– Kodėl jums, panele Miler, nepatinka pinigai? Jie suteikia laisvę...
Nevadink manęs taip!
– ...Ir kelia daugybę rūpesčių... Žmogus tampa paranoikas, vis nori dar daugiau jų turėti... Man užtenka, kiek uždirbu... Taip, gal ir svajoju turėti nuosavą būstą. Kol kas tai tik svajonė... Bet užtat turiu nuostabų draugą, kurio draugystė neįkainojama... Man tai svarbiau už materialiuosius daiktus... Be to, žinau, kur panaudoti savo pinigus... Man jų reikia kitiems tikslams... Beje, prašau manęs daