– Taip. Esu laimingai vedęs. Turiu dvi žavias dukrytes... Ir dar šunį... Pastebėjau, kad tavo vyras, matyt, įsimylėjęs iki ausų, visą vakarą globoja tave ir nepaleidžia nė per žingsnį... Net dabar pavydžiai mus stebi...
Vyras? Koks vyras? Pažvelgiu ten, kur žiūri Danielis. Savaime suprantama, jis kalba apie Metą.
– Jis man ne vyras. O tik mano bosas, – atsakau trumpai ir aiškiai.
– Tikrai? – naujasis pažįstamas abejoja mano žodžiais.
– Taip. Mudu sieja tik darbiniai santykiai.
Kodėl meluoju nerausdama? Todėl, kad nė meluoti nereikia. Anksčiau mudu siejo artimesni ryšiai, tik ne dabar. Taigi anoks čia melas. Nebent...
– Na, man iš šalies atrodo kitaip... Tas vyras įsižiūrėjęs tave...
– Čia jau jo reikalas, o ne mano. Nepainioju darbo su asmeniniu gyvenimu.
– Norėtum sukelti jam pavydą? Pažiūrėkim, kaip jis reaguos į tai... – Danielis pasilenkia arčiau ir sukužda man į ausį. – Kai atšlysiu, elkis taip, tarsi būčiau pasiūlęs praleisti naktį kartu...
Tyliai nusijuokiu. Koketiškai pažvelgiu jam į akis ir krimsteliu lūpą. Vyras pasilenkia dar kartą. Mudu vaidiname, kad flirtuojame.
Mano akys pačios susiranda Metą. Viešpatie! Jis niršta. Geria nežinia kelintą, tik jau ne pirmą taurę šampano. Vadinasi, sumanymas pavyko. Metas manęs pavyduliauja. Ar esu jam tokia svarbi?.. Ką gi... Erzinti man ne naujiena.
– O ką aš tau sakiau? – Danielis atrodo patenkintas. – Bosas tau neabejingas...
– Ko gero, tu teisus... – nusišypsau ir patraukiu pečiais. – Nori su juo susipažinti? Jis įtakingas. Tokia pažintis bet kam praverstų...
– Gal nerizikuosiu artintis... – sukikena juodaodis vyras. – Geriau likti be tokios pažinties nei be dantų ir su mėlyne po akim... Jei toks grįžčiau namo, žmona manęs čia nebeišleistų...
– Suprantu tave... Mano bosas nenuspėjamas. Iš jo gali visko tikėtis... Atleisk, šiandien esu nekokia pašnekovė. Tiesiog nepratusi prie tokių ilgų kelionių. Turiu tave palikti, bet buvo malonu pasikalbėti.
– Man irgi malonu susipažinti. Gal rytoj tęskime pažintį prie pusryčių stalo?
– Kodėl gi ne? Juk pusryčiauti vienai bus nuobodu... Labanakt ir iki rytojaus...
– Ir tau labanakt... – atsisveikindamas Danielis pakšteli į skruostą.
Gal ir nereikėjo jam taip daryti. Nesame tokie geri pažįstami. Bet jeigu jau padarė... Juk neatsiimsiu to pakštelėjimo, tai ne daiktas.
Tikriausiai šioje salėje Metas pats nelaimingiausias žmogus. Bent taip matyti iš jo veido.
– Pone Rosai, ar galėčiau minutėlę šnektelėti su jumis? – priėjusi prie būrelio vyrų kreipiuosi į jį. Metas pašnairuoja į mane ir žingteli į šalį. – Noriu grįžti į savo kambarį. Man reikia rakto. Pamiršau pasiimti, – nebesu jam maloni, kokia buvau pirmiau.
– Eime. Palydėsiu, – jo balsas griežtas.
Abudu einame tylėdami. Iš jo kvėpavimo suprantu, kad pyksta. Nenoriu nė pažvelgti jo pusėn. Jei atsigręžčiau, turbūt Metas iškeltų sceną prie visų viešbučio svečių.
Į apartamentus įeinu pirma, o jis man iš paskos. Maniau, kad bosas palydės tik iki durų ir tuoj pat grįš pas savo nuobodžiuosius verslininkus.
– Žinai, kad jis vedęs? – neištvėręs piktai klausia Metas.
Kaip?.. Iš kur?..
– Žinau... Na ir kas? Nejau ketini man iškelti pavydo sceną? Jei kartais pamiršai, tai leisk priminti, kad mudu nesame nei pora, nei vyras ir žmona... Niekas... Pats taip pasirinkai... Ne aš... – mano balsas nebemielas. – Bet neturiu noro beprasmiškai ginčytis su tavimi... Kelintą valandą rytoj išvykstam iš viešbučio?
– Kai atsikelsi, – burbteli jis.
– Kelintą? – pakartoju klausimą.
– Kai atsikelsi... – o jis atsakymą.
