– Tau viskas gerai? Jis nieko tau nepadarė? – balse girdėti susirūpinimas.
– Nieko nenutiko... Viskas gerai... – atsainiai tariu ir atitraukusi ranką atidarau savo kabineto duris.
– Ko jis iš tavęs norėjo? – klausia Metas, įėjęs vidun.
– Turi laiko išgerti puodelį arbatos? Papasakosiu, kas per vienas šis... užsakovas.
Metas linkteli galvą.
Nusivedu jį į kavinę kitapus gatvės, kur kasdien pietauju su Erika. Žinoma, mums iš paskos seka Amiras. Bet jis neįkyrus. Laikosi atstumo ir prisėda prie staliuko atokiau nuo mūsų. Regis, Metas jo nė nepastebi. Turbūt taip pripratęs prie asmens sargybinio, kad žino šį visada esant šalia.
Užsisakome žaliosios arbatos ir salotų. Šitai parenku ne aš, o Metas, juk jis sportuoja. Aš irgi stengiuosi išlaikyti kuo grakštesnes kūno linijas. Taigi jo pasirinkimas manęs nenustebina. Sveikuolis kaip ir aš...
– Tikriausiai nebe pirmą kartą susiduri su tuo tipu... – pirmas prabyla jis.
– Prieš porą mėnesių pirmąkart su juo susitikau ir tikėjausi niekada nebesusitikti... – paragauju viliojančiai kvepiančios arbatos.
– Ką jis tau padarė? – Meto žvilgsnis įtarus.
– Ačiū Dievui, nieko... – šypteliu, nors turėčiau būti pikta. – Tas vyras mėgsta svaidytis dviprasmiškais pasiūlymais... Manau, smulkiau nereikia aiškinti, ką pasiūlė...
Ak, Metai... Tu manęs pavydi... Tai išduoda kiekvienas tavo kūno raumenėlis...
– Reikėjo pakviesti mane... – piktai burbteli jis ir paragauja spalvingų, pažiūrėti gardžių salotų.
– Ketinau, bet tu buvai išėjęs... Teko vienai pačiai stoti prieš jį, – pasitrinu skaudamą vietą, kurią užgavo tas gašlūnas. Metas pašnairuoja į mano ranką.
– Liepsiu apsaugai daugiau neįleisti jo į agentūrą... O kodėl esi darbe? Maniau, ir šiandien būsi su Leine... – priduria jis.
– Leinė išrašyta iš klinikos... Rajanas ją parvežė į žirgyną... Šiandien ja pasirūpins už mane... O aš turiu darbo. Pats puikiai žinai, kiek čia jo yra...
– Nebūtina atlikti per dieną...
Nori pyktis su manimi? Ką gi, aš tai sugebu... Bet nors vieną popietę pasikalbėkime draugiškai. Negadink šios akimirkos... Tu dabar esi gerasis Metas, o ne piktasis savo paties dvynys. Taigi naudojuosi proga maloniai praleisti trumpą valandėlę.
– Kuo baigėsi reikalas su Rivera? Taip ir nepasakei... – keičiu pokalbio temą.
– Pasikalbėjom, ir jis nurimo... – Meto atsakymas paprastas. Tarsi šnekėtume apie bereikšmius dalykus. – O Leinės tyrimo rezultatai jau yra? – aišku, jį domina visai kas kita, jei stengiasi tai sužinoti iš manęs.
– Ne. Dar ne. Leinė nesako, kada viskas turėtų paaiškėti... Žinau, kad nenori manęs jaudinti... – nuleidžiu akis. Stebiu šakutę, dubenėlyje sukiojamą tarp salotų lapų.
– Man nepatinka tokia tavo veido išraiška... – prislopintas jo balsas išsklaido ganėtinai malonią tylą. Numanau, kad jam sunku tai ištarti.
Pažvelgiu į Metą. Jo akys geros... Jaučiuosi svarbi, nes jam rūpiu...
Ponas Rosas sumirksi ilgosiomis blakstienomis. Neišlaikau jo žvilgsnio. Dar kartą nudelbiu akis.
– Apmokėsiu sąskaitą, ir galėsime eiti... – sakau stodamasi nuo kėdės.
– Ne. Apmokėsiu aš... – nesutinka jis.
– Jei pakviečiau tave pietų, tai man už juos ir mokėti... – mudu prieštaraujame vienas kitam.
– Bet aš užsakiau patiekalus, todėl nesiginčyk su manimi... – Metas griežtas, bet nepiktas. Ak, kaip senais gerais laikais...
Leidžiu jam pasijusti padėties šeimininku ir apmokėti nereikšmingą trisdešimt trijų dolerių sąskaitą.
Gerai nusiteikę mudu grįžtame į agentūrą. Tai pastebi ir Džesika. Ji keistai man šypteli, kai einu pro šalį.
Metas palydi mane į kabinetą, jame randu dar kelis Erikos ant stalo paliktus laiškus. Darbai darbeliai... Ir kada jie baigsis?
– Beje, savaitgalį mudu skrendam į San Fransiską... Į rinkodaros konferenciją... – sako Metas, prieš įeidamas į savo kabinetą.
– Pala... Ką? – jį sustabdo nustebęs mano žvilgsnis. – Ką tu čia dabar kalbi? Kokia konferencija?
Na, štai... Ir vėl prasideda linksmybės... O aš jau maniau, kad...
– Nejau negavai kvietimo?
– Ne... Negavau...
– Tuoj persiųsiu...
– Nedrįsk išeiti iš šio kabineto, kol man visko nepaaiškinsi... – sugrįžta piktoji Ema. Ji ne juokais įniršusi.
– Tai svarbi konferencija... Ten užmegsime daug pažinčių... Galėsime plėsti ir mūsų veiklą... O mudu, kaip šios įmonės atstovai, būtinai turime joje dalyvauti...
– Tu savininkas, taigi dalyvauk vienas... Kam ten reikalinga aš?
– Pasinaudodami tavo išvaizda sulauksime daugiau dėmesio... – Metas klastingai nusišypso.
Ką čia rezgi?
– Tai nori panaudoti mane agentūros tikslams?
– Truputėlį... Nesuprask klaidingai, nieko nepadoraus tau nesiūlau... Tik mudu abu turime daugiau galimybių užmegzti naudingų pažinčių...
– Metai, aš negaliu vykti... Reikia rūpintis Leine, beje, ryt turiu skristi ne į San Fransiską, o į Bostoną... Juk sekmadienį Tėvo diena... Šis savaitgalis mano suplanuotas jau seniai... Būk geras, skrisk ten vienas... – gražiai paprašau.
– Ne. Tu privalai skristi kartu, – bosas neperkalbamas. Užsispyręs kaip asilas.
– Aš neskrisiu... Nepriversi... – priešinuosi jam.
– Nenoriu nieko girdėti. Rytoj aštuntą valandą būk pasiruošusi. Atsiųsiu į namus automobilį, jis tave nuveš į oro uostą... – pasakęs Metas išeina iš kabineto.
Mane užvaldo įsiūtis. Ką ponas Rosas sau mano? Ne, jis man neįsakinės... Po velnių! Nesugadins man savaitgalio... Juk pažadėjau tėčiui, kad atskrisiu...
Pone Rosai, jums teks mane išklausyti... Susiraukusi įsiveržiu į jo kabinetą. Bet boso ten nėra.
– Džesika, nematei Meto?... Tai yra pono Roso... – klausiu jos iškišusi galvą pro duris.
– Ką tik išėjo... Sakė, šiandien į darbą jau nebegrįš...
Bailys! Tu tikras bailys! Pasprukai, nes žinojai, kad teks išklausyti mano priekaištus...
Nesitikėjau, kad šitaip susijauks mano planai...
Puolu visiems skambinti: Leinei... Rajanui... Mamai...
2013 m. birželio 15 d.
Dar kartą patikrinu rankinę. Noriu įsitikinti, ar tikrai pasiėmiau visa, ko gali prireikti. Kelissyk jau patikrinau, bet dėl šventos ramybės žvilgteliu į ją dar kartą. Tokia jau esu. Turiu viską sužiūrėti šimtą kartų...
Išgirstu durų skambutį. Tyčia nesiskubinu atidaryti.
Mane pasitinka šilta Amiro šypsena.
– Labas rytas...
– Labas, – mano pasisveikinimas šaltas. – Aš su tavimi niekur nevažiuosiu. Gali perduoti ponui Rosui, – susidėjusi rankas ant krūtinės ir suraukusi kaktą pažvelgiu į jį.
– Panele Miler, prašau... Jūs turite...
– Nieko aš neturiu... – nutraukiu jį. – Tai jau dabar panelė Miler? Kur dingo Ema? Ar ne taip vadinai mane prieš keletą mėnesių? Gal pamiršai vestuves? O aš jas puikiai prisimenu! Asmens sargybinis... Įdomu, ką ten saugojai... – įdėmiai nužvelgiu Amirą.
Jis išsitraukia telefoną iš švarko kišenės. Kažką spusteli ir priglaudžia jį prie ausies.
– Ji nesutinka važiuoti, – sako ramiu balsu. Ragelyje girdžiu Meto balsą: „Perduok jai telefoną...“
– Ko nori? – be jokių mandagybių klausiu paėmusi mobilųjį iš Amiro rankų.
– Man tavęs labai reikia San Fransiske... Labai... Ema, būk gera, važiuok su Amiru į oro uostą... Aš tavęs jau laukiu... – Meto balsas nuoširdus. Nesitikėjau tai išgirsti. Maniau, ims šaukti ir įsakinėti. O dabar... Šunsnukis... Žinai ką kalbėti, kad nusileisčiau...