Nelygu apie ką klausi... Ar turi galvoje pačią kelionę, ar tą bučinį?
– Aš nepratusi keliauti... Tai tavo pasaulis. Ne mano... – gerdama kavą žvilgteliu į jį. – Daug dirbu, o atostogas kasmet leidžiu Bostone su šeima... Žinoma, galiu sau leisti ir tolimas keliones. Bet... Man svarbiau kas kita... Šeima man viskas... Tik būdama su saviškiais jaučiuosi laiminga...
– Jiems pasisekė...
– Dėl ko?
– Kad turi tave... – svajingai ištaria Metas.
Nusišypsau. O jis palikęs ir man šypseną apsigręžia ir eina į savo kabinetą. Dabar jau aš galiu įvertinti stangrų jo užpakalį.
Tik nereikia manęs teisti. Kiekviena manimi dėta moteris darytų tą patį. Beje, Meto užpakalis tikrai vertas nuodėmės.
Kad tik nepamirščiau paklausti apie autorines sutartis. Ir dar... Būtinai reikia pasidomėti bendradarbiavimu su Europos šalimis...
Leidžiuosi liftu su šūsnimi popierių rankose. O galvoje kirba milijonai minčių.
Advokatų kontora įsikūrusi keliais aukštais žemiau už mūsiškę.
Prasivėrus lifto durims, mane pasitinka šviesus biuro interjeras. Ryžtingai žingsniuodama prie sekretorės stalo atkreipiu dėmesį į gražią gėlių puokštę laukiamajame, pamerktą į didelę vazą. Tai dar labiau pagyvina erdvę.
– Meisonas užsiėmęs? – teiraujuosi žavingos sekretorės. Meisonas yra ilgametis mūsų agentūros advokatas. Ir, be abejo, savo srities profesionalas. Praeityje yra mus ne kartą išgelbėjęs iš keblios padėties.
– Tuoj pasižiūrėsiu... – maloniai atsako ji.
Ar tu mane stebi? Kelintą sykį žvilgteliu į kairėje nuo manęs stovintį vyrą. Jis atsirėmęs ranka į stalą, o akys įsmeigtos į mane. Gal taip nespoksok? Juk vis dėlto esame advokatų kontoroje. Taigi galiu imti ir apkaltinti tave priekabiavimu... Atsargiau...
– Advokatas jus tuoj priims, panele Miler, – mano vidinį monologą nutraukia sekretorės balsas.
– Ačiū... Luktelėsiu... – einu į šalį.
– Ema Miler? – išgirstu, kaip įkyrusis spoksotojas ištaria mano vardą. Iš kur jį žinai?
Atsigręžiu. Šviesiaplaukis ir toliau ryja mane akimis. Jis žengia kelis žingsnius į priekį, kad būtų arčiau manęs. O aš noriu žingtelėti atgal. Vis dėlto lieku stovėti savo vietoje.
– Aš Aleksas... Aleksas Peris... – prisistato jis.
Aleksas?.. Aleksas?.. Ar išties čia jis?! Taip, jis. Tos pačios duobutės skruostuose... Gerai jas prisimenu... Atrodo pasikeitęs... Suvyriškėjęs... Vyriškumo prideda ir toji trijų dienų barzdelė... Seksualus... Stop, mergaite! Valdykis!..
– Taip ir maniau, kad esu tave kažkur matęs... Neklydau... O tu dar gražesnė... – toliau kalba jis.
Kažkur matęs? Tik tiek tegali pasakyti?.. Ar aš ką tik nuraudau? Ak, taip... Juk jis paskutinį – ir vienintelį – kartą mane matė vilkinčią Ievos kostiumu... Atėmei nekaltybę ir pabėgai... Labai džentelmeniška...
– Tu irgi pasikeitęs, – pagaliau prabylu ir aš.
Nužvelgiu Aleksą nuo galvos iki kojų. Prabangus kostiumas. Ne prastesnis už tuos, kuriuos vilki Metas. Prasegta marškinių apykaklė ir dar kelios prasegtos sagos leidžia truputėlį žvilgtelėti į raumeningą kūną. Visa kita palikta vaizduotei.
Jo žvilgsnis vis dar paslaptingas, anąsyk juo mane ir nuginklavo. Rodos, Aleksas ir dabar mėgina pasitelkti į pagalbą tą patį ginklą. Tik jis kažkodėl manęs nebeveikia.... Juk aš myliu Metą...
– Ką tu čia veiki? – einu tiesiai prie reikalo.
– Prireikė advokato paslaugų... O tu?
– Meisonas yra mano... Tai yra agentūros, kurioje dirbu, advokatas...
– Dirbi šiame pastate? – Aleksas atrodo susidomėjęs.
– Taip. Keliais aukštais aukščiau... Reklamos agentūroje...
– Panele Miler, jau galit užeiti. Advokatas jūsų laukia... – mudviejų pokalbį nutraukia sekretorė.
