Sutinku. Ko gero, vien norėdama paerzinti Metą... Jei žaisti, tai iki galo... Be to, jis irgi geras... Pasirodė čia su ta blondine... O gal tai rimta?..
Garaže pastačiusi audi žvilgteliu į veidrodėlį. Pamatau Aleksą išlipant iš raudono poršė. Jis prieina ir atidaro manojo automobilio dureles. Padeda iš jo išlipti.
– Gyveni gražioje vietoje... – sako lyg prašytųsi pakviečiamas apžiūrėti mano butą.
– O tavęs kokiame rajone ieškoti?
– Viešbučiuose. Darbo reikalais tenka daug keliauti, taigi nėr kada susirasti butą. Be to, man jo nelabai ir reikia. Viešbučiuose puikus aptarnavimas...
Regis, už kampo stovi Meto audi A8. To betrūko... Jis mane seka?
– Laikas atsisveikinti, tiesa?... Na, ką gi... Ačiū už malonią draugiją... – Aleksas pasilenkia manęs pabučiuoti. Bet aš nusigręžiu.
– Gal palydėsi iki buto durų? – pasiūlau šypsodamasi. Tik ta šypsena dirbtinė. Jeigu ten tikrai stovi Meto automobilis, būtų ne pro šalį, jei bosas imtų pavydėti, matydamas mudu su Aleksu kylant liftu.
– Žinoma... – Aleksas atrodo nustebęs. Bet tuoj pat paslaugiai spusteli lifto mygtuką.
Pati jį pakviečiau pakilti iki mano buto. Tai dabar pati turiu sumanyti, kaip juo atsikratysiu.
– Štai ir mano namai... – nedrąsiai sakau žvelgdama į tas kasdien varstomas duris.
– Nepakviesi užeiti? – jis kilsteli antakį. Tik ne taip jaudinamai, kaip tai išeina Metui.
– A... Aš nesusitvarkiusi... Nelabai norėčiau, kad pamatytum tą netvarką... – aišku, meluoju.
– Aš irgi netvarkingas. Todėl tos tavo netvarkos nė nepastebėsiu... – nusijuokia jis.
– Atleisk, gal kitą kartą. Tikrai jausčiausi nesmagiai, jei įsileisčiau į tokį butą...
Pats susiprask ir nešdinkis iš čia.
– Na, jeigu nekvieti užeiti, tai trauksiu... Kaip jau sakiau, ačiū už malonią draugiją, – Aleksas dar kartą bando savo laimę. Bet bučinio iš manęs taip ir nesulaukia. Tenka pasitenkinti vien pakštelėjimu į skruostą.
Greičiau... Keliauk... Keliauk... Šypsausi žvelgdama į stovintį lifte Aleksą. Bet durims užsivėrus šypsena dingsta nuo veido.
Bute tylu. Prie tos tylos esu seniai pripratusi. Ji niekada neslėgdavo. Bet kai į mano gyvenimą atėjo Metas ir... išėjo... Toji tyla ima vis labiau nervinti.
Išsitraukiu iš rankinės mobilųjį. Noriu pažiūrėti, ar nėra praleistų skambučių.
Kur nebus. Tris kartus skambino Rajanas. Nekantrauja perskaitoma ir viena žunutė.
Rajanas
2013-06-18 Antr. 20.07
Maže, kur tu? Norėjau
pakviesti vakarienės. Jau
grįžau į Niujorką. Paskambink ;)
Ema M.
2013-06-18 Antr. 21.22
Labas :) Turėjau reikalų ir
tik dabar perskaičiau tavo
žinutę. Papasakosiu tokių
naujienų, kad nepatikėsi.
Galėsi ryt vakare užvažiuoti
pas mane? Šįsyk aš kviečiu
tave vakarienės ;)
Rajanas
2013-06-18 Antr. 21.24
Kokių naujienų??? Greitai
pasakok!!! ;)
Ema M.
2013-06-18 Antr. 21.25
Viską sužinosi rytoj :P :P
Labanakt :*
Rajanas
2013-06-18 Antr. 21.26
Taip nesąžininga! Rrrr…
Labanakt, maže :*
Norėčiau, kad tai būtų parašęs Metas. Jo žinutės „Labanakt, mažyte...“ ir pridėtas bučkis visada priversdavo mane nusišypsoti. Rytą irgi pabusdavau su šypsena veide.
Dabar jis tikriausiai linksminasi su ta blondine... Nedrįsk, Džesika, kišti nagų prie jo! Kitaip nurausiu tau tuos peroksidinius plaukus!
Velnias! Kaip sužinoti, ką jis veikia? Jeigu Metas matė mane su Aleksu įlipančius į liftą, tai, be abejo, norės man atsilyginti. Po velnių, prisižaisiu! O gal jau prisižaidžiau? Būtinai turiu sužinoti, ar tarp jų nieko neįvyko... Tik kaip?
2013 m. birželio 19 d.
– Taip... Patiko... Jis tobulas... Žinai, kur buvom? Le Bernardin restorane...
Slapta klausausi Džesikos pokalbio telefonu. Jaučiuosi kaip kokia agentė, šnipinėjanti savo bendradarbę. Taip išėjo netyčia. Tiesiog ėjau atsinešti stiklinės vandens ir nugirdau ją kalbant su kažkuo. Kai paminėjo Meto vardą, sustingau vietoje. Ir nebegalėjau žengti nė žingsnio. Tad ir likau už durų.
– Nenorėk visko žinoti, – linksmai sako Džesika nematomam pašnekovui. – Nepasakosiu, kas buvo vėliau... – Vis dėlto buvo? Kalbėk, blondine! – Jis tikras džentelmenas... Moka asistuoti moteriai... Pasakysiu tik tiek, kad vakaras buvo nepakartojamas... Mudviem buvo gera...
Ne! Tu su ja pergulėjai... Pykstu ne tik ant Meto, bet ir ant savęs. Tai aš su visais erzinimais jį privedžiau prie to.
Grįžtu į kabinetą su tuščia stikline rankoje. Dabar vanduo man rūpi mažiausiai. Reikia kur nors nukreipti mintis.
Nenoriu galvoti ir apie Metą. Ypač apie vakarykštę naktį... Jis su Džesika... Džesika su juo. Ne. Nenoriu to įsivaizduoti. NENORIU!!!
Patikrinu elektroninį paštą. Labai nustebina vienas ką tik atsiųstas laiškas. Mano žvilgsnis tuoj pat krypsta į rudąsias duris.
– Po velnių, ką tai reiškia?! – pikta įsibraunu į Meto kabinetą. – Tu priėmei Baludžių pasiūlymą? Nė viena agentūra nenori su jais prasidėti. Patirsime tik nuostolių ir neišsikapstysime iš teismų maratono... Tu šito nori? – vos nešaukiu ant jo.
– Man patinka rizikuoti... – ramiai atsako jis, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano.
– Gal ponas Rosas būtų toks kilnus ir teiktųsi žiūrėti pašnekovui į akis, kai šis su juo kalba? – manoji ironija tvirtai sučiaupusi lūpas jau tratina būgnus.
Metas demonstratyviai uždaro nešiojamojo kompiuterio dangtį. Ir patogiai įsitaisęs kėdėje pasiremia smakrą ranka.
– Ačiū, jūsų kilnybe, – nutaisau ironišką šypseną.
– Gal liausies? – jis vis dar susiraukęs ir, regis, visai nepatenkintas šiuo žaidimu.
– Aš dar tik pradedu... Šitaip berizikuodamas privesi agentūrą prie bankroto...
– Nesijaudink, žinau ką darau. Nors, tiesa, galėčiau ją ir sužlugdyti... Bet kol kas to nenoriu... – klastingu žvilgsniu dėbteli į mane. – Tau jis patinka? – jo kūno kalba pasikeičia, kvėpavimas darosi tankesnis.
– Kas?
– Pati žinai kas...
Aleksas? Aišku, ne! Aš tik tave... Nesakysiu to... Nesi nevertas išgirsti.
– O ji tau? – mosteliu galva į duris. Matau, kad jis supranta, apie ką kalbu. Bet Metas tyli. – Nori, kad pakartočiau, ką esu ne kartą sakiusi? Tau neturėtų rūpėti mano asmeninis gyvenimas. Ir šitas pokalbis turėtų būti visai ne apie tai... Kai kitą kartą norėsi priimti tokį kvailą sprendimą, pirmiau pasakyk man... – jo arogancija varo mane į neviltį, tad išlekiu iš boso kabineto. Po truputį imu nekęsti šios patalpos.
Jau nebežinau, kokie jausmai tam žmogui verda manyje. Meilė? Tik ne dabar.
– Aš neprivalau tau aiškintis dėl kiekvieno savo veiksmo... Tiek darbe... Tiek asmeniniame gyvenime... – atsekęs man iš paskos Metas toliau rodo išdidumą. Ypač pabrėžia žodį „asmeniniame“.