– Taip.
– Taip? – jis vis artėja grėsmingai suraukęs kaktą.
– Aha...
– Aš išmušiu tau šitą mintį iš galvos...
– Ir kaip žadi tai padaryti?
– Bučiniais... – sukužda Metas.
Nespėjusi susivokti atsiduriu jo glėbyje. Lūpos degte dega... Atgimsta prisiminimai... Rodos, šis bučinys buvo dar aistringesnis už visus anuos, kartu sudėjus. Esu pasiilgusi jo lūpų. Žinau, kad ir jis išsiilgęs manųjų. Apie ypatingą mudviejų ryšį iškart primena elektros srovės pėdutės ant viso mano kūno. Metai, aš tave myliu...
Už nugaros išgirstu krenkštelint. Atšoku kaip kulka nuo Meto. Tarpduryje stovi Amiras. Neuždariau durų?.. Metas nepatenkintas žvelgia į jį. Kurgi bus patenkintas, jei tasai sugadino tokią intymią akimirką...
– Pone, automobilis jau paruoštas. Galime bet kada išvykti, – praneša Amiras ir dingsta už durų.
– Nedrįsk daugiau taip daryti, – piktai žeriu Metui, kai liekame dviese.
– Tik nesakyk, kad nepatiko, – jis šypsodamasis žingteli artyn.
– Nedrįsk! Supratai? – dar sykį pakartoju, kad įsidėmėtų, ir einu į miegamąjį daiktų pasiimti.
Kai viešbučio kieme įsėdame į limuziną, matau, kad atokiau nuo pastato ruošiamasi būsimai vestuvių ceremonijai. Šypsena palydžiu eilėmis statomas kėdes ir puošiamą kupolą jauniesiems. Dėl šios vietos nesuklysta. Čia susituokusieji bus laimingi...
Užnugaryje palikę prabangų viešbutį traukiame oro uosto link. Iš čia išsivežu gražius prisiminimus. Ne vien tą bučinį, kurio vagis dabar limuzine sėdi greta manęs. Meto nuotaika pakili. Regis, šypsenos jam nuo veido nenutrintų joks trintukas.
Sėdžiu nusigręžusi į langą. Ir pirštu lėtai braukiu per apatinę lūpą. Šią akimirką esu jo... Kaip ir pirmiau... Priklausau jam.
Rankinėje suskamba telefonas. Ištraukusi jį ir pamačiusi, kas skambina, plačiai nusišypsau.
– Labas, tėti, – šiltai pasisveikinu su juo. – Su tėčio diena... Labai tave myliu... Bučkis... Perduok linkėjimų ir mamai... Žinau, kad ji šalia... Dar ne... Kaip tik važiuojam į oro uostą... Gerai... Patiko... Rajanas tau padavė dovaną?... Na, ar esi pasiruošęs kitą savaitę skristi į Detroitą?.. Aš irgi manau, kad laimės Red Sox... – tyliai nusijuokiu, juk limuzine esu ne viena. Pajuntu Meto ranką ant saviškės. Staigiai krypteliu galvą į jį. Metas nusišypso ir akimis rodo į priekį. Priešais mus tiltas, ankščiau mane gerokai bauginęs. Bet dabar, Meto laikoma už rankos, taip labai nebebijau. – Taip, tėti, girdžiu... Nežinau kada... Gal tik per atostogas... O gal grįšiu ir anksčiau... Pranešiu... Būtinai... Beje, linkėjimai ir Danai... Iki... Myliu...
Padėjusi ragelį vis dar šypsausi. Gera išgirsti tėčio balsą. Ir liūdna, kad nesu su savo šeima, o sėdžiu šiame ištaigingame limuzine su pavydžiu vyru. Kurį beprotiškai myliu.
– Beisbolas? – Meto balsas švelnus.
– Aha... Tėtis didelis Red Sox gerbėjas... Dievina Dvaitą Evansą... Deja, man nepavyko gauti jokio įdomaus suvenyro su šia gyvąja legenda... Taigi teko tik nupirkti bilietus į rungtynes... Bent jau tėtis nuskris į Detroitą... Ir tai bus gerai...
Tik dabar pastebiu, kad Metas tebelaiko mane už rankos. Nors tiltą pervažiavome jau seniai. Ištraukiu ją... Ranka šilta...
Per šią kelionę suprantu, kad man nepatinka ilgi skrydžiai. Jie mane vargina. Grįždama į Niujorką visą laiką praguliu ant sofos. Snaudžiu. Juk naktį nemiegojau, jaudinausi dėl savo boso.
Petimi pajuntu kutulį. Veikiausiai Metas mano, kad miegu. Vis dėlto atsigręžti ir liepti jam pasitraukti nuo manęs neketinu. Man gera jausti jo prisilietimą. Mielai dar kartą paragaučiau tų lūpų ir saldžiai užmigčiau jo glėbyje...
