– Vaikystėje buvau labai drovi ir apkūni mergaitė. Visiškai nepasitikėjau savimi. Ir dangsčiausi plačiais drabužiais. Mokykloje mums buvo privalomos plaukimo pamokos baseine. Drovėdamasi nusirengti prieš bendraklasius sumaniau, kaip nuo to išsisukti. Mokytojui pasakiau, kad bijau vandens ir neketinu lipti į baseiną. Jis buvo supratingas ir nevertė manęs. Iš pradžių tai buvo nekaltas melas, o vėliau peraugo į tikrą baimę... Man patinka sėdėti ant kranto ir stebėti vandenį. Bet bijau įbristi giliau nei iki kelių. Jaučiuosi jame nesaugiai... Nemėgtu jokių vandens pramogų... Nė laivu nesu plaukusi... Tai, kas susiję su vandeniu, man kelia stresą... Kaip ir dabar...
Metas įdėmiai klausosi manęs. Ir nykščiu švelniai brauko per krumplius. Tai ramina. Darosi gera... Net sušylu.
– Jau nurimai? – meiliai teiraujasi jis, mums pervažiavus San Mateo tiltą.
Linkteliu galvą. Ir atsigręžiu dar kartelį žvilgtelėti į tą statinį.
– Nesigręžiok atgal... – tarsi kokią paauglę sudrausmina Metas.
– Bet juk mums teks grįžti tuo pačiu keliu...
– Tu nebebijosi... Juk taip?
Atsidusau. Žinau, ką atsakyčiau, bet nenoriu...
Atitraukiu ranką. Suneriu ir paslepiu pirštus.
Įsukame į Pusmėnulio įlankos kelią. Bent taip skelbia šalikelėje stovinti vieniša rodyklė. Kelią iš abiejų pusių supa krūmai. O vėliau ir medžiai. Žalia spalva man patinka. Jaučiausi tarsi keliaujanti į paslaptingą šalį... Kaip pasakose.
Atvykstame. Vaizdas gniaužia kvapą. Visa tai labiau panėši į dvarą, o ne į viešbutį. Nežinau, ką tokiais atvejais sako žmonės. Tikriausiai, kaip ir aš, tyli. Ir negali atitraukti akių nuo šių grožybių.
– Įspūdinga, tiesa? – nusišypso Metas, matydamas tokį mano veidą. Tikriausiai atrodau nustebusi kaip naivi mergaitė. Turbūt tai būtų geriausias apibūdinimas.
Mudu išlipame iš limuzino. Spėju, kad Metas čia jau yra buvęs. Elgiasi taip, lyg viską žinotų.
Įsisiautusi į švarką einu paskui savo bosą. Amiras seka iš paskos, tarsi saugotų mūsų užnugarį. Kas čia, tokioje nuostabioje vietoje, galėtų mus užpulti?..
– Laba diena, pone Rosai, – mums priėjus, pasisveikina viešbučio administratorius. Linkteli galvą ir man. Atsakau tuo pačiu.
Aišku, Metas čia pažįstamas...
– Laba diena, – šis nusišypso administratoriui.
– Štai jūsų raktai nuo apartamentų... Geros viešnagės, pone Rosai... Ponia Ros...
Ponia Ros??? Primerkusi akis pašnairuoju į Metą. Regis, jam be galo linksma.
– Aš ne ponia Ros, – ištraukiu iš rankinės asmens dokumentą ir padedu ant stalo priešais administratorių. – Norėčiau atskiro kambario...
Jaunas vaikinas sutrikęs dirsčioja tai į mane, tai į Metą.
– Atleiskit... Hmm... panele Miler, – jis žvilgteli į tapatybės kortelę. Tikriausiai tam, kad teisingai ištartų mano pavardę. – Bet šiuo metu neturime laisvų kambarių...
– Man tiks bet kas, ką pasiūlysite... Esu neišranki...
– Deja, nelabai galėsiu jums padėti... Matot, šį savaitgalį čia bus švenčiamos kelerios vestuvės. Todėl visi kambariai užsakyti...
Atsigręžiu į Metą. Nesišypsok. Aš čia ne tam, kad tave linksminčiau..
Paimu raktą ir nuseku paskui viešbučio tarnautoją, vežimėliu vežantį mūsų lagaminus. Jaučiu, kad einančio man iš paskos Meto šypsena dar platesnė. Ką sumanei, niekšeli?
Mūsų apartamentai į vandenyno pusę. Erdvioje svetainėje vyrauja balintos kavos spalva. Akį traukia atsiveriantis pro langus pasakiškas vaizdas... Ramusis vandenynas... Rodos, jis čia pat, pasiekiamas ranka.
Atidarau duris į terasą. Ten šalia nedidelės laužavietės stovi du krėslai. Kaip romantiška... Puiki vieta medaus mėnesiui...
