Nežinia kaip pasiekiu tą centrą, bet išlipus iš audi man dreba net kojos. Vis galvoju apie Leinę. Bijau įsivaizduoti tai, kas grėsmingomis didžiosiomis raidėmis užrašyta ant pastato... CANCER... Vėžys...
Ne įeinu, o įbėgu į vidų. Pamatau priimamajame sėdint Leinę. Ji atrodo liūdna.
– Leine, kas vyksta? Kodėl esi čia? – pripuolusi klausinėju.
– Atsinaujino prakeiktas vėžys... – ramiai atsako ji.
– Atsinaujino? Tu jau anksčiau sirgai?
– Sirgau ir maniau, kad pavojus praėjo, bet... Pasirodo, ne... Krūtyje aptiktas naujas mazgelis... Šiandien jis turėtų būti pašalintas...
– Jėzau Kristau, kodėl anksčiau man nesakei? Jis piktybinis?
– Nežinau... Išpjaus ir ištirs... – Leinė ironiškai šypteli. – Ar galėsi palūkėti, kol būsiu operuojama? Nenorėčiau po operacijos likti viena palatoje...
– Žinoma, būsiu čia tiek, kiek reikės... Nesijaudink dėl to... – raminu ją. – Gal tau ko nors reikia? Gal nupirkti vaistų? Gal nori valgyti? Kaip dar galiu padėti?
– Užteks, kad pabūsi su manimi, – ji paima mano ranką ir švelniai paglosto. Tvardausi, kad tik nepradėčiau verkti. Apkabinu Leinę. Puikiai žinau, kaip sunku būti vienai. Ir koks svarbus esti apkabinimas.
– Ką sako gydytojai? Yra vilčių, kad tai nepiktybinis navikas?
– Jie nenori žarstytis tuščiais pažadais. Sako, reikia atlikti tyrimus, tada žiūrėsim. Einam, manęs turbūt jau laukia gydytoja...
Mudvi pasikeliame į septintą aukštą. Matau, kad Leinei viskas čia pažįstama. Juk ne pirmą kartą lankosi... Vargšelė.
Ji nuveda mane į kabinetą, kuriame mus pasitinka daili moteris. Prisistato Deboros Kapko vardu. Gydytoja atrodo maloni. Tikriausiai tokie ir turi būti gydytojai, ypač tie, kurie priima sergančiuosius tokiomis klastingomis ligomis.
Klausausi, kaip Leinė su Debora kalbasi apie operaciją, tyrimus, gydymą, vaistus. Tarsi geros pažįstamos, susibėgusios paplepėti prie kavos puodelio. O aš meldžiuosi, kad tik Leinei viskas būtų gerai.
Gydytoja mus palydi į palatą, kurioje Leinė gulės po operacijos. Kol ši persirengia, sudedu į spintelę daiktus. Vidujai virpu kaip epušės lapas, bet neišsiduodu. Leinė vis juokauja. Aš irgi juokiuosi iš jos pašmaikštavimų. Viską darau, kad tik nesijaudintų. Leinė neturi matyti baimės ar liūdesio mano akyse.
Pabučiuoju ją prieš išvežamą į operacinę ir pažadu čia laukti.
Minutės slenka lėtai. Vaikščioju koridoriumi pirmyn atgal, kad kaip nors prastumčiau laiką. Kankina įkyrios mintys apie Leinės ligą.
Grįžtu į palatą. Atsisėdu ant palangės ir telefonu įsijungiu internetą. Ieškau kuo daugiau informacijos apie krūties vėžį ir geriausius šios srities specialistus.
Staiga ima skambėti mano mažasis Galaxy.
– Klausau, Erika, – atsidususi atsiliepiu.
– Ema, kodėl tu onkologijos klinikoje? – girdžiu susirūpinusį jos balsą. Nustembu. Juk niekam nesakiau kur esanti.
– Iš kur žinai?
– Atsakyk, ar sergi?
– Ne. Nesergu. Bet kas tau pasakė, kur esu?
– Metas. Jis čia pusdienį eina iš proto nežinodamas, kur tu. Šokdina mus visus. Neaišku, iš kur pats sužinojo, bet atėjęs liepė tau paskambinti... Tai kas atsitiko?
– Leinė serga... Kol kas tik tiek galiu pasakyti... Nežinau, ar šiandien išvis pasirodysiu darbe. Todėl atšauk visus susitikimus. Arba tegul juose dalyvauja Metas... Kaip susitarsite, taip bus gerai... Man nebeįdomu... Atleisk, aš tau paskambinsiu vėliau... Iki..
Ar jis mane seka? Turėčiau dėl to nerimauti? Kodėl nepalieka manęs ramybėje? Juk viskas baigta... Aš turiu savo gyvenimą, jis savo...
Leine... Aš surasiu tau geriausią visoje Amerikoje specialistą... Prisiekiu... Tu pasveiksi...
Leinė parvežama į palatą dar mieganti. Klausiu seselės, ką jai galima valgyti. Gavusi palaiminimą vištienos sriubytei, susirandu apačioje kavinukę ir nuperku šio patiekalo tiek Leinei, tiek sau. Jau pietų metas, pilvas primena, kad laikas ko nors užkąsti.
Leinei skauda. Aš tai matau. Išduoda jos žvilgsnis. Bet ji drąsi ir laikosi iš paskutiniųjų. Stengiuosi ir aš būti drąsi... Dėl jos.
Šį kartą mūsų pokalbis kitoks. Atviras. Nors iki šiol mudvi irgi kalbėdavomės, ji man taip ir nepasakė vieno dalyko. O dabar papasakojo viską. Kad prieš dešimt metų pirmą kartą susidūrė su šia liga. Tada ilgai gydėsi, kol pasveiko. Visus šiuos metus jautėsi gerai ir nuolatos tikrindavosi, bet jokių ligos požymių nebuvo. Tik prieš mėnesį per įprastinę patikrą iš gydytojos lūpų nuskambėjo pavojaus signalas. Ir dabar ji čia...
Nors ir pykstu, kad Leinė man to nepapasakojo anksčiau, nenoriu dar labiau aitrinti tos žaizdos. Be to, ir laikas tam netinkamas. Dabar svarbiausia, kad tik ji pasveiktų.
Iš klinikos išvažiuoju beveik devintą valandą vakaro. Leinė paprašė niekam nepasakoti apie jos ligą. Gaila, kad prasitariau Erikai. Bet tikiu, kad ši laikys liežuvį už dantų. Na, dar Metas žino. Tik aš jam to nesakiau. Matyt, turi savų šaltinių.
Prieš grįždama namo dar užsuku į darbą. Noriu pasižiūrėti, kokie skubūs darbai ryt laukia.
Agentūroje tuščia. Vien tik Metas dirba viršvalandžius. Pamatau jį išeinant iš savo kabineto. Turbūt irgi ketina važiuoti namo.
Išvydęs mane įsistebeilija rūpestingomis akimis.
– Labas, – tyliai pasisveikina.
– Labas, – atsakau vos girdimai.
Jis paslaugiai atidaro mano kabineto duris ir įleidžia vidun. Pats irgi įeina iš paskos. Ant stalo pamatau Erikos paliktą lapą su darbais, kuriuos turiu padaryti iki rytojaus.
– Kaip Leinė? – teiraujasi mano visažinis bosas.
Neketinu klausti, iš kur jis viską žino, tai būtų beprasmiška. Greičiausiai jis man ir neatsakytų.
– Ilsisi po operacijos...
– Gal reikia pagalbos? – nuoširdžiai pasiūlo Metas. Bent jau tikiu, kad kalba nuoširdžiai. Nemanau, kad tokiomis aplinkybėmis net jis drįstų juokauti.
– Ne... Nežinau... – atsigręžusi patraukiu pečiais. – Yra kažkokia klinika Hjustone...
– Pasidomėsiu ja... – jis neleidžia man pabaigti sakinio. – Tau reikėtų pailsėti... Atrodai pavargusi...
– Metai, neturiu kada ilsėtis... – sakau, tarsi mudu ir vėl būtume pora. Lyg jam guosčiausi. Šią akimirką mano pyktis kažkur išgaravęs. – Pailsėsiu rugpjūtį per atostogas... O dabar galiu galvoti tik apie Leinę... – susigraudinu ir nusigręžiu nuo jo. Nenoriu, kad matytų mano ašaras.
Stoja tyla. Nesu verksnė ir neketinu prie jo verkti.
– Gal gali rytoj viskuo pasirūpinti? – nubraukiu delnu ašaras ir atsigręžiu. – Čia darbų sąrašas... – atkišu Erikos paliktą lapą su surašytais darbais.
– Žinoma... – nė nepažvelgdamas į jį sako Metas. Visas jo dėmesys sutelktas tik į mane.
– Ačiū... – pasiimu rankinę ir žengiu prie durų – Eini ar pasilieki? – klausiu lyg tarp kitko.
Jis išeina paskui mane. Tylėdami laukiame lifto.
– Neliūdėk... Leinė pasveiks... – ištaria Metas, atsivėrus lifto durims.
– Aš bijau... Bijau netekti dar vieno man brangaus žmogaus... – sukuždu atsirėmusi į lifto sieną. Ir pakeliu akis į lubas. Nebeturiu jėgų net stovėti. Rodos, čia pat nugriūsiu.
– To nebus... Pažadu... Padarysiu viską, kad tik ji išgytų... – Metas kalba įtikinamai. Patikiu juo, nors neturėčiau tikėti nė vienu žodžiu.
Pažvelgiu į jį ir pritariamai linkteliu galvą.
Liftas sustoja apačioje. Garaže.
– Iki... – atsisveikina jis, stabtelėjęs prie savo automobilio. Amiras jau čia.
– Iki... – atsakau eidama prie savosios audi.
2013 m. birželio 13 d.