– Buvo malonu susitikti, – šypsodamasi sakau. Ar tikrai malonu? – Bet manęs laukia reikalai. Neabejoju, tavęs irgi...
– Tai buvo nuostabus netikėtumas... Žinoma, netrukdysiu tau... Gal kada nors ir vėl susitiksim...
– Galbūt... Kas žino... Iki...
Nelaukiu, kol jis atsisveikins. Apsigręžiu ir nužingsniuoju į advokato kabinetą. Jaučiu, kaip Alekso akys nulydi mane. Buvai mergišius ir likai mergišius... Niekas nepasikeitė...
– Na, kaip praėjo tavo savaitgalis? – išgirstu Erikos balsą dar tarpduryje. Kokia ji neatsargi. Juk gali klausytis Džesika.
Grįžusi iš advokato savo kabinete randu viešnią. Smalsioji draugė kaip visada nori viską žinoti.
– Linksmai, – patogiai įsitaisau kėdėje, nes žinau, kad pokalbis bus ilgas. Erika iš tų, kuriuos domina smulkmenos.
– Kuria prasme? Blogąja ar gerąja?
– Abiem... – plačiai nusišypsau.
– Ar jis tau ką nors padarė? O gal tu jam? Nes abudu nuo pat ryto vaikštinėjate išsišiepę... – Erikos žvilgsnis skvarbus.
Jei tau pasakysiu, kad Metas mane pabučiavo, apie tai kaipmat sužinos Rajanas... Ir atlėks dar sykį pasikalbėti su Metu... Šį kartą viskas gali nesibaigti gražiuoju...
– Nieko mudu nepadarėme. Vieta, kurioje buvome apsistoję, buvo labai graži. Matyt, toks jos poveikis žmonėms, – tyliai nusijuokiu, nes žinau, kad už kitų durų sėdi Metas. Nereikia, kad girdėtų, apie ką mes šnekam.
– Neabejoju, kad ten gražu... Žiūrinėjau nuotraukas internete, taigi įsivaizduoju, kaip visa tai atrodo tikrovėje...
– Įspūdinga... – mažumėlę užsisvajoju.
– Kaip kambariai? Kaip aptarnavimas? – smalsauja Erika.
– Gyvenom apartamentuose. Manau, toliau pasakoti nereikia...
– Gyvenom? Tu ir Metas?..
– Ne. Ne tame pačiame kambaryje ir ne toje pačioje lovoje. Apartamentuose buvo keli atskiri kambariai... – aiškinu kuo išsamiausiai. Juk žinau, kad draugė linkusi kapstyti giliau.
– Mmm... Bet vonia tai viena...
– Erika, neprisigalvok ko nereikia... Nieko tarp mūsų nebuvo... Praleidom savaitgalį toli nuo namų, darbų ir kasdienybės. Todėl abu ir šypsomės... Pavyko šiek tiek pailsėti nuo visko, ir tiek... Daugiau tau nieko nepasakosiu... Beje, Leinei viskas gerai... Tyrimų rezultatai neigiami...
– Labai džiugu... Bet ji ir taip stipri moteris... Žaviuosi Leine... Kad aš tokia būčiau... Nesugebu net laikytis tos sušiktos dietos. Ką daryčiau. jeigu susirgčiau rimta liga?
– Jėzau, Erika, dar tik pirmadienis, o tave jau kankina tokios mintys. Nereikėjo man užsiminti apie Leinę... Žinai, šiandien kai ką sutikau... – keičiu pokalbio temą.
– Kodėl man atrodo, kad tas susitikimas nebuvo iš maloniųjų? – ji pašnairuoja į mane.
– Aleksas pasirodė...
– Aleksas? Brolis?
– Ne... Kitas Aleksas... – antrą kartą jau tyliau ištariu jo vardą.
– Pasirodė? Po šitiek metų?
– Aha... Sutikau jį advokatų kontoroje...
– Ką jis ten veikė?
– Na, tu ir paklausei... Ką galima veikti pas advokatą?
– Tau neatrodo, kad tai ne atsitiktinumas? – Erikos žvilgsnis ganėtinai įtarus.
– Nežinau... Visko būna... – patraukiu pečiais. – Jei būtų ieškojęs, būtų atėjęs į agentūrą... Be to, iš kur galėjo žinoti, kad kaip tik šiandien lankysiuosi pas advokatą? Kvailas atsitiktinumas, ir tiek...
– Atpažino tave?
– Pirmas mane ir užkalbino... Tai aš jo nepažinau... Turiu pripažinti, puikiai atrodo... Dabar jis visai kitas vyras. Bent iš išvaizdos. O manieros tos pačios... – išspaudžiu ironišką šypsnį.
– Kibo prie tavęs?
– Sprendžiant iš jo žvilgsnio, manau, būtų mielai išdulkinęs nors ir ant sekretorės stalo...