ir tuo pačiu metu rašinėti
žinutes.
Ponas Rosas
2013-06-19 Treč. 19.48
Tai kad jis NUOBODUS :)
O tu išėjai...
Mmm... Šypsenėlė... Šypsausi ir aš, žiūrėdama į telefono ekranėlį.
Taksi sustoja prie pastato, kuriame įsikūrusi mūsų reklamos agentūra. Nors esu su aukštakulniais, vis tiek bėgte bėgu prie savo mašinytės. Skubu grįžti namo ir susitikti su Rajanu. Kuris, turbūt, jau laukia prie mano buto durų.
Paskubom išsiunčiu Metui dar vieną žinutę.
Ema M.
2013-06-19 Treč. 19.57
Tai ir tu išeik... :)
Ponas Rosas
2013-06-19 Treč. 19.58
Jau išėjau... :)
Randu Rajaną ramstantį mano buto duris. Rankoje jis laiko puokštę.
– Kas čia dabar? – nustembu matydama jį su gėlėmis. Taip būna retai.
– Pirmiausia labas... O vėliau galėsi klausti... – jis nusišypso ir pabučiuoja mane į skruostą.
– Labas... – pavėluotai ištariu. – Na, ir kam skirtos tos gėlės? – smalsauju įleidusi jį vidun, nors tai aišku savaime.
– Eidamas pro gėlių parduotuvę sumaniau pasidovanoti sau šią puokštę. Bet prieš grįždamas namo dar prisiminiau, kad susitariau vakarieniauti su tavimi. Tikiuosi, nieko tokio, kad atsinešiau čia? Grįždamas namo pasiimsiu... – žaismingai sako Rajanas, mirkčiodamas man. – Juk žinai, kad jos skirtos tau...
– Ačiū, – priimu puokštę. – Bet kodėl man jas dovanoji?
– Noriu pakelti nuotaiką. Ir dar... Kad nepamirštum esanti mylima... Gal ir ne tokia meile, kokia norėtum... Bet neabejotinai tikra...
– Žinau, kad mane myli, Rajanai... Ir aš tave... Man tavo draugystė be galo svarbi... Draugai amžiams? – atkišu delną ir laukiu, kol jis pliaukštelės savo delnu, kad tai patvirtintų.
– Amžiams... – iškilmingai atsako Rajanas ir patvirtina šitai pliaukštelėjimu. – Tai kokiomis ten naujienomis žadėjai pasidalyti su manimi? – smalsauja.
– Gal pirmiausia pavalgom? – sakau traukdama iš šaldytuvo troškinį, kurį išviriau dar šiandien ryte. Tarsi nujausdama, kad sulauksiu svečių.
– Ne, maže, pasakok dabar...
– Užvakar sutikau seniai matytą žmogų... Aleksą... – prieš ištardama šį vardą pakeliu į Rajaną akis.
Stoja tyla. Jo akys padvigubėja. Ir nė nemirksi.
– Kas?.. Kodėl?.. Nesuprantu... Kur tu jį sutikai? – mano geriausias draugas labai nustebęs. Net nesugeba suregzti rišlaus sakinio.
– Advokatų kontoroje... O vakar buvo apsireiškęs ir agentūroje... Pakvietė mane vakarienės...
– Turbūt nesveikas? Nejau išties tikisi, kad vakarieniausi su juo?
– Deja, jau vakarieniavau... – kaltai žvilgteliu į jį.
– Ema, gal išprotėjai?! – Rajanas užrinka. – Tas mulkis nevertas, kad su juo kalbėtum... O ji mat vakarieniavo su tokiu. Kam?
– Kad atsakytų į kai kuriuos klausimus...
– Atsakė?
– Ne. Visąlaik jaučiau, kad meluoja.
– Tik sugaišai laiką. Ir dėl ko?! Dėl to nevykėlio?!
– Žinau, Rajanai... Nešauk ant manęs...
Kol mūsų pokalbis nevirto didžiuliu pykčio burbulu ir nesprogo, turiu ko nors imtis. Troškinys jau pašilo. Tad skubu pilti jį į dubenėlius.
– Tikiuosi, jis daugiau nelįs prie tavęs... – sumurma Rajanas.
– Šiandien nesulaukiau jokių žinių. Manau, suprato, kad nebenoriu jo matyti.
– Reikėtų man su juo pasikalbėti.
– Tikrai ne. Užtenka, jau pasikalbėjai su Metu. O šitas tipas yra be galo tolima praeitis. Todėl nė vienam iš mūsų nebėra reikalo kapstytis joje.
– Jei jau paminėjai Metą... Kaip jis elgiasi su tavimi?
– Kaip su darbuotoja... – sakau tiesą. Nors dalį jos nutyliu.
– Jeigu kibs prie tavęs, pasakyk... Dar kartelį užsuksiu į agentūrą...
