– Gerai... Atvažiuosiu... – tesukuždu.
– Ačiū...
Nedėkok... Dar atsiimsi, kad sugadinai mano planus... Turėčiau skristi tėčio sveikinti, o ne trenktis į kažkokią kvailą konferenciją.
Oro uoste mano dėmesį patraukia didelis privatus lėktuvas, jam ant šono puikuojasi penkios vyšninės spalvos raidės: ROSAS.
Na, žinoma... O aš tikėjausi, kad skrisim keleiviniu lėktuvu... Gal jau metas pradėti skaičiuoti jo žaisliukus?
Seku paskui Amirą, tempiantį mano lagaminą. Lėktuvas atrodo puikiai. Tikriausiai ne mažiau pritrenkiantis ir jo interjeras.
Neklystu. Įspūdinga. Vyrauja šviesiai pilka, kreminė ir, žinoma, tamsiai mėlyna spalvos.
Metas sėdi patogiai įsitaisęs odinėje sėdynėje ir įbedęs nosį į iPad’ą. Mūvi džinsus, vilki melsvus marškinius atraitytomis rankovėmis.
Pamatęs mane pakelia akis. Regis, mano išvaizda jį šiek tiek trikdo. Boso žvilgsnis negali nustygti vietoje, vis bėgioja mano kūnu aukštyn žemyn.
Vilkiu baltus plonyčius, kone permatomus marškinėlius, pro kuriuos šviečia seksuali liemenėlė, ir trumpučius džinsinius šortus. Ak, taip... Tie šortukai... Buvau visai pamiršusi, kad kadaise juos dievinai... Hmm... Ar tikrai pamiršusi?
Aviu ryškiai žalias lygiapades basutes. Mano plaukai surišti į kuodą. O nosis pabalnota didžiuliais akiniais nuo saulės.
Šiandien karšta. Termometro stulpelis siekia dvidešimt septynis laipsnius iš pat ryto.
– Labas rytas, – sveikinasi Metas, dėdamas iPad’ą į šalį.
– Labas rytas, – atsakau ir nusiimu akinius. Žinau, kad atrodau pasitikinti savimi ir... gundanti. Tas jo žvilgsnis... Mmm...
– Pusryčiausi?
– Ne, – sėduosi priešais jį.
– Laukiau tavęs, nes nenorėjau valgyti vienas. Tai kaip dabar bus? Vis dėlto teks valgyti vienam? – jis kalba meiliai.
– Tebūnie... Palaikysiu tau draugiją... Man užteks arbatos su bandele...
Metas pakviečia stiuardesę ir liepia patiekti mums pusryčius. Jo balsas įsakmus. Jau spėjau pastebėti, kad bosas taip kalba su visais. Tik aš kartais tampu išimtimi, verta švelnesnio tono.
– Kaip miegojai? – klausia Metas, gerdamas kavą.
– Jeigu tikiesi, kad mes visą kelionės laiką praleisime draugiškai kalbėdamiesi ir dalydamiesi asmeninio gyvenimo smulkmenomis, tai to nebus... Tik per tave dabar negaliu aplankyti savo šeimos... Todėl šioje kelionėje teks pasitenkinti tyla... – kalbu piktokai. Ir dar nutaisiusi tokį žvilgsnį, kad suprastų, jog nejuokauju.
– Okei... Ten toliau yra dušas, tualetas, miegamasis, jei norėtum nusnausti, poilsio zona... Gali žiūrėti televizorių... – tai vardydamas Metas ranka rodo sau už nugaros.
Nieko nesakau. Iš rankinės išsitraukiu Samsung Galaxy S2. Prijungiu prie jo ausines ir įsikišu į ausis. Geriau jau klausysiuosi muzikos nei jo balso.
Pašnairavusi matau, kaip Metas žiūri į mano kojas. Vien nuo jo žvilgsnio ima bėgioti šiurpuliukai. Tyčia užkeliu koją ant kojos, kad šortai atidengtų daugiau. Ypač ties užpakaliuku. Tegul pasikankina...
Skrendame ilgai, daugiau nei penkias su puse valandos. Man pabosta spoksoti į televizoriaus ekraną. Net ir filmai nebeįdomūs. Kažkokie šaudymai gaudymai, nieko daugiau... Vis tas pats.
Mudu taip ir nepratariame nė žodžio vienas kitam. Aš sėdžiu viename kampe, jis kitame. Matau, kad Metas bando dirbti, nes įsijungęs kompiuterį. Matyt, blaškau jo dėmesį. Daugiau laiko spokso į mane nei į ekraną.
Kažkodėl man ramu... Jauku. Rodos, kad jau seniai šitaip keliaujame kartu. Pripratę vienas prie kito, tarsi būtume šeima. Vienintelis ir esminis skirtumas: mes ne šeima...