Niujorką pasiekiame apie penktą valandą vakaro. Karšta. Tenka nusirengti megztinį. Lieku vilkėti ploną palaidinukę su petnešėlėmis. Ir vėl į mane įbestas veriantis Meto žvilgsnis.
Man tie jo žvilgčiojimai pradeda įkyrėti. Nejau kaskart, kai užsimesiu plonytį drabužį ant kūno, sulauksiu Meto žvilgsnio, šaukte šaukiančio: geidžiu tavęs! Nebūtina šaukti... Aš puikiai girdžiu...
Jis primygtinai reikalauja, kad leisčiausi parvežama namo. Neprieštarauju. Meto automobilyje patogiau nei taksi. Ir skaniau kvepia...
Amiras įsuka į mano namo garažą. Išlipusi iš automobilio sulaukiu dar vieno telefono skambučio.
– Klausau, Leine, – susijaudinusi atsiliepiu. – Aha... Ką tik grįžau... Pavargau, kaipgi kitaip... – išspaudžiu šypseną. Metas šalia manęs ir įdėmiai klausosi mudviejų pokalbio. – Bet tikriausiai skambini ne tam, kad paklaustum, kaip kelionė... Jau yra?.. Ir?.. Tikrai?.. Taip ir sakė? – mano nuotaika keičiasi. Pralinksmėju. – Leine, tai pati geriausia naujiena... – pakeliu akis į Metą ir nusišypsau. O jis vis dar susirūpinęs žiūri į mane. – Okei... Pasikalbėsime vėliau... – padedu ragelį. Tiesiog netveriu džiaugsmu. – Biopsijos tyrimo rezultatai neigiami! Leinė neserga vėžiu! – mano šypsena nuo ausies iki ausies.
Iš tos laimės apkabinu Metą ir stipriai suspaudžiu glėbyje. Jo rankos irgi tvirtai apglėbia mane.
– Tai labai gera naujiena... Džiaugiuosi dėl Leinės... – sukužda jis.
Supratusi ką padariau, atšlyju. Mudu žvelgiame vienas į kitą tarsi drovūs paaugliai, nežinodami ką toliau daryti. Gal vėl apsikabinti? O gal pasibučiuoti? Arba pakviesti vienas kitą į pasimatymą?
– Aš jau eisiu... Susitiksim ryt darbe... – teištariu.
– Taip... Darbe... – Metas irgi nekalbus.
– Iki...
– Iki...
Atsisveikiname. Ir traukiame kiekvienas savo keliu. Aš einu prie lifto. O jis įsėda į automobilį ir nuvažiuoja.
2013 m. birželio 17 d.
Negana, kad nemėgstu pirmadienių, turiu įrašyti į nekenčiamų dalykų sąrašą ir ilgas keliones bei miego trūkumą.
Kaip šį rytą trūksta miego... Visai išsimušiau iš ritmo...
Užtat pirmoji esu darbe. Aplenkiu net Metą. Paprastai atėjusi jau randu jį kabinete barškinantį kompiuterio klavišus.
Pasidedu rankinę ant stalo ir atskleidžiu žaliuzes. Regis, ir šiandien bus karšta diena.
Išgirstu atsidarant kabineto duris ir atsigręžiu. Įeina Metas. Jis rankoje laiko du puodelius išsineštinės kavos. Kiekvienam ant šono užrašyta Starbucks.
– Labas rytas... Kavos? – regis, Metas geros nuotaikos.
– Labas rytas... Aš jos negeriu... – šypsodamasi atsakau.
– Žinau... Bet miegus gali išvaikyti tik ji... – jis atkiša puodelį.
– Ačiū... – prieinu ir paimu jį.
Nueidama matau, kaip jis dirsteli į mano užpakaliuką. Kurgi ne... Tasai šiandien kaip tyčia puikiai išryškintas. Vilkiu tamsiai mėlyną berankovę suknelę, siekiančią kelius. Ir aptemptą. Todėl matyti visi mano privalumai. Plonytis rusvas dirželis dar labiau pabrėžia vapsvos liemenį. O tokios pačios spalvos aukštakulnės basutės pailgina kojas.
Neketinu kuklintis. Taip, taip... Yra į ką pažiūrėti. Juk Metas tai spokso. Nežinau, ar pastarosiomis dienomis stengiausi rengtis taip, kad jam patikčiau, ar?.. Dar neišsiaiškinau.
Paragauju espreso kavos ir net nusipurtau. Stipri! Bet jei Metas sako, kad padės man pabusti, išgersiu iki dugno. Juk turiu begalę darbo...
– Galiu šiandien perimti tavo susitikimus, jeigu nori, – pasisiūlo jis.
– Būčiau dėkinga... Iki pietų turiu sutvarkyti kai kuriuos teisinius reikalus. Tad užtruksiu pas advokatą... Jeigu kas nors manęs ieškotų, pasirūpink, gerai?
– Be abejo... – jis linkteli galvą. – Labai nuvarginau savaitgalį?