– Žiūrėkit, kas kalba... Ar ne toks pats didvyris kaip jis?
– Aš neatėmiau tau nekaltybės tokiu niekingu būdu...
– Bet pasielgei ne ką geriau... – primerktomis akimis pažvelgiu į jį. Kaskart tai prisimenant man suskausta. Ir dabar pajuntu dūrį į širdį.
– Aš... Ne...
– Ką tu?!... Ką?! – užrinku ant jo, įsikibusi į stalą.
Metas tyli. Na, pasakyk, ką taip nori pasakyti. Kad pasinaudojai manimi. Kad aš tau buvau tik eilinė meilužė ir tikriausiai neprilygau toms elitinėms kekšėms, kurių paslaugas nuolatos pirkdavai... Todėl ir palikai mane? Ar ne tai tikroji priežastis?
Jis nervingai persibraukia plaukus pirštais ir greitu žingsniu išeina iš kabineto. Ir vėl nukenčia durys. Kaip visada, kai jis būna piktas.
Aštuonios valandos vakaro. Dar kartą perskaitau Alekso žinutę.
Aleksas Peris
2013-06-18 Antr. 18.43
20.00 val. Le Bernardin
155 Vakarų 51-oji gatvė.
Lauksiu Tavęs ;)
Truputėlį vėluoju. Galėjau pasirodyti ir dar vėliau.
Pastatau audi prie Alekso parinkto restorano ir užeinu vidun.
Atvažiavau tiesiai po darbo, tad nespėjau grįžti į namus ir persirengti. Vilkiu pastelinės žalsvos spalvos suknelę, aviu baltus aukštakulnius. Manau, kad tokia apranga visai dera su šia vieta. Vis ne džinsai ir palaidinukė.
Nesu buvusi šiame restorane. Tik girdėjusi, kad Le Bernardin garsėja nepakartojamais jūrų gėrybių patiekalais.
Aleksas jau laukia manęs prie staliuko.
– Labas vakaras, – sakau jam. Nors šiandien mudu kartą jau sveikinomės.
– Labas, gražuole...
O! Koks tu greitas... Gražuole?
Prisistačius padavėjui, užsisakau tuno. Pagal patiekalo aprašymą labai jau maga jo paragauti. Aleksas užsisako austrių. Nežinau, ko tikisi iš šio vakaro. Bet aistrą, kurią jam sužadins austrės, numalšins tikrai ne su manimi... Pažadu tai!... Prisiekiu!...
– Tai kuo užsiimi, Aleksai? – klausiu gurkštelėjusi vandens. Mano burna visai išdžiūvusi.
– Esu aktorius...
Tau tinka... Rudos akys tik ir sukurtos meluoti.
– Patinka juo būti?
– Taip. Esu laimingas. Dabar man aukso amžius. Gaunu daug vaidmenų... Uždarbiu irgi nesiskundžiu.
– O kaip meilės reikalai? Jau yra ta laimingoji, kuriai norėtum užmauti žiedą ant piršto? – klausiu be jokio smalsumo. Tiesiog įdomu, ką jis atsakys.
– Deja, nėra tos vienintelės moters, dėl kurios ryžčiausi tokiai beprotybei. Bet gal greit bus... – jo žvilgsnis leidžia suprasti, kad tam tikčiau ir aš.
Meluoji. Neabejoju, kad turi merginą. Ir ne vieną. Tik man tai nerūpi. Juk nežadu prasidėti su tavimi...
– Kodėl prieš aštuonerius metus palikai mane? – nebegaliu klausytis jo paistalų, tai ir klausiu, kas labiausiai domina.
Aleksas neatrodo nustebęs. Jis tikėjosi šio klausimo. Ir greičiausiai turi sumanęs puikų paaiškinimą.
– Rodos, kad mudu dar vakar sėdėjome aname paplūdimyje... Prie laužo... Nuostabiai leidome laiką...
Ple, ple, ple... Ne šitai noriu išgirsti...
– Jei taip nuostabiai leidome laiką, tai kodėl vakaro pabaiga buvo visai kitokia?..
Prie mūsų staliuko pasirodo padavėjas. Todėl Aleksas turi dar kelias papildomas minutes apgalvoti savo atsakymą. Kol mums bus patiekta vakarienė.
Padavėjas malonus. Noriu padėkoti šiam mielam jaunuoliui ir... NEGALI BŪTI! Akys užkliūva už pažįstamos poros, atokiau nuo mūsų besikalbančios su restorano administratoriumi.
Metas pažvelgia į mane. Įsikibusi jam į parankę kikena Džesika. Jis palinksta prie jos ir kažką sušnibžda į ausį. Blondinė dar sykį nusijuokia.
Gal jis iš manęs tyčiojasi?.. Į tą patį restoraną? Ir dar su šita?