Jei man nusibos sėdėti vienai, juk nenueisiu ir neapkabinsiu jo. O jis nepabučiuos manęs ir nepasakys, kad pasiilgo, kaip pasakytų sutuoktinis. Esame vienas kitam tik bendradarbiai... Ir nesvarbu, kad mano širdis šaukė tuos tris žodžius, kuriuos kiekvienas nori išgirsti. Juk jis... jis ne tas žmogus, galįs padaryti mane laimingą. Ne toks, koks turėtų būti šalia manęs. Man reikia kitokio... O ne amžino melagio...
Siaubas, kaip šalta! Išlipusi iš lėktuvo susigūžiu.
– Užsivilk, – Metas atkiša savo švarką. Tai ne prašymas, o įsakymas.
Neketinu jo imti. Juk esu užsispyrėlė.
– Būsi išdidi ir verčiau šalsi? – jo skvarbus žvilgsnis perveria mane.
Velniai nematę... Duokš jį man..
Užsimetu tą švarką. Nosį iškart pakutena gaivus jo kvepalų aromatas. Mano Metas... Ne... JIS NE MANO...
Oro uoste mūsų jau laukia limuzinas. Kreivai jį nužvelgiu. Kam mums ta prabanga? Na, taip... Pamiršau, šalia ko esu... Šalia mi-li-jo-nie-riaus...
Įsėdusi į ištaigingą limuziną apžiūriu jo vidų. Dar kartelį žvilgteliu pro langą. Lyg ir nepanašu į San Fransiską... Nors nesu jame buvusi, iš nuotraukų lyg ir žinau, kaip atrodo... Įtarimą kelia ir užrašas Oklando tarptautinis oro uostas.
– Man čia nepanašu į San Fransiską, – grįžtelėjusi pasidaliju savo abejone su Metu.
– Jei nesi ten buvusi, iš kur žinai, kaip atrodo? – matau, kad šypsenėlė nekantrauja nutūpti jam ant lūpų.
– Tam yra visagalė Google... – šypteliu ir aš.
– Mes nevažiuosime į patį San Fransiską. Apsistosime Pusmėnulio įlankoje, Ritz-Carlton viešbutyje...
– Tai tu mane apgavai... Sakei vienaip, o veži velniai žino kur...
– Nepasitiki manimi? Bijai, kad ko nors tau nepadaryčiau? – jis žiūri man į kojas. Žvilgsnis pamažu kyla aukštyn, kol pasiekia akis.
Tik nereikia flirtuoti su manimi...
– Dar neaišku, kuriam katro reikėtų bijoti... Turiu patikimų ginklų, prieš juos bet koks priešas tampa bejėgis...
Ar aš irgi su juo flirtuoju?
Metas atrodo labai susidomėjęs. Liaukis, Ema. Prisišauksi bėdą.
– Jei taip labai nori pamatyti San Fransiską, galėsime jį aplankyti. Čia netoli... – o tai jau pažadas.
– Pasvarstysiu... – atsakau ir įbedu akis į langą. Noriu pamatyti kuo daugiau. Juk ne kasdien tenka taip toli iškeliauti.
Nelabai yra į ką žiūrėti. Laukai. Keli pastatai. Šiaip jau atrodo tuščia ir nyku. Iš pirmo žvilgsnio man šis miestas nepatinka.
Ak! O kur mes važiuojame? Tikiuosi, ne ten, kaip man rodosi? NE... NE... NE... NE...
– Kas tau? Gerai jautiesi? – sunerimęs paklausė Metas.
Ne. Negerai... Širdis ima plakti smarkiau. Delnai suprakaituoja. Man nepatinka tolumoje atsiveriantis vaizdas. DIDŽIULIS TILTAS, iš abiejų pusių supamas vandens... Rodos, gulintis ant jo ir galintis bet kada nuskęsti.
– Aš... bijau vandens... – sakau baikščiai dairydamasi pro langus. Abejomis rankomis tvirtai įsikimbu į sėdynę. Ir jaučiu imanti visa drebėti.
– Ar esi skendusi?
– Ne. Nemoku plaukti, man nepatinka būti taip arti jo, kai... Tiesiog nesaugiai jaučiuosi...
– Nurimk... – pajuntu jo ranką ant savosios. Elektros srovė kutena plaštaką. – Tau nieko nenutiks... Mums nieko nenutiks... Čia saugu...
Giliai kvėpuoju. Prieš akis matau mažiausiai penkis skirtingus vaizdus, kas gali nutikti. Bijau pagalvoti, kas bus, jeigu automobilis nulėks nuo to tilto.
– Nežiūrėk į tiltą, žiūrėk į mane... – Metas toliau kalbina. Tikriausiai nori atitraukti dėmesį. – Papasakok, kaip kilo toji baimė...