Užsuku ir į vonios kambarį, išklotą pilkšvo marmuro plytelėmis. Savo namams gal ir nesirinkčiau tokio interjero.
Didžiajame miegamajame vyrauja žalsva spalva. Čia tai man patinka. Ir vaizdas puikus. Nors šiaip jis visur puikus, iš kur bežiūrėtum.
– Mano kambarys bus šitas... – griežtu tonu sakau Metui. Tegul nė nemėgina ginčytis su manimi.
– Žinoma. Kaip tik nori... – jis džentelmeniškai iškelia rankas tarsi pasiduodamas ir pripažindamas pralaimėjęs.
Jam lieka mažasis miegamasis. Juoda ir balta spalva manęs nevilioja. Bet Metui tiks. Pats prisidirbo, tai dabar tegul miega ant tos nedidelės lovos. Į savo pūkinius patalus jo nepriimsiu.
– Einam pietauti į restoraną? – pasiūlo.
Pažvelgiu į laikrodį. Jis rodo šešiolika valandų vieną minutę. Bet tai Niujorko laikas. O čia viskas trimis valandomis anksčiau. Kitaip tariant, trylika valandų ir viena minutė. Teisybė, pietų metas...
– Ar negalima užsisakyti valgio į kambarį? – pateikiu ir aš savo pageidavimą.
– Užsakysiu. Ko norėtum?
– Ko nors lengvo... Gal žuvies patiekalo...
– O deserto?
Tavęs... Po šimts!... Juokauju, nors...
– Nieko. Nebent to, ką valgysi pats... – matau jo žvilgsnį. Šis be galo iškalbingas. Žinau... Bet tavo desertu nebūsiu. – Einu, apsivilksiu šilčiau... Nebetveriu iš šalčio...
Uždarau laikinos savo buveinės duris. Apsimaunu džinsus, užsivelku ilgą žalsvai melsvą megztinį, tokį teturiu įsidėjusi. Na ir kvaiša! Reikėjo pasižiūrėti orų prognozę. Dabar teks šalti. Gerai dar, kad nebūsime čia visą savaitę...
Išsiimu iš lagamino suknelę – ketinu ją vilkėti per pačią konferenciją – ir pakabinu į spintą. Sudedu ir dar keletą daiktų.
Grįžtu į svetainę. Pastebiu, kad Meto kambario durys atidarytos.
– Galima? – mandagiai klausiu stovėdama tarpduryje.
– Taip, – jis atsigręžia ir nusišypso.
– Ačiū... – padedu jo švarką ant lovos.
– Prašom...
– Ne per maža bus lova? – erzindama klausiu.
– Galime apsikeisti kambariais arba... – jis nuščiūva.
Abudu žinome, kokia turėtų būti sakinio pabaiga. Bet nei vienas, nei kitas nežinome, ar tęsti pokalbį, ar baigti.
Beldimas į duris nutraukia keistą tarp mūsų tvyrančią tylą. Atvyko mūsų pietūs. Susėdame svetainėje. Aš iškart priglaudžiu delnus prie arbatos puodelio. Jau šilčiau... Gurkšteliu kvapnios mėtų arbatos. Jis žino, ką mėgstu... Ar tik nebando įsiteikti? Gal ko nors tikisi iš šio savaitgalio?
– Tai ką reiškia, kad kambariai užsakyti ponams Rosams? – moteriškai smalsauju.
– Taip buvo paprasčiau... Nenorėjau veltis į kalbas, aiškinti, kiek bus žmonių... Kokios jų pavardės ir taip toliau... – jis lyg ir nemeluoja. Tikiuosi.
– Tai dabar man teks su tavimi žaisti vyrą ir žmoną?
Metas padeda šakutę ant stalo ir paima puodelį arbatos. Žydros akys prisimerkia.
– Tai kad jau pasakei savo tikrąją pavardę administratoriui. Per vėlu žaisti... – atsirėmęs į kėdės atlošą, jis pakelia puodelį prie lūpų. Akis vis dar įbedęs į mane. Seka kiekvieną judesį.
– Reikėjo perspėti anksčiau... Būtume pažaidę... – koketiškai nužvelgiu jį.
Pastebiu, kaip įsitempia jo kūnas. Kaip sulėtėja kvėpavimas. O, taip, mielasis... Tu geidi manęs... Tikiu, kad ir pats nepamiršai tų naktų, kai akinami aistros šaukėm vienas kito vardą...
Žuvis paruošta tobulai. Šefas tikrai vertas mano pagyrimo žodžių. Matau, kad ir jam patinka. Arba jis toks alkanas, kad visai nežiūri, kas lėkštėje. Viena iš dviejų galimybių... Vis dėlto renkuosi pirmąją.
– Norėtum apžiūrėti viešbutį? – mums baigus pietauti, klausia Metas.