Labai jau geras esi. Ar tik šitai nebus prieš audrą? Kurią pats ir sukelsi...
– Kada konferencija? – noriu pasitiksinti laiką. Juk mes čia atvykom dėl jos, tiesa?
– Šeštą... Taigi galime kelias valandas pasivaikščioti...
Pritariamai linkteliu galvą.
– Bet eisiu viena... – priduriu.
Ko gero, jis nesitikėjo tokio mano atsakymo. Atrodo nustebęs.
– Aš čia viską pažįstu. Galėčiau būti tavo gidu...
Nenori pasiduoti? Tikiesi įkalbėsiąs? Na, ką gi... Gali eiti kartu...
– Gerai. Bet pasiimk švarką, kad nesušaltum, – kalbu it sutuoktinė. Metas nusišypso. – Juk, šiaip ar taip, penkias sekundes buvau tavo žmona. Taigi turiu atlikti bent šiokią tokią pareigą...
– Ačiū, ponia Ros... Malonu, kad rūpinatės, – šypsodamasis atsako ir užsivelka švarką. Bet sulaukia nedraugiško mano žvilgsnio. – Tai yra panele Miler... – vėl dėbteliu į jį. – Tai kaip sakyti, kad tau tiktų?
Pakeltas antakis? Mmm... Seksualu...
– Gal jau pamiršai mano vardą? Ar tik ne metas gerti atmintį gerinančius vitaminus? Žinai, juk su amžiumi atmintis silpsta...
– Vadini mane senuku? – Metas žingteli į priekį.
Vėl flirtas... Kodėl jis visada be galo nori įsiterpti tarp mūsų?
– Hmm... Kaip čia pasakius...
Dabar mus teskiria žingsnis.
– Erzini?
– Ne. Juk žinau, kuo gali baigtis erzinimasis... – šypteliu ir atidarau apartamentų duris. Prieš nusigręždama dar spėju pamatyti paslaptingą Meto žvilgsnį... Ir žaviąją šypsenėlę.
Ištempusi ausis klausausi pono Roso pasakojimo apie viešbutį. Pasirodo, jis čia ne kartą buvęs. Tiek verslo reikalais, tiek asmeniniais. Nesidomiu, kokie tie asmeniniai reikalai. Ar tikrai noriu tai žinoti? Net keliskart mintyse klausiu savęs.
Nuošalu... Jis vienas... Žavios turistės... Ką čia daugiau veikti? Per daug gilinantis į visą tą reikalą man blogėja nuotaika. Imu svarstyti, ar jis čia mane atsivežė kaip dar vieną savo meilužę. Tikisi, kad su juo mylėsiuosi? Juk progai pasitaikius tik ir flirtuoja su manimi... Tai tu šito nori? Pasidulkinti? Ir grįžęs į Niujorką vaizduoti, kad nieko nenutiko?
Stovėdama ant kranto ir žvelgdama į Ramųjį vandenyną prisimenu tą skausmą ir tas liūdnas dienas, kai gyvenau palikta to, kuris dabar stovi šalia manęs ir kartu su manimi gėrisi nuostabiu vaizdu.
– Tau liūdna? – pasilenkęs sukužda Metas.
– Ne. Esu pavargusi... Kelionė buvo ilga... O ir dienai nėra galo... – sakau žvelgdama į vandenyną. Meluoju. Nuo tada, kai mudu išsiskyrėme, šitai moku geriausiai... Meluoti.
Pajutusi vėjo glamonę apsiglėbiu.
– Šalta? – vėl meiliai klausia.
Nebūk su manimi toks malonus... Tu sudraskei man širdį... Suplėšei į smulkiausius gabalėlius... Manai, jei būsi geras, pelnysi mano malonę?
– Aš jau pasiruošusi... – ne šiaip pasakau, o paskelbiu išėjusi iš savo kambario.
Metas manęs laukia svetainėje pasipuošęs šviesiu kostiumu. Atrodo žavingai. Nors ant tokio kūno puikiai gula bet koks drabužis.
Jo žvilgsnis perbėga manimi nuo pirštų galiukų iki akių, žiūrinčių į jį.
Vilkiu trumputę kreminę suknelę iš naujausios Lauren Conrad pavasario kolekcijos. Tai Rajano dovana. Nusišypsau prisimindama užrašą ant etiketės. Hamptons Dress... Tik Rajanas galėjo man tokią išrinkti.
Mano plaukai elegantiškai užmesti ant peties. Viršugalvio plaukuose slepiasi lankelis... Su kaspinėliu ant šono. Taip romantiškiau... Aviu kūno spalvos aukštakulnius. Dar esu pasiėmusi mažą rankinę, į kurią telpa tik telefonas. Beje, garsą išjungiu... Juk būtų nei šis, nei tas, jei vidury konferencijos man kas nors paskambintų.
