Nuo pat ankstyvo ryto sėdžiu Leinės palatoje ir linksminu ją. Skaitau viename žurnale skelbiamas paskalas apie žvaigždes. Nežinau, ar jose esama bent kiek tiesos. Tiesiog pagriebiau pirmą pasitaikiusį žurnalą parduotuvėje, pirkdama būtiniausius daiktus Leinei.
Kartkartėm mūsų pašnekesį nutraukia Erikos skambutis. Ji vis ko nors neranda. O Meto klausti bijo.
Jei kalbėsime apie Metą... Kieno daugiau, jeigu ne jo atsiųsta didžiulė rožių puokštė stovi ant spintelės šalia Leinės lovos. Toji juokauja: jei vietoj jos čia gulėčiau aš, puokštė vargu ar tilptų pro duris. Toks Meto dėmesys jai atrodo įtartinas. O aš tik šypsausi. Tikiu, kad mudvi turime galvoje tą pačią priežastį.
Erika išties ima mane siutinti. Kodėl ji nieko neranda? Turiu nors trumpam nuvažiuoti į agentūrą ir sutvarkyti tuos reikalus. Kitaip ji man visą dieną neduos ramybės.
Mūviu tamsiai mėlynus džinsus, vilkiu juodą palaidinę. Plaukus esu susipynusi į trumpą kaselę. Atrodau kaip paauglė. Mano apranga visai netinka rodytis darbe, bet neturiu kur dingti. Visgi tenka peržengti agentūros slenkstį.
Džesikos žvilgsnis daug ką pasako. Žinau, žinau. Apsirengusi nederamai. Tik visai nebūtina taip į mane žiūrėti.
Pasisveikinusi su ja iš karto užsidarau kabinete. Nenoriu per daug visiems rodytis. Paskui dar kas užsimanys kokios nors pagalbos. Ne. Šiandien esu nenusiteikusi dirbti.
Suradusi reikiamą sutartį nunešu Erikai.
– Atleisk, kad sutrukdžiau... – ji nutaiso atgailaujantį veidelį.
– Jei dar ko nors reikės, sakyk Metui, nes šiandien daugiau čia neatvažiuosiu. Žiūrėk, kaip aš apsirengusi. Džesika pasitiko tokiu žvilgsniu, lyg mano apranga būtų didžiausias nusikaltimas madai, – tyliai nusijuokiu iš tarpdurio. – Iki... Grįžtu į kliniką...
– Perduok Leinei linkėjimų...
– Būtinai...
Atsisveikinu ir su mūsų mieląja blondine administratore. Nežinau, ar ji gėrisi, ar bjaurisi mano džinsais, bet neatplėšia akių. Gal bando įžiūrėti, kas parašyta etiketėje ant mano užpakaliuko, kad pati galėtų tokius nusipirkti?
Lifto durims atsivėrus, vos nesusiduriu su Metu kaktomuša. Jis atrodo sutrikęs. Ar dėl to, kad susitikome? Ar kad aš šitaip apsirengusi? Bosas įdėmiai nužvelgia mane.
– Nelaukiau tavęs... Maniau, užvažiuosi tik vakare... – vis dėlto jis atsigauna.
– Erika paskambino, kad neranda vienos sutarties... Tai ir atlėkiau trumpam...
– Kaip laikosi Leinė?
– Linksmesnė... – nusišypsau ir aš.
– Kitaip ir negali būti... Juk turi tokią puikią draugiją... – Metas irgi atrodo linksmas.
– Ji dėkoja už gėles... Šios jai patiko... – čia jau pridedu nuo savęs, nes Leinė taip nesakė. Jos gražios man pačiai.
– Niekis... Tai mažiausia, ką galėjau padaryti... Ar jau pietavai?
O! Kviesi mane pietų? Mažumėlę nustembu išgirdusi tokį klausimą.
– Ne... – atsakau neišsisukinėdama. Mano pilvas jau gurgia. Tikiu, kad ir tu jį girdi.
– Gal?.. – jis atrodo lyg ir nervingas. Ką nori pasakyti?
– Deja, turiu grįžti... Papietausiu ten...
– Ką gi...
– Iki... – atsisveikinu jau iš lifto.
Jis nieko neatsako. Tik dar kartą nužvelgia mane, užsiveriant durims.
Po pietų mudvi su Leine aplanko Rajanas. Didumu ir grožiu jo puokštė nė kiek nenusileidžia Meto atsiųstajai.
Rajanas geresnis linksmintojas už mane. Tad ir šį kartą mums trise neliūdna. Man patinka matyti Leinę čiauškant, besijuokiant, pokštaujant. Vis prisimenu Meto žodžius, kad ji pasveiks.
Ir dabar esu šimtu procentų, net šimtu vienu procentu tikra, kad taip ir bus.
Leinė ir vėl jodinės žirgyne. O aš kartu su ja.
2013 m. birželio 14 d.
