– Kaip ir aš tau... Nebent tai susiję su darbu... Pripažįstu turinti tartis su tavimi dėl kiekvieno būsimo ėjimo. Bet asmeninių dalykų neaptarinėsiu...
– Tu su juo...
– Nutilk!... – nutraukiu jį. – Aš apie tai nekalbėsiu... Tai tik mano reikalas, ką mudu darėm... Tu irgi ne šventasis. Manau, kad linksmai praleidai vakarą su panele Džesika... Ir naktį...
– Aš...
– Gana! Jei neturi daugiau ko pasakyti apie darbą, išeik... – griežtai tariu. Kone paliepiu.
Metas prisimerkęs nužvelgia mane. Nueidamas dar persibraukia tamsius plaukus delnais. Aišku kaip diena, kad nervinasi.
– Prakeikimas... – sukuždu sau po nosimi, išgirdusi dūžtant stiklą. Netyčia ranka užkliudau stiklinę ir ši akimoju virsta šukėmis ant grindų. – Ai... – dar ir įsipjaunu.
Metas jau stovi tarpduryje. Dabar jo žvilgsnis kitoks... Rūpestingas.
– Kas atsitiko? – klausia žiūrėdamas į mano kruviną ranką.
Na, gerai... Tiek ten to kraujo. Truputėlį perdedu. Įsipjoviau pirštą, ir viskas. Nieko čia baisaus.
– Sudaužiau stiklinę... Ir dar įsipjoviau į prakeiktą šukę... – prisidedu pirštą prie lūpų ir bandau sustabdyti kraujavimą.
– Parodyk... – priėjęs prie manęs paliepia Metas.
Paklūstu. Kažkodėl niekada negaliu atsispirti tokiam jo balsui. Liepiančiam. Vyriškam. Ir kartu švelniam. Rūpestingam.
Mano ranka atsiduria jo delne. Ją ima kutenti elektros srovė.
– Turi kokio nors dezinfekuojančio tirpalo ir pleistro? – pasidomi jis.
– Ten, spintoje prie sienos... Trečiame stalčiuje...
Atsisėdu ant kėdės. Metas taip pat prisitraukia kėdę šalia. Gera jausti jo, tvarstančio beveik neįžiūrimą mano žaizdelę, prisilietimus.
Mano asmeninis gydytojas... Ir kodėl man taip sunku su tavimi? Tavo nuotaikos kinta ne kas minutę, o kas sekundę... Pasakyk, kad negulėjai su Džesika... Būk geras...
– Ačiū, – padėkoju jam už darbą. Pleistras ant didžiojo piršto užklijuotas tobulai.
Matau, kad jis nenori paleisti mano rankos. Nesistengiu jos ištraukti. Keistai žvelgiame vienas į kitą. Nežinau, kas jo mintyse. O aš... aš noriu, kad visas būtų kaip anksčiau. Noriu, kad pas mane sugrįžtų barmenas Metas, tada vėl būčiau laiminga.
– Kitą kartą būk atidesnė ir žiūrėk ką darai...
Na, ar nesakiau apie besikeičiančias jo nuotaikas?
– Tik nereikia manęs mokyti... – tyliai burbteliu, Metui išeinant iš kabineto.
Grįždama iš buhalterės pamatau plepant Eriką su Džesika. Ši nesivargina pakelti nepaliaujamai čirškiančio telefono ragelio. Blondinei įdomiau liežuvauti, savo darbą ji pamiršusi. Tik išvydusi mane pagaliau atsiliepia į skambutį.
– Kai Metas pradėjo rodyti jai dėmesį, tapo nebepakenčiama... – sakau Erikai, priėjusiai artyn.
– Pastebėjau... Man irgi gyrėsi apie vakarykštį vakarą...
– Kaip?
– Pasakojo apie vakarienę... Kur buvo. Ką valgė...
– Nieko daugiau?
– Ne. O ką turėjo pasakoti? – Erika atrodo nustebusi, nelabai suprantanti, ką noriu sužinoti.– Nesvarbu... Ką čia tokio spalvingo turi? – nukreipiu kalbą, domėdamasi jos laikomomis skrajutėmis.
– Visoks reklaminis šlamštas, ir tiek... – pavarčiusi jas Erika numoja ranka.
– Pamačiau vaisių krepšelį... – rodau pirštu į vieną lankstinuką. – Iškart prisiminiau, kaip anądien svajojau apie braškes... Žinau, kad pas Leinę jų jau turėtų būti. Sakau, paprašysiu Rajano, kad grįždamas iš žirgyno parvežtų...
– Ak, aš irgi jų norėčiau... – svajingai ištaria Erika ir nuryja seilę. – Paprašyk, kad priskintų daugiau... – nusišypso. – Numanau, kad Leinė labai laiminga dėl gerų tyrimo rezultatų...
– Taip. Be galo tuo džiaugiasi...
– Gal galime pasikalbėti? – už nugaros išgirstu Meto balsą. Visai negirdėjau, kaip priėjo.
Palieku Eriką ir kartu su bosu einu į savo kabinetą. Atsisėdu prie stalo ir pasiūlau sėstis jam. Bet Metas lieka stovėti.
– Klausau... Kalbėk... – paraginu jį.
– Ką pasakytum, jeigu pasiūlyčiau penktadienį agentūroje surengti vakarėlį? Noriu artimiau susipažinti su visais darbuotojais... Juk dauguma jų jau kitą savaitę išeina atostogų. Tad, manau, būtų tinkamas metas mums visiems po darbo draugiškai pasišnekučiuoti. Penktadienį padirbėtume tik iki pietų. O paskui vakare susirinktume pasilinksminti. Kaip sakai? Gera ar bloga mintis?
– Manau, kad gera... – trumpai atsakau. Ką čia pridursi? Juk visiems kartais reikia atsipalaiduoti.
– Galėsi viskuo pasirūpinti? Išsiuntinėti kvietimus ir visa kita? – maloniai prašo Metas.
– Pasirūpinsiu. Tik nežinau, ar salė, kurią visada nuomojamės, bus laisva. Pabandysiu ten paskambinti, – imu rinkti telefono numerį. – Labas, čia Ema, – pasisveikinu su pažįstama pašnekove. – Noriu paklausti, gal kartais penktadienį galėčiau išsinuomoti salę?.. Tikrai? Tai tiesiog puiku... Mums reikės, kad ji būtų paruošta aštuntai valandai vakaro... Taip, kaip visada, užsakykite iš to paties restorano. Jis kol kas mūsų nenuvylė... Kiek žmonių?.. Tarkim, gal septyniasdešimt... Gal kas nors ateis su antrąja puse... Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet... Juk žinot, kokie būna mūsų vakarėliai... Ačiū... Iki...
Metas įdėmiai klausosi šio pokalbio. Man paminėjus antrą pusę kažkodėl susiraukia.
– Viskas sutarta... Belieka visiems išsiuntinėti kvietimus... Beje, ta salė pirmame aukšte, po dešine. Manau, nesunkiai ją rasi.
– Aišku...
Tasai „aišku“ labai jau nemalonus. Nejaugi bosas nusiminė dėl to, kad kviečiamos ir antrosios pusės? Betgi mes visada taip darom...
– Beje, po poros valandų mudu turime susitikimą su užsakovu. Pakviečiau jį vakarienės. Taigi važiuosi kartu su manimi... – lyg tarp kito priduria Metas. Bet man tai ženklas, kad jis ir vėl kėsinasi į manuosius vakaro planus.
– Aš vakarui jau turiu kai ką numačiusi ir tikrai negaliu dalyvauti tame susitikime, – prieštarauju.
– Nenoriu nieko girdėti. Tai tavo darbas. Todėl savo pramogas turėsi atšaukti... – Skvarbus Meto žvilgsnis įsminga į piktas mano akis.
Tu manai, kad susitiksiu su Aleksu? Tai štai koks tavo sumanymas... Laikyti mane darbe iki vėlumos... Tikriau, tvarkyti darbo reikalus iki išnaktų...
– Aš savo planų tikrai neatšauksiu. Reikėjo pranešti vakar. O ne dabar, likus porai valandų iki to susitikimo...
– Vakar buvai labai užsiėmusi. Nenorėjau trukdyti... – ir jis nestokoja ironijos. Tik nežinia kuri... jo ar manoji ironija susikovusios laimėtų.
– Nepradėk tų savo nesąmonių... Dabar kalbam apie darbą...
– Važiuosi su manimi, ir taškas.
– Metai!.. Pone Rosai! – kelis kartus sušunku jam nueinant.
Bet atsako nesulaukiu. Tyla.
Gavusi kvietimą į vakarėlį Erika man tą pačią minutę atsiunčia elektroninį laišką. Ji nekantriai laukė penktadienio, kada galės pasirodyti su rausvąja suknele, dar neturėjo progos ją vilkėti.
O aš ničnieko nenoriu girdėti apie jokias sukneles. Labiau nerimauju, kad visgi teks atšaukti vakarienę su Rajanu. Bet tada jis išties ims domėtis, kur esu. Ir su kuo...
– Pasiruošusi? – įėjęs pro duris klausia Metas. Rankoje laiko mobilųjį, porą kartų užmeta akį į jį.
– Ne, – atsakau tvirtai ir nė neketinu keltis nuo kėdės.
– Nori, kad nuneščiau tave ant rankų iki automobilio? – regis, jis kalba rimtai.
Esu tarsi prilipusi prie savo kėdės ir nė nekrusteliu. Metas lukteli. Bet matydamas, kad aš nusiteikusi rimtai, žingteli į priekį. Ir ketina apeiti stalą. Hmm... Tu tikrai nusiteikęs tai padaryti?