaip neduoda ramybės viena mintis. Mylėjomės ar ne? O jeigu jis viską nufilmavo ir mane šantažuos tuo vaizdo įrašu? Arba dar blogiau... Įdės į vieną iš pornografijos tinklalapių, kad visi pamatytų. Tada mano karjerai bus šakės. Ne, Metas taip nepadarytų. O gal? Juk visai jo nepažįstu.
Na štai, Ema... Bus tau gerti... Ar aš tavęs neįspėjau? – Vidinis balsas prabyla pačiu laiku.
Greitai išlendu iš dušo. Šiek tiek nusausinu plaukus. Apsivelku švarius apatinius. Tuos, ant kurių išsišiepęs Kempinukas Plačiakelnis. Užsimaunu trumpus rausvus šortukus, ant viršaus užsimetu pilką nertinį, dailiai apnuoginantį petį. Dažytis tikrai neketinu. Juk vakar Metas vis tiek mane matė be makiažo. Jei neišsigando, neišsigąs ir dabar.
Truputį meluoju... Visgi prieš pasirodydama Metui dar kartelį perbraukiu tušu blakstienas.
Lėtai atidarau miegamojo duris. Atsiremiu į jas ir suneriu rankas ant krūtinės. Grožintis vaizdu, kurį matau priešais save, lūpose atsiranda šypsenėlė.
Taip. Metas virtuvėje gamina pusryčius. Stovi nusigręžęs. Rodos, kažką kepa ant viryklės. Mūvi tik tamsiai pilkas kelnes. Aha... Pusnuogis, basas ir dar mano virtuvėje. Kaip tau patinka toks derinys, Ema? Jam ant peties užmestas nedidelis rankšluostis.
Žinoma, kur daugiau galiu žiūrėti, jei ne į nuogą jo nugarą... Į rankas... Į užpakalį.
Užsisvajoju. Man visai patiktų kas rytą matyti tokį vaizdą. Tada prieičiau prie jo. Švelniai apkabinčiau. Ir prisiglaudusi pabučiuočiau į petį... Paskui ir į lūpas... Aistringai. Bet jis tik nepažįstamasis, stovintis mano virtuvėje? O ne mylimas vyras?
– Labas rytas... – nedrąsiu balsu išsklaidau tvyrančią jaukią tylą.
Metas staigiu judesiu krypteli galvą. Paskui visu kūnu grįžteli į mane.
Ko gero, daug laiko praleidžia sporto salėje. Raumenukai... Six pack... Įspūdinga...
– Labas... Išsimiegojai? – klausia jis nužvelgdamas mane. Ir nusiėmęs nuo peties rankšluostį nusišluosto rankas.
Nieko neatsakau. Tik linkteliu galvą.
Gal pagaliau malonėsi užsivilkti marškinėlius? Mane blaško tobulas tavo kūnas... Aha, tavo dėmesį traukia nuogos mano kojos. Taigi lygiosios.
– Valgysi? – maloniai teiraujasi Metas. O jo akys vis sustoja ties mano kojomis arba ties šlapiais plaukais.
Jo plaukai truputį susitaršę. Tvirtą smakro liniją puošia maži barzdos šereliai. Žvilgsnis nuo vakar vakaro nepasikeitęs. Toks pat skvarbus ir... seksualus.
– Priklauso nuo to, ką paruošei... – atsakiau.
Kokia aš nedėkinga... Jis stengėsi. O aš? Juk esu alkana, tad tiks bet koks maistas. Tarsi susigėdusi perbraukiu pirštais per šlapius plaukus ir atmetu juos atgal.
Nežinau, ar man tik atrodo, ar Metas tikrai sulaiko kvėpavimą stebėdamas šį mano judesį.
– Omletas... Daržovės... Apelsinų sultys... – sako jis.
Prieinu arčiau prie viryklės. Ar jo kūnas įsitempia? Ar čia aš taip jį veikiu? Meto kvėpavimas darosi tankesnis. Jis atsistoja man už nugaros.
– Tiks... – atsigręžusi pasakau.
Ir vėl jo žudantis žvilgsnis atkreiptas į mane. Nuryju seilę.
Ar mane trikdo toks mudviejų artumas? Ne... Labiau nervinuosi dėl to, kad nežinau, ar mylėjausi su šio tobulo kūno savininku, ar ne...
– Sėskis prie stalo. Pusryčiai netrukus bus patiekti. O gal turėčiau vadinti pietumis? – šypteli jis.
– Na, man tai bus pusryčiai... – atsakau pildamasi sulčių į stiklinę.