Metas tiesiog ryja mane akimis. Žinoma, jeigu būtume vyras ir žmona, dabar čia nestovėčiau ir taip nejaukiai nesijausčiau. Jis jau seniai mane būtų pabučiavęs ir gal... Mmm... Tęsinio nebus...
Būk geras, nežiūrėk taip į mane... Neduok man dingsties prieiti ir pabučiuoti... Kai taip žiūri, primeni manąjį Metą... O aš jį taip myliu, kad net skauda...
– Galime eiti? – Jis visiškai nugrimzdęs mintyse, taigi prabylu aš.
– Taip, – atsidusęs atsako. – Gražiai atrodai, – priduria, mums išėjus iš apartamentų.
– Ačiū... Tu irgi... – atsakau į komplimentą.
Man visiškai neįdomu klausytis kažkokio senuko paskaitos apie rinkodarą. Visa tai jau esu girdėjusi universitete.
Nuobodžiauju. Dairausi pro langą. Ką aš čia veikiu? Ar dėl šito teko atsisakyti kelionės į Bostoną?
Akys ir vėl susiranda senuką, panašų į mano universiteto profesorių. Bet greitai jį palieka. Dar kartą nužvelgiu salę, kurioje esame susirinkę. Dėmesį traukia prabangus interjeras. Vyrauja aukso ir vyno spalvos.
Salėje apie aštuoniasdešimt žmonių. Bent tiek suskaičiuoju. Visi sėdime po keturis prie nedidelių staliukų. Mudviejų su Metu kaimynai – pagyvenusi vietos verslininkų pora. Nežinau, koks tas verslas, nes nelabai klausiausi tų žmonių pasakojimo. Metas vienas kalbasi su jais iki konferencijos pradžios. Kažkodėl šįvakar iš manęs nekokia pašnekovė... Gal trikdo Meto dėmesys?
Jis sėdi visai arti manęs. Sakyčiau, per arti. Ir laiko uždėjęs ranką ant mano kėdės atlošo. Tarsi norėdamas kam nors šį tą pasakyti. Gal merginai, kuri žvilgčioja į mudu? Ar tai buvusi Meto meilužė? Tikriausiai mano, kad dabar aš šildau jo guolį.
Pasimuistau kėdėje.
– Neįdomu? – pasilenkęs Metas sušnibžda man į ausį.
– Kaip atspėjai? – žvilgteliu į jį. Matau, kad šypsosi.
Žiūrint į tas akis man taip norisi imti ir prisiglausti prie jo. Metas mane apkabintų ir pabučiuotų į skruostą. Gal išgirsčiau ir žodelį „myliu“...
Aha, svajonėse... O daugiau nieko nenorėčiau išgirsti?
Ilgiau nei valandą trunkanti konferencija baigiasi. Metas iškart vedasi mane supažindinti su keliais verslininkais. Po velnių! Jis tikras profesionalas. Turi gerą liežuvį... Visomis prasmėmis... Žinau, ką kalbu... Juk teko išbandyti...
Po kelių tokių supažindinimų atsiprašau vyrų kompanijos ir einu į terasą įkvėpti gryno oro. Labiau norisi pasivaikštinėti pakrante. Arba akies krašteliu stebėti būsimą vestuvių ceremoniją. O gal ji jau įvyko?
– Labas vakaras, – išgirstu nepažįstamą vyro balsą.
Atsigręžusi matau šalia stovint aukštą juodaodį vyrą. Jo akys rudos, o šypsena žavi – pastebiu iškart.
– Labas... – negaliu neatsakyti. Jis šypsosi taip nuoširdžiai.
– Pirmą kartą čia esi? Tikiuosi, neprieštarausi, jeigu kreipsiuosi „tu“?
– Taip. Pirmą. Ne. Neprieštarausiu, – ir aš jam nusišypsau.
– Aš vardu Danielis, – jis paduoda ranką.
– Ema, – paspaudžiu ją. Ir nustembu, nes vyras galantiškai pabučiuoja manąją. Tarsi netyčia žvilgteliu į šalį ir puikiai matau, kad pro terasos duris mus stebi Metas. Jis atrodo nepatenkintas. – O pats dažnai čia lankaisi? – tęsiu pokalbį, sutelkdama visą dėmesį ne į savo šefą, o į naująjį pažįstamą.
– Kasmet atvykstu... Juk žinai, kad naujų pažinčių niekada nebus per daug...
– Girdėjau, kad meilės niekada ne per daug, bet pažinčių... Ką gi, sutinku ir su tokiu teiginiu...
– Mano meilė šiuo metu patogiai įsitaisiusi guli lovoje mūsų namuose Los Andžele. Bent taip tikiuosi, – nusijuokia vyras. – O tu iš kur būsi?
– Iš Niujorko.
– A, Didysis Obuolys!
– Nemažas... – nusijuokiu kartu su juo. – Kaip suprantu, turi šeimą?