– Ema! Juk tu taip nekalbi! – Erika kone užrinka ant manęs.
– Tai kad kitaip negaliu, kai prisimenu tą niekšelį...
– Prašė telefono numerio?
– Ne. Vis tiek nebūčiau davusi...
Mūsų pokalbį nutraukia telefono skambutis. Man skambina svarbus užsakovas.
– Atleisk, turiu atsiliepti... – sakau jai.
Erika supratingai pasišalina iš kabineto.
Keistas tas mano gyvenimas... Metas grįžo... Dar ir tas Nelabasis pasirodė... Ką visa tai reiškia? Ar čia kokie nors ženklai?
– Ema... Ar išsiuntei tą sutartį, ar ne? – tik dabar išgirstu Meto balsą. Ko gero, jis jau senokai stovi prie mano darbo stalo ir kalbina mane. Buvau truputį užsigalvojusi.
– Hmm... Taip. Viskas išsiųsta... – paskubomis atsakau.
– Visą dieną skraidai padebesiais. Kas tau neduoda ramybės? Apie ką galvoji? – boso balsas malonus. O žvilgsnis susirūpinęs.
– Nieko... Nieko, ką tau reikėtų žinoti...
– Ar tikrai? Jei turi rūpesčių, sakyk... – Metui išties knieti žinoti, kodėl šiandien esu tokia išsiblaškiusi. Jis bando kaip įmanydamas iškvosti tą priežastį.
Argi galiu jam pasakyti, kad toji priežastis yra Aleksas? Juk Metas žino, kaip šis susijęs su manimi... Įsivaizduoju, kokia būtų jo reakcija.
– Važiuok namo... Jau vėlu... – pasiūlo.
Gera mintis. Vis tiek nebesusikaupiu dirbti.
2013 m. birželio 18 d.
Turiu kelias minutes prieš vienuoliktos valandos susitikimą, tad mudu su Metu aptariame kitos savaitės darbus.
– Galiu dvidešimt penktą dieną susitikti su Rozenbergu. O tau tądien reikės nuvažiuoti į banką...
– Gerai... – sakau.
Šiomis dienomis jis labai paslaugus. Atrodo pasikeitęs po ano savaitgalio. Tarsi užrakinęs savo piktąjį dvynį atokiausioje vietoje.
– O dvidešimt šeštą... – beldimas į duris priverčia jį nutilti ir atsigręžti į jas.
– Užeikit, – paraginu stovintįjį už durų. Šiaip jau esame užsiėmę. O aš nemėgstu, kai trukdoma dirbti.
– Atsiprašau... – įėjusi į vidų Džesika žvilgteli ir į mane, ir į Metą. Rankose laiko didžiulį krepšį su rausvomis rožėmis. – Čia... Tau... – blondinė kreipiasi į mane ir deda rožes ant stalo.
Nustebusi nužvelgiu puokštę. Paskui kilsteliu akis į Metą. Ar tu man jas atsiuntei? Ne. Ko gero, ne tu. Nes jeigu būtum atsiuntęs, tavo veido išraiška būtų kitokia.
– Ačiū, Džesika... – padėkoju ir ištraukiu įkištą tarp rožės žiedų voką.
Kabinete liekame dviese. Paskubomis išimu iš voko kortelę. Joje rašoma:
Niekaip negaliu išmesti Tavęs iš galvos...
Įdomu, kodėl?..
Gal kalta praeitis?..
O gal vakarykštis susitikimas?..
Pajuntu, kaip lūpose pražysta šypsena. Gėlės nuo Alekso... Staigmenų staigmena!..
– Gal galime tęsti ką pradėję? – burbteli Metas. Jo balsas pasikeitęs. Kakta suraukta. O lūpos smarkiai sučiauptos.
Nepatinka jam tos gėlės. O raštelis, privertęs mane nusišypsoti, irgi nekelia jokio džiugesio. Pavyduliauji, mažuti?.. Pats tai neprašei leidimo anam bučiniui... Tai kodėl man tavęs nepaerzinus ir neatsilyginus tuo pačiu?
– Pasitark su Erika, nes aš jau vėluoju į susitikimą... Tikrai negaliu ilgiau aptarinėti to grafiko... Laukia užsakovas... – apgailestaujančiu žvilgsniu pažiūriu į jį.
Tyčia įkišu voką atgal tarp rožių ir palieku kabinetą. Juk žinau, tau smalsu, kas ten parašyta...
Jis perskaito... Vokas padėtas ne taip, kaip palikau.
Pietūs su Erika buvo smagūs. Aptarėme Aleksą ir jo atsiųstą puokštę. Na, dar pasikalbėjome ir apie Metą. Tie vyrai... Kokie jie nuspėjami... Mes, moterys, kitokios... Paslapčia rezgame intrigas... O anie žaidžia atviromis kortomis...