– Neskauda galvos po vakarykštės nakties?
Apie ką gi čia klausi? Apie alkoholį ar...
– Ne, neskauda.
Metas įdeda omleto mums abiem į lėkštes. Šalia jo prideda supjaustytų daržovių. Ir viską pastato ant aukšto virtuvinio stalo.
Sėdžiu prie stalo ir geriu sultis. Tuo tarpu tamsiaplaukis eina į svetainę, sujungtą su virtuve, ir pasiėmęs nuo sofos apsivelka marškinėlius.
Pagaliau! Susipratai! Ko gero, jei dar ilgiau žiūrėčiau į tą kūną, tai...
Atsidūstu. Šakute pakabinu omleto ir įsidedu kąsnelį į burną. Skanu. Netgi labai. O jis geras kulinaras.
Metas grįžta prie stalo ir atsisėdęs ragauja savo paruošto šedevro. Negaliu nepastebėti, kaip žvilgčioja į mane.
– Na, kaip? Įtikau jūsų, madam, skoniui? – šypsodamasis teiraujasi. Šnairai žvilgteliu už tokį kreipinį. – Kas? Ar taip vadinamos tik labai senos moteriškės?
Dar drįsta juoktis!
– Ačiū, šefe... Labai skanu, – nelieku skolinga.
Metas prisimerkia ir gurkšteli apelsinų sulčių.
Kaip paklausti apie praėjusią naktį? Jis atrodo labai patenkintas savimi. Tikriausiai taip ir buvo... Mes gulėjome kartu...
– Apie ką susimąstei? – susidomi Metas.
– Niekis... Kvailystės...
Taip, vakar iškrėčiau tikrų tikriausią kvailystę... ir dar su TAVIMI...
– Nagi, pasakyk. Matau, kad tau kažkas neduoda ramybės.
– Vakar, kai grįžom čia... – kalbu kaip nedrąsi paauglė. – Tu... Ir aš... Na, mudu... Tai darėm?
Nenoriu pakelti į jį akių, bet pakeliu. Meto lūpose žaidžia klastinga šypsenėlė. Ir, žinoma, jis nužiūrinėja mane. Nė nebežinau kelintą kartą pastebiu jį taip darant.
– Ne, mes nesimylėjom... – ramiai ištaria jis.
Nesimylėjom? Tikrai? Tikiuosi, nemeluoji, nes kitaip...
– Vos grįžusi namo tu išsijungei, – mano mintis nutraukia jo balsas.
– O kaip atsidūriau lovoje?
– Nunešiau...
Na, taip... Kur nenuneši turėdamas tokius įspūdingus raumenis...
– Ir nurengei? – vis dar įtariai žiūriu į jį dėdama į burną dar vieną kąsnį omleto.
– O tu norėjai miegoti su drabužiais? – žvelgdamas į mane Metas kilsteli antakį.
– Ne... O kur tu miegojai?
– Ant sofos... – jis mosteli galva į svetainės pusę.
– Ačiū, kad nepasinaudojai padėtimi...
Iš tikro jaučiuosi jam dėkinga už džentelmeniškumą. Regis, žemėje dar liko tikrų vyrų. Pasirodo, ne vien tik kiaulės vaikštinėja gatvėmis.
– Jeigu ką, tai aš ne iš tų, kuriems patinka dulkinti miegančias moteris... Man labiau patinka žiūrėti moteriai į akis, kai suteikiu jai orgazmą... – žydros akys įdėmiai stebi mane.
Ačiū už atvirumą. Bet gal nereikėjo to sakyti. Man visai nebūtina to žinoti.
Neatlaikau jo žvilgsnio. Nuleidžiu akis ir apsimetu besidominti maistu lėkštėje. Šakute paknaibau daržoves, kad būtų įtikimiau.
– Pastebėjau, kad bute nėra jokių vyriškų daiktų ar nuotraukų, kuriose būtum įamžinta su kokiu nors vyru... – vėl atsargiai prabyla Metas.
– Nemandagu šniukštinėti svetimuose namuose... – esu nepatenkinta.
– Aš ir nešniukštinėjau. Tik esu pastabus.
– Nemėgstu kalbėti apie itin asmeniškus dalykus su nepažįstamais arba mažai pažįstamais žmonėmis, – pažvelgiu į jį.
– Kodėl neturi draugo? – tarsi visai neišgirdęs pirmiau pasakytų mano žodžių Metas užduoda keblų klausimą.
– Keliu didelius reikalavimus... – bandau išsisukti nuo atsakymo.
– Kokius gi?
Neketini pasiduoti, tiesa?