Šiandien atvykstu į darbą labai anksti, kaip ir dera. Negaliu sau leisti pasiimti dar vienos laisvos dienos. Nors Metas tikriausiai nieko nesakytų, nesinori piktnaudžiauti savo padėtimi. O ir darbų per kelias dienas susikaupę kalnai.
Rytoj skrendu į Bostoną sveikinti tėčio su Tėvo diena. Tad iki šiandienos vakaro turiu nudirbti visus darbus. Nė nežinau, nuo ko pradėti.
Pakėlusi galvą pamatau Erikos nosį tarpduryje.
– Pamiršai? Vėluoji susitikti su užsakovu... Jis tavęs jau laukia... – greitakalbe išberia ji.
– Kas toks? – pasitikslinu, su kuo teks bendrauti.
– Ponas Beikeris... – ji lėtai ištaria pavardę.
– O, ne. Nenoriu aš jo matyti. Pasakyk Metui, kad nueitų už mane...
– Boso nėra... Kažkur išėjęs...
Prisiminimai apie paskutinį pokalbį su tuo ponu nekokie. Jis man pateikė dviprasmišką pasiūlymą ir buvo pernelyg įkyrus. Tad visai netrokštu dar kartą su juo susitikti. Bet prisiverčiu. Pakylu nuo kėdės ir ryžtingai žengiu pasitarimų kabineto link.
– Laba diena, pone Beikeri, – įėjusi dalykiškai pasisveikinu su juo. Mano šypsena ne per plati. Ir rankos paspaudimas ne per tvirtas.
– Laba diena, panele Miler, – jis akinamai nusišypso ir pabučiuoja man ranką. Staigiai atitraukiu ją. – Malonu ir vėl jus matyti... Sakiau, kad mūsų keliai dar susikirs... Žavingai atrodote... Kaip visada...
Neflirtuok su manimi. Šis ginklas tikrai negelbės. Visų pirma, tu man per senas. Antra, esu įsimylėjusi... Bet ne tave...
– Tai jūs pas mane atėjot, pone Beikeri... Todėl nemanau, kad tai panašu į kelių susikirtimą... – sakau sėsdamasi prie stalo. – Prašom... – rodydama į kėdę pasiūlau sėstis ir jam.
– Tokia pati, kokią ir prisimenu... – slėpdamas lūpose paslaptingą šypsnį jis nužvelgia mane.
Tarsi būčiau prekė vitrinoje, kurią kas tik nori, tas ir apžiūrinėja.
– Tai kokios šį kartą norėtumėte reklamos? – pradedu įprastinį pokalbį su užsakovu.
– Tavęs...
Nesiimk šio žaidimo.
– Prašau? – apsimetu nustebusi, nors dar prieš įžengdama į kabinetą tikėjausi kažko panašaus.
– Įsivaizduoju tave apsitempusią odiniu kostiumu... Apsiavusią aukštakulniais... Dar plačią lovą... Ir indelį braškių...
– Bet aš ne modelis, taigi negalėčiau filmuotis jūsų reklamai, – nutraukiu jo fantazijas. Nujaučiu, kokia bus pasakojimo pabaiga, ir visai nenoriu jos išgirsti.
– Už didelius pinigus gal ir nesutiktum. O už labai didelius... Manau, gal ir padarytum man tokią paslaugą... Tai būtų tik man vienam skirtas vaizdo įrašas... Mano asmeninė reklama... – paskutinius žodžius jis ištaria mėgaudamasis ir apsilaižo lūpas.
– Turbūt mūsų požiūriai nesutampa. Nemanau, kad mums pavyks susitarti, – ramiai pasakau ir stojuosi.
– O man atrodo kitaip, – jis irgi atsistoja. – Kokia tavo kaina?
– Jums būtų per didelė, – nusišypsau žvelgdama jam į akis.
– Manai galinti iš manęs šaipytis? – jis sugriebia mane už alkūnės, net suskausta. – Turiu užtektinai pinigų, kad bet ką nusipirkčiau... O šiuo metu mane domini tu, tik nevaidink, kad esi neįperkama... Visos tokios kaip tu turi savo kainą... – to žmogaus balsas ir žvilgsnis pikti.
– Paleiskit mano ranką, – griežtai paliepiu.
– Tik tada, kai pasakysi savo kainą...
Atsidaro kabineto durys. Abudu atsigręžiame. Tarpduryje stovi Metas. Jis nuožmių nuožmiausiai žvelgia tik į poną Beikerį. Rodos, tuoj čiups ir išmes pro duris. Arba pro langą. Matau, kaip stipriai gniaužia durų rankeną.
– Kas čia vyksta? – klausia bosas, žiūrėdamas į mane.
– Ponas Beikeris jau išeina... Tiesa, pone Beikeri? – maloniai klausiu atsigręžusi į nemalonųjį užsakovą.
Jis paleidžia mano ranką ir įtūžęs neria pro duris. Aš irgi ketinu grįžti į savo kabinetą. Bet kai einu pro Metą, šis sulaiko mane už rankos. Oda tuoj pat pajuntu kutenimą.