Taip, taip... Žinau, kad užsuktum, todėl visko tau ir nesakau.
– Užteks kalbėti apie mane... Geriau sakyk, kur ir kokiam laikui vėl išvyksti? – naudodamasi proga keičiu pokalbio temą.
– Į Majamį. Kur dažniausiai ir skrendu. Tik šį kartą trumpam. Dviem trims dienoms. Maže, gal savaitgalį nulėkim į žirgyną?
– Mielai... Bet esu pažadėjusi Erikai, kad susitiksime mergaitiškai paūžti. Gal palakstysime po parduotuves. Ar šiaip ką sumanysime. Seniai mudvi kartu kur nors lankėmės. Arba tiesiog pasėdėsime ir paplepėsime. Bet jei nuobodžiausi, priimsime į ratelį ir tave... – nusijuokiu maišydama troškinį šaukštu.
– Visai smagu būtų apsipirkti su jumis. Nors ką aš čia... Būtų tikras košmaras... Vis tiek galiausiai pirktumėte tai, ką aš patarčiau. Nes vienos pačios tik išmestumėt pinigus į balą ...
– Todėl ir esi mano stilistas, kad žinai, kas man tinka... – pasiunčiu jam oro bučinį. – Jei jau kalbame apie pirkinius... Paprašysiu man išrinkti suknelę ypatingai progai. Penktadienį agentūroje vyks vakarėlis. Todėl man reikia tavo pagalbos ir milijono patarimų, kaip gražiai atrodyti...
– Prieš ką čia reikia taip atrodyti? – Rajanas kaipmat darosi įtarus.
– Prieš nieką...
– Hm... Tik kažkodėl tas niekas turi vardą... Neminėsiu, nes man jis nepatinka...
– Manyk ką nori. Bet iki penktadienio turi paversti mane gulbe... Neprošal būtų ir sparnai... – sukikenu.
– O varna būti nenori?
– Ne. Juoda suknelė netinka prie akių... – šypsausi žvelgdama į jį.
– Vėliau galėsiu pasižiūrėti, kokių ten apdarų esama tavo spintoje. Jei nieko nerasime, atsiųsiu kokią nors suknutę nugvelbęs iš fotosesijos... – Rajanas irgi linksmas.
Mudu dar ilgai kalbamės. Valgome. Juokiamės. Paskui man tenka pasimatuoti ne vieną darbužį. Rajanui niekas nepatinka. Todėl jis man pažada iki penktadienio parūpinti ką nors gražaus.
Nepamirštu jo paklausti ir apie kelionę į Bostoną. Jis papasakoja, kaip džiūgavo tėtis, gavęs mano dovaną, – bilietus į Red Sox varžybas. O aš pasidaliju kelionės į San Fransiską įspūdžiais. Nors viešėjau visai ne San Fransiske.
Žinoma, nutyliu kai kurias smulkmenas. Juk Rajanui nereikia visko žinoti.
2013 m. birželio 20 d.
Šiandien pasirodau darbe vėliau nei įprastai. Tenka apsilankyti pas gydytoją. Po nuotykio su Žara kartais jaučiu skausmą kojoje. Tad noriu dar kartelį įsitikinti, ar viskas gerai. Gydytojas patikina, kad tai praeis. Reikia tik laiko, ir neliks jokių sutrenkimo padarinių.
Praeidama pro registratūrą linkteliu Džesikai. Ir atsirakinu kabineto duris. Hmm... Iš kur visa tai?
Nustebusi žvelgiu į stovintį ant stalo krepšelį su braškėmis. Vakar Erikai sakiau, kad jų norėčiau. O šiandien prašom... Jos guli man prieš nosį. Nejau tai Erikos darbas? Ne. Nemanau. Būtų pati man atnešusi, o ne palikusi slapta.
– Džesika, ar kas nors buvo užėjęs į mano kabinetą? – lyg tarp kitko pasiteirauju pravėrusi duris. Juk toji žino visa, kas vyksta agentūroje.
– Lyg ir niekas...
– Ponas Rosas jau yra?
– Taip... Savo kabinete...
– Gal matei, kada atėjo?
– Man atėjus į darbą, buvo jau čia. Bet mergaitės iš maketavimo skyriaus sakė sutikusios jį lifte... Užsiminė, kad Metas buvo gerai nusiteikęs, rankose laikė krepšelį braškių.
Visų pirma... Tau jis ponas Rosas, o ne Metas...
Nors turėčiau nebesistebėti to vyro išmonėmis, jis vis mane nustebina. Braškės – maloni staigmena... Ir skani... Tik nesuprantu, kodėl jis taip elgiasi. Argi sunku būti visą laiką tokiam pačiam?... Mielam... Besišypsančiam... Linksmam... Bet ne... Mums būtinai reikia pyktis... Ir kivirčytis vis pradeda jis... Na, kartais ir aš...