– Tikrai nesakysiu. O kodėl tave tai domina?
– Smalsu...
– Nejau nesi girdėjęs, kad smalsumas pražudė katę? Nebijai, jog ir tau gali taip nutikti?
– Žinau tik, kad nedera pirkti katės maiše, pirmiau jos neišbandžius. Ar panašiai...
– Aha... Aš irgi kūrybinga. Bijai liūto – nevyk į Afriką... Arba neik į zoologijos sodą...
Metas garsiai nusijuokia. Jo juokas užkrečia ir mane. Dabar abudu juokiamės sėdėdami virtuvėje prie stalo. Atmosfera išties puiki.
– O tu pats? Ar turi draugę? – įsidrąsinusi klausiu.
– Ne... – regis, atvirai atsako jis, tik aš kažkodėl nepatikiu.
– Meluoji. Dažniausiai barmenai kas vakarą turi vis kitą draugę...
– Kam man meluoti. Pati spręsk, tikėti ar ne. Jeigu jau kalbam apie stereotipus, tai barmenai nelydi girtų lankytojų į namus. O jei palydi, tai ir perguli su jomis... Ir dažniausiai už pinigus... Taigi nemanau esąs panašus į stereotipinį barmeną.
Taikliai pasakyta. Taip, jis visai kitoks... Šitas nakties riteris dar ir protingas...
– Tai kodėl šalia tavęs nėra tos vienintelės moters? – irgi smalsauju kaip lapė.
– Gal, kaip ir tu, keliu didelius reikalavimus... – nusišypso šis.
– Spėju, nepasakysi, kokius?
Jis tylomis papurto galvą.
– Kodėl tave tai domina? Nori pasižiūrėti, ar atitinki juos? – netikėtai paklausia Metas.
Kas? Aš?
– Man atrodo, kad tave labiau domina maniškis reikalavimų sąrašas, o ne atvirkščiai, – primerkiu akis.
Nejau jis mano, kad aš nieko nesuprantu? Nesu naivuolė.
Metas nutaiso plačią šypseną. Jis per daug pasitiki savimi.
– Ačiū už pusryčius. Buvo išties skanu. Nustebinai... Nebe pirmą kartą... – padėkoju.
O, taip! Jam patinka mano pagyros. Nuo veido niekaip nedingsta holivudiška šypsena.
– Lieki ir man skolinga pusryčius...
Jis flirtuoja?
– Užteks ir vakarienės. Pusryčius gaminsiu tik savo vyrui.
– Šit kaip. Gerai, vieną dieną aš tau būtinai tai priminsiu...
Kas čia per užuominos? Aišku, kuri moteris nenorėtų turėti tokio vyro šalia. Bet... Būti žmona? JO?
– Ko gero, man jau laikas eiti, – Metas atsistoja ir žengia link svetainės. Apsiauna batus, pasiima nuo sofos odinę striukę, užsideda skrybėlę ir akinius, nors be jų atrodo kur kas geriau, ir stabteli prie durų.
Išties tik dabar pastebiu, kad visą tą laiką jis buvo be akinių. O aš ir galvoju, ko čia trūksta? Bet kodėl Metas nešioja akinius, jeigu šie jam visai nereikalingi?
– Dar kartą ačiū, kad pasirūpinai manimi... – nepamirštu parodyti dėkingumo.
– Prašom... O dėl tos vakarienės... Man reikėtų tavo telefono numerio, kad suderintume laiką.
– Žinau, kur dirbi. Užvažiuosiu į barą ir pasakysiu... – aš irgi nepėsčia.
Atleisk, bet telefono numerio neduosiu.
– Okei... Tai iki pasimatymo... – meiliai šypsodamasis atsisveikina Metas.
– Iki...
Jis nusigręžia ir patraukia koridoriumi prie lifto.
Kas yra? Ar aš nenoriu, kad jis išeitų?
– Metai, tu kam nors alergiškas? – sušunku išbėgusi į koridorių.
– Kiek žinau, ne...
– O gal turi kokių nors ypatingų pageidavimų? Ko norėtum vakarienės?
Jis įdėmiai nužvelgia mane. Pasijuntu nejaukiai. Nors, tiesą sakant, visai smagu žinoti, kad Metas kaip pagrindinį patiekalą rinktųsi mane. O gal kaip desertą?
– Viskas tiks, ką paruoši. Nė neabejoju, kad bus skanu.
O jis mėgsta šypsotis. Tiesa, jam tai labai tinka.
– Gerai... Iki...
– Iki...
Kodėl šis atsisveikinimas toks nejaukus? Todėl, kad nenori, jog jis išeitų? Kvaiša, – vos tik grįžusią į butą mane užsipuola vidinis balsas.
Einu į miegamąjį ir susirandu telefoną. Reikia paskambinti į barą ir paprašyti, kad kas nors parvairuotų automobilį.
Bet, mano nuostabai, audi jau stovi garaže. Tai išgirstu iš apsaugininko. Dar jis sako, kad automobilį parvairavo Metas.
Kas iš tikrųjų yra tas vyras? Ir kodėl jis taip rūpinasi manimi?
Kitą dienos dalį praleidžiu piešdama kvepalų reklamos eskizus. Ačiū Metui už nuostabią idėją, kitaip nežinočiau, ką daryti.
Mano miegamojo grindys kaip dailės studijoje. Visur mėtosi popieriaus lapai, spalvoti pieštukai, liniuotė, žirklės.
Tikiuosi, Erika tai įvertins. Nemėgstu pyktis, bet kartais jos abejingumas varo mane iš proto. Nežinau, ar ji būtų tarp mano darbuotojų, jei turėčiau nuosavą reklamos agentūrą.
Elektroniniame pašte randu daugybę Rajano atsiųstų nuotraukų... Iš Kretos? Jie jau persikėlė į Kretą?
Žiūrint į tuos karščiu alsuojančius vaizdus apima pavydas. Bet Rajanas man pažadėjo kelionę į Majamį. Tad lyg ir neturėčiau pavydėti.
Džiaugiuosi dėl draugo, kad jis šiuo metu laimingas. Pastarieji keleri metai buvo nelengvi, ir jis nusipelnė tos laimės. Simonas, nors ir jaunas, sugeba suvaldyti Rajaną. Juodu puikiai tinka vienas kitam.
Mano reklama jau baigta. Atsargiai sudedu visus lapus į aplanką ir nunešu į svetainę. Kad tik nepamirščiau pasiimti rytoj eidama į darbą.
Ateina ir mano poilsio valandėlė. Prisileidžiu karštą vonią. Įpilu braškėmis kvepiančių putų ir atsigulu į ją.
Vakar to negalėjau padaryti. Dėl suprantamų priežasčių. Tad naudojuosi proga dabar. Nusišypsau prisiminusi vakarykštę dieną... Ir šiandienos rytą. Kodėl man iš galvos niekaip neišeina Metas? Prieš akis matau raumeningą jo kūną. Po velnių! Jis karštas!
Mano ranka slysta šlapiu kūnu... Žemyn... Dar žemiau. Bet susigėdusi savo pačios minčių atitraukiau ją. Ne! Aš to nedarysiu! Juolab galvodama apie jį.
Kodėl jis mane taip keistai veikia? Niekaip nesuprantu. Mano kūnas reaguoja į jo vardą. Net ištartą mintyse.
O dar toji elektros srovė. Iš kur ji atsirado? Gal Metas koks nors supermenas, turintis antgamtinių galių? Man dar niekad neteko to pajusti. O štai su juo... Viskas kitaip.
Kodėl?
2013 m. balandžio 8 d.
Išlipusi iš lifto sutinku agentūros fotografą ir įteikiu jam kvepalų reklamos eskizus. Paprašau visa tai perduoti Erikai.
Pasisveikinusi su blondine einu į savo kabinetą. Denisės dar nėra. Išsitraukusi iš rankinės darbo kalendorių peržvelgiu dienotvarkę. Regis, svarbių darbų neturiu. Manęs laukė tik kelios reklamos, jas reikėjo peržiūrėti ir atiduoti užsakovams.
Išgirstu tylų beldimą į duris. Atitraukiu akis nuo savo popierių ir pažvelgiu į jas. Pirmiausia pamatau pro pravirų durų tarpelį išlendant atšaldyto jogurto indelį – mano mėgstamiausio mangų skonio.
Puikiai žinau, kas jį atnešė. Netrukus pasirodo ir Erikos galva.
– Galiu užeiti? – nedrąsiai klausia ji.
Nelabai noriu su ja kalbėtis. Vis dar širstu.
– Pyksti? – įėjusi į kabinetą Erika ir toliau elgiasi nedrąsiai.
– Pykstu, – atsakau nutaisiusi rimtą veidą. – Ar turėtų būti kitaip?
– Žinau, kad šį kartą gerokai prisidirbau. Tikiuosi, nepasakysi Denisei, nes ši tikrai mane atleis...
– Jei būčiau norėjusi, kad tave atleistų, nebūčiau davusi reklamos eskizų... Užsakovas po dešimties minučių bus pasitarimų kabinete. Tad jei nenori užsitraukti bosės nemalonės, siūlyčiau paskubėti...
– Ačiū, Ema. Tik tu viena visada gelbsti mano kailį...
Erika nuoširdžiai pažvelgia į mane. Man sunku pykti ant vienintelės savo draugės. Na, iš moterų.
Ji jau ruošiasi išeiti.
– Jogurtą tai palik, – sakau rimčiausiu balsu.
Erika šypteli. Pastačiusi indelį ant stalo žvilgteli į mane ir išeina iš kabineto.