Palieku Metą vieną svetainėje. Trinkteli mano kambario durys. Tikriausiai būsiu per smarkiai jas pastūmusi.
Išgirstu ir laukujų apartamentų durų trenksmą. Jis išeina...
Negaliu užmigti. Vartausi lovoje. Gal ji per didelė? O gal laukiu Meto? Nes jis dar negrįžęs.
Grįžta! Kur buvo prapuolęs iki pusės trijų nakties? O gal vertėtų klausti – su kuo?
Jis nori pas mane užeiti? Išgirstu bruzdesį prie savo kambario durų. Pakeliu galvą ir matau nulinkstant durų rankeną. Ką jis daro? Gerai, kad esu užsirakinusi, antraip vėl tektų klausytis jo priekaištų. Turi įsikalti į galvą, kad MES NE PORA.
2013 m. birželio 16 d.
Atsikeliu anksčiau už Metą. Ir užsakau mums abiem pusryčius į kambarį. Žinau, koks jis prabudęs būna alkanas... Ir piktas. Nors nė neįsivaizduoju, kada atsikels po šitokios nakties.
Sėduosi pusryčiauti viena. Valgyti noriu ne per labiausiai. Mintys sukasi apie kitame kambaryje miegantį vyrą. Svarstau, iš kur reikės gauti vaistų, jeigu kartais jį kankins pagirios.
Apgaunu skrandį keliomis mango skiltelėmis. Pasijuntu soti.
Pagaliau atsidaro ir mažojo miegamojo durys.
– Labas rytas, – sveikinasi Metas. Atrodo užsimiegojęs, išsitaršiusiais plaukais. Nė iš tolo nepanėši į seksualųjį milijonierių.
– Labas rytas, – burbteliu sau po nosimi.
Metas iškart traukia į vonią. O aš grįžtu į savo kambarį baigti krautis lagamino.
Neilgai trukus pamatau jį pusnuogį išeinant iš vonios. Klubus apsijuosęs rankšluosčiu. Šlapi plaukai dabar atrodo gundančiai.
Bosas nė nepažvelgia į mane ir greitai dingsta man iš akių. Spėju, sėdasi prie stalo pusryčiauti.
Pasigirsta beldimas į duris. Atsigręžiu ir matau, kad Metas jas atidaro.
– Labas rytas. Gal yra Ema?
O, ne! Danielis... Pusryčiai... Pamiršau...
Pribėgu prie durų, dar Metui nespėjus pasisveikinti. Nors žinau, kad jis ir neketina. Stovi susiraukęs ir spokso į nelauktą svečią.
– Labas, Danieli, – šypsodamasi pasisveikinu su juo ir išeinu į koridorių, uždarydama duris paskui save, kad tik netrukdyčiau ponui Rosui pusryčiauti. Ir dar labiau negadinčiau nuotaikos.
– Pamiršai pusryčius?
– Atleisk, pamiršau... – kaltai žvelgiu į jį.
– Ko gero, naktis buvo linksma... – jis kreivai šypteli žvilgtelėjęs į duris.
– Neklausk... – nusijuokiu.
– Prisiminiau, kad vakar nepaprašiau net tavo telefono... Žinai, ateičiai, – jis pamerkia akį.
– Luktelėk, atnešiu vizitinę kortelę... – trumpam atsiprašiau ir nuėjau į kambarį tos nelemtos kortelės. Akies krašteliu matau, kad Metas sėdi prie stalo ir kramsnoja omletą. Veido išraiška vis ta pati. Pikta. – Prašom... – grįžusi paduodu Danieliui ką žadėjusi.
– O čia mano... – jis man duoda savo kortelę. – Nebetrukdysiu tau... Geros kelionės... Saugiai parskriskit...
– Ačiū... Tu irgi saugiai grįžk pas šeimą... Iki...
Atsisveikinusi su maloniu vyriškiu grįžtu į mūsų apartamentus.
– Nori būti jo meilužė? – beįžengiančią į savo miegamąjį sustabdo Meto balsas.
– O kas, jeigu noriu? – atsakau rimtų rimčiausiai. Aišku, juokauju. Bet jam tai nebūtina žinoti. Metas atsigręžia į mane. – Seniai svajoju apie juodaodį meilužį... Kaip ten apie juos sakoma? Kad turi labai didelius daikčiukus kelnėse.. Ar panašiai...
– Pasiilgai tokio? – jis mane įdėmiai nužvelgia.
– Žinoma, nes tik šitai suteikia nepakartojamą malonumą. O ne koks nors vidutiniokas... – dirsteliu į rankšluosčiu pridengtą jo pasididžiavimą, kad suprastų, apie ką kalbu.
Atleisk, mažuti, bet turėjau taip pasakyti...
– Tikrai? – jis atsistoja ir žingteli artyn. – Nori meilužio su milžinišku pasididžiavimu?