– Erika, ir šitą laišką nunešk buhalterei... – paduodu jai voką ir toliau peržiūrinėju korespondenciją, atsirėmusi į registratūros stalą. Parimusi prie popierių Džesika kažką juose žymisi pieštuku.
Akimis palydžiu Eriką. Ir pamatau, kaip iš lifto išeina Aleksas. Galvoje pasigirsta būgnų tratėjimas. O manyje slypinti mažoji dainininkė rankose jau laiko plaukų šepetį ir garsiai traukia vienintelę dainą, kurią dabar gali prisiminti... I knew you were trouble when you walked in... So shame on me now... Trouble, Trouble, Trouble...
Aleksas sutinka nustebusį mano žvilgsnį. Ir atsako į jį savąja kerinčia šypsena, paliekančia skuostuose dvi žavias duobutes.
– Generalinė direktorė? Neblogai... – ištaria priėjęs ir perskaitęs ant durų mano pareigų pavadinimą. – Labas...
– Labas... – neslepiu nuostabos. – Kaip... Kodėl tu čia? – pavedėju jį į šalį, toliau nuo Džesikos.
– Buvau netoliese ir sumaniau užsukti... – ima flirtuoti jis.
– Aha... O dabar norėčiau išgirsti tikrąją priežastį...
– Iš tikro nežinau, kodėl esu čia... Nuo vakar vis galvoju apie tave... Matyt, kažkokia jėga tempte atitempė iki šios vietos...
– Beje, ačiū už gėles... – sakau tarsi norėdama nukreipti kalbą.
– Norėčiau pakviesti tave vakarienės... Manau, mums reikia apie daug ką pasikalbėti...
Reikia... Tik nežinau, ar norėtum išgirsti žodžius, kuriuos jau senokai trokštu tau pasakyti...
– Ema... – tai Meto balsas.
Žvilgteliu į jo kabineto duris. Šios praviros. Šalia jų stovi pavydusis mano bosas. Šiandien dar ir piktasis... Sveikas sugrįžęs, blogasis dvyny.
– Mūsų laukia susirinkimas... – sako jis.
Ne, nelaukia. Žinau savo dienotvarkę...
Metas prieina arčiau.
– Metjus Rosas... Aleksas Peris... – pristatau juodu vienas kitam.
Man ištarus Alekso vardą, Metas taip pasižiūri į mane, kad negaliu atlaikyti jo žvilgsnio. Aleksas paduoda ranką sveikindamasis, o anas dvejoja, ar duoti savąją. Vis dėlto pasisveikina.
– Einam? – Metas kreipiasi į mane.
– Tuojau ateisiu, pone Rosai... – mandagiai atsakau. Deja, jis dar labiau susiraukia. Jeigu jau vadinu ponu Rosu, gero nelauk. Metas puikiai tai supranta.
– Tai kaip? Sutiktum su manimi pavakarieniauti? Tarkim, šį vakarą? – dar kartą klausia Aleksas, bosui pasišalinus.
O šis tebestovi prie durų ir klausosi mūsų pokalbio. Pašnairuoju į jį.
– Sutinku... – sakau tik dėl to, kad smalsu išgirsti, kaip Aleksas teisinsis dėl anos nakties, kurios išvis neturėjo būti. Padariau klaidą. Kvailių kvailiausią.
– Man reikėtų tavo telefono numerio...
Padiktuoju jį. Nežinau, ar gerai elgiuosi. Šią akimirką šeštasis mano jausmas tyli.
– Tai susitiksime šį vakarą? – pasitikslina Aleksas.
– Taip.
– Vėliau parašysiu restorano adresą... Iki... – jis pamerkia man akį ir traukia prie lifto.
Nieko nebeatsakau. Net nenulydžiu žvilgsniu. Mano akys įsmeigtos tik į poną Rosą. Jo žvilgsnis tiesiog žudo. Nebegaliu pakęsti.
Grįžtu į savo kabinetą. O man iš paskos dar kai kas užeina.
– Aleksas?.. Tikrai?.. Gal juokauji? – Metas negali suvaldyti pykčio. Ir nuostabos.
– Kas tau darosi? Ko čia rėkauji? – nesu nusiteikusi pavydo scenai.
Koks čia gali būti pavydas, jeigu mūsų niekas nesieja? Kodėl jis nuolat kelia man tas scenas? Ak, tiesa... Aš jį erzinu...
– Dabar man aišku, kas tau atsiuntė tas gėles... Gal visai proto netekai? Neprisimeni, kaip jis pasielgė su tavimi?