Mintimis kažkur nuklystu. Atsipeikėju tik tada, kai pamatau tuodu einant prie mūsų staliuko.
– Labas vakaras, panele Miler... – pasisveikina Metas. – Kokia staigmena ir jus čia matyti...
Tik nereikia...
– Ar neatrodo, kad staigmenų esama ir daugiau, pone Rosai? – įtariai nužvelgiu jį.
– Tai tik sutapimas... – plačiai šypsodamas Metas pašnairuoja į Aleksą. – Bet mes jums netrukdysime... Gero vakaro... – jis parodo Džesikai juodviem skirtą staliuką. Pats irgi nueina jai iš paskos.
Pastebiu, kad blondinė išdidžiai žvelgia į mane. Turbūt savosiomis intelekto nelytėtomis smegenėlėmis jau įsivaizduoja jųdviejų vestuves.
Jie įsitaiso netoli mūsų. Metas tyčia pasodina Džesiką nugara į mane. Kad pats galėtų stebėti mane.
Man visa tai nebepatinka...
– Bosas persekioja tave? – po ilgokos tylos klausia Aleksas.
– Nenukreipk kalbos. Atsakyk, kodėl tą naktį nelikai kartu su manimi... – kalbu piktokai. Labai pykstu ant Alekso, bet Metas mane siutina labiau.
– Patikėk, tikrai būčiau likęs... Bet paskambino tėvai ir pasakė, kad mirė močiutė. Tad teko skubiai grįžti į Londoną... – žvelgiančios į mane Alekso akys liūdnos.
Nagi... Maniau, tu geresnis aktorius... Klasikinis melas apie močiutę?... Kaip žema...
– Galėjai palikti bent jau raštelį... Juk nesunku...
– Buvau taip priblokštas, kad nebežinojau ko griebtis... Ieškojau kokio nors popieriaus lapo, bet nieko neradau... Ketinau grįžęs iš Londono viską tau paaiškinti, juk būtum supratusi, kodėl taip staiga dingau...
Tu tikrai aktorius? Nežinau, kokie idiotai tave samdo. Ir kokiems vaidmenims. Nebuvo popieriaus skiautės? Bendrabutyje? Pas studentes? Tai kaip tau atrodo, ant ko mes rašome paskaitose? Gal ant stalo?.. Kvailys...
– Užjaučiu dėl močiutės, – pareiškiu užuojautą, nors labai norisi pridurti: kuri, ko gero, ir šiandien tebėra sveika gyva.
– Tu tikrai man labai patikai... Nejaugi manai, kad būčiau buvęs toks niekšas ir tyčia pasprukęs nuo tavęs?.. Juk tau tai buvo pirmas kartas. O jis esti ypatingas... Ypač merginai... Labai norėjau pasilikti su tavimi iki ryto... Kad pabudusi mano glėbyje pasijustum mylima ir saugi...
Deja, pamiršai, kad buvau apsvaigusi nuo alkoholio. Netikiu, jog blaivi būčiau norėjusi su tavimi mylėtis. Pasinaudojai puikia proga, ir tiek...
– Nori pasakyti, kad ką nors jautei?.. Buvai įsimylėjęs? – uždavusi tą klausimą žvilgteliu į Metą. Aišku, šis mane stebi. Matau, kad Džesika kažką linksmai tauška, o jis nesiklauso. Tik vaizduoja, kad įdomu.
– Nežinau ar buvau įsimylėjęs... – Aleksas patraukia pečiais. – Bet patyriau keistą jausmą... Ir dabar jis mane užvaldęs... Man reikia dar vieno pasimatymo, kad išsiaiškinčiau, kas tai per jausmas... – jis pasitelkia sunkiąją artileriją. Savo žaviąją šypseną.
– Visų pirma... Ši vakarienė ne pasimatymas... O daugiau žadėti aš negaliu. Nekenčiu netesimų pažadų...
– Tada norėčiau dar vienos vakarienės... Dviem draugams...
Mes niekada nebuvome draugai ir nebūsime... Nesvajok...
– Jau sakiau. Nemėgtu švaistytis pažadais...
Metai, palik mane ramybėje. Man jau nusibodo tavo spoksojimas... Vis dėlto nė neketini nusukti akių, tiesa?
– Man reikia eiti, – pasakau Aleksui. – Rytoj anksti keltis į darbą, tad norėčiau pailsėti...
– Gerai... Eime... Ar galėčiau tave palydėti?
– Tai kad atvažiavau savo mašina...
– Nesvarbu... Galiu važiuoti iš paskos... Tai būtų itin šiuolaikiškas damos palydėjimas iki jos namų durų... – Alekso šypsena visame restorane šviečia tarsi kalėdinių žvakučių girlianda.