Žvelgdama į braškes šypsausi. Jos puikiausiai dera prie šiandienės mano aprangos. Vilkiu margą kombinezoną atvirais pečiais. Jame daug raudonos spalvos. Todėl ir pati jaučiuosi beveik... kaip braškė. Žvilgteliu ir į savo raudonus aukštakulnius. Ar tik ne juos avėdama pirmą kartą patraukiau Meto dėmesį aname bare?
Nusišypsau dar plačiau. Ir akimis susirandu duris, už kurių yra dovanojęs man braškes vyras. Reikia eiti ir jam padėkoti.
Bet pirmiausia nusinešu gardžiai kvepiantį krepšelį į virtuvę. Nuplaunu ir sudedu uogas į didelę lėkštę. Į atskirą lėkštutę įdedu didelių braškių ir Džesikai paragauti. Ir Metui.
Nustebinu blondinę padėdama lėkštutę jai ant stalo. Pasakau, kad vaišina Metas. Matytum, kokia šypsena nušvinta jos veide.
Lėtai atidarau ir pono Roso kabineto duris. Kol kas skanios dovanos su savimi neturiu.
– Labas rytas... – sakau atsirėmusi į jas.
– Labas... – Metas pakelia akis. Iš akių matyti, kad ir šiandienė mano apranga jam patinka. Nes net kelis kartus nužvelgia mane.
– Tai vis dėl to priėmei Baludžio pasiūlymą? – tyliai klausiu.
– Ne...
– Ne? Kodėl? Juk sakei mėgstąs rizikuoti...
– Šį kartą paklausiau tavęs...
– Džiaugiuosi... O jis turbūt nekaip į tai pažiūrėjo...
– Supyko, kad gaišiname jo brangų laiką... – prisimindamas vakarykštį vakarą Metas šypteli.
– Ačiū už braškes... – manau, kad dabar tinkamas laikas padėkoti.
– Nesuprantu, apie ką kalbi... – jo veido išraiška byloja viena. O akys visai ką kita.
– Hm... – žinoma nepatikiu juo. Juk žinau, kaip yra iš tikro. Bet Metas, regis, neketina prisipažinti ką padaręs. O aš neketinu prievarta to reikalauti.
Slėpdama šypseną grįžtu į savo kabinetą ir vėl ateinu su lėkšte braškių. Padedu ją ant stalo tiesiai priešais jį.
– Skanaus, – tai pasakiusi nugvelbiu vieną uogą.
Metas ir toliau vaidina nieko nesuprantantį. Bet žavi šypsenėlė jau riečia lūpų kampučius.
Išeidama atsigręžiu į savo bosą. Jo akys įbestos man į užpakaliuką.
– Ačiū, – dar kartą padėkoju ir atsikandu nudžiautos braškės.
Nejau aš jį vilioju? Ir vėl erzinu? Metas tik pasimuisto kėdėje ir nukreipia žvilgsnį į kompiuterio ekraną. Neapsimetinėk nesuprantąs šio žaidimo. Žinau, kad jis viską supranta. Juk yra labai įžvalgus vyras...
Išsiunčiu Erikai žinutę.
Ema M.
2013-06-20 Ketv. 10.58
Ateik valgyti braškių ;D
Darosi įdomu, kokius vitaminus geria Metas tą dieną, kai būna geras. Nes kitus, paverčiančius jį piktuoju dvyniu, norėčiau amžiams išmesti.
Šiandien bosas man dėmesingas. Vis užsuka ko nors paklausti. Tai apie mano pirštą, kurį vakar tvarstė, tai apie Leinės sveikatą.
Užvis keisčiausia, kad jis labai domisi mano atostogomis. Klausinėja, kada ketinu jų prašyti. Ir kur ketinu vykti. Pati kol kas nežinau nieko tikro, taip jam ir atsakau. Tik priduriu skrisianti į Bostoną. Bent taip žadu.
– Turiu prašymą, – ir vėl atidaręs kabineto duris maloniai sako Metas.
– Kokį? – klausiu žvilgtelėdama į jį ir vėl įsmeigdama akis į kompiuterio ekraną. Rašau elektroninį laišką vienam užsakovui. Dar kartelį permetusi jį žvilgsniu spaudžiu „Siųsti“.
Metas jau stovi prie mano stalo.
– Ar galėtum šį vakarą ilgiau pasilikti agentūroje?.. – paprašo.
Veide matau nervinimąsi ir jaudulį, net neryžtingumą.
– Aš ir taip kasdien dirbu iki aštuonių... – atsakau ir pažvelgiu į laikrodį ant sienos. Šis išdidžiai skelbia, kad po dvidešimties minučių turėčiau važiuoti namo.
– Kitą savaitę daug kas išeina atostogauti, net Erika, tad norėčiau, kad kartu pasitartume, kaip perskirstyti darbus. Manęs tikriausiai pirmadienį ir antradienį nebus. Pati žinai, kokia diena mūsų laukia rytoj... Vakarėlis ir visa kita... Ne darbai rūpės...
Jo paaiškinimas ilgokas. O aš naudojuosi proga. Turiu pateisinamą priežastį spoksoti į mylimas žydras akis.
– Gerai... Liksiu... – atsakau trumpai. Tai patvirtindama dar linkteliu galvą.
– Gal galėtume pradėti dabar? Atsineščiau dokumentus... Nebent esi užsiėmusi...
– Ne. Jau baigiau visus darbus. Gali ateiti...
– Dar vienas klausimas... – Metas stabteli ir atsigręžęs įsmeigia žvilgsnį į mane. – Kinų ar meksikiečių virtuvė?
Kvieti mane?.. Tai pasimatymas? Nusiramink, Ema... Turbūt dar viena dalykinė vakarienė...
– Gal galima pasirinkti ką kita? – nutaisau šypseną, kad jis nesupyktų. Kad nedingtų tasai gerasis Metas.
– Žinoma... Ko norėtum?
– Picos...
Meto lūpos ima pamažu šypsotis. Tikiu, kad ir jam atgyja malonūs prisiminimai, kaip tada pasikviečiau į svečius paragauti savo pačios keptos picos.
– Kokios?
– O kur užsakysi? – ar man negana, kad jis sutinka užsakyti? Reikia ir toliau kelti sąlygas?
– Iš Amadeus...
– Ten kepama skani vegetariška pica su brokoliais, špinatais, alyvuogėmis ir dar šiuo tuo... Manau, valgiaraštyje rasi pavadinimą... Tik nežinau, ar patiks pačiam...
– Užsakysiu kelias... Vieną su mėsa, o kitą tavo... Vegetarišką... Tiks?
– Okei...
Jis grįžta į savo kabinetą. Bet durų neuždaro. Pirmą kartą...
Tuo tarpu pro mano kabineto duris kyšteli garbanota Erikos galva.
– Eini? – klausia ji.
– Ne. Lieku. Turim darbo... – akimis rodau į Meto pusę.
– Suprantu... – Erika išplečia akis ir nusišypso. – Tai netrukdysiu... Iki rytojaus...
– Iki... – atsisveikinu ir aš.
Laukdama Meto tikrinu elektroninį paštą. Deja, naujų laiškų jame nėra.
Po kelių minučių prie mano stalo atsisėda ir pats ponas Rosas. Pasideda ant jo kelis popieriaus lapus ir pasiėmęs savo išmanųjį Samsung kažko jame ieško.
– Kiek žinau, kitą savaitę turime viską pateikti užsakovams... – prabylu, kad nesėdėtume tyloje.
– Skaičiau sąrašą... O ką jūs paprastai čia veikiat tuos kelis mėnesius iki rudens? Nesiimat naujų užsakymų? – pasidomi Metas, dėdamas telefoną į šalį. Dabar jo akys randa įdomesnį objektą. Mane.
– Dažniausiai užsiimame begaliniu popierizmu, ataskaitų pildymu ir taip toliau... Nes tik vasaros metu agentūra laisvesnė nuo darbų. Tik tada ir galime skirti daugiau dėmesio nesutvarkytiems reikalams... Be to, daugelis darbuotojų ir mūsų užsakovų atostogauja. Pats žinai, koks ten vasarą darbas...
– Manau, šią tradiciją reikės pakeisti... Imsimės darbo ir vasarą...
– Prieš kelerius metus pati šitai siūliau buvusiai vadovei. Nieko gero iš to neišėjo... Tiesiog vasara yra vasara... Visi poilsiauja, sunku suderinti filmavimą. Tai modeliai negali, tai nerandam fotografo... Vienu žodžiu, mūsų bandymas virto tikru košmaru... Bet jeigu nori, prašau... Bandyk... Mano pačios smegenys jau pavargusios ir reikalauja poilsio, todėl nesikišiu į tavo planus... Tik įspėju: bus sunku...
– Man reikia gerai išnagrinėti rinką... Gal rasiu spragą, kuria galėtume pasinaudoti vasaros metu... Nes jei ir toliau taip bus, agentūra praras vienos iš lyderių pozicijas... O aš siekiu, kad ji visada būtų pirmoji...
– Mes puikiai laikomės. Kam dar veržtis į tą elitą? – tik purtau galvą, Metui žvelgiant į telefoną. Ar jis laukia skambučio? Kieno? Gal Džesikos?
– Mėgstu visada visur pirmauti...
Ne visur išeina. Lovoje gal ir užimi pirmą vietą, o kas dėl jausmų... Paskutinę.
– Kaip pasakysit, pone Rosai. Jūs šioje srityje labiau patyręs. Antraip nebūtumėt uždirbęs visų savo milijonų. O aš nedaug teišmanau. Esu paprasta mergaitė iš Bostono, ir tiek, – mane tarsi nepastebimai užvaldo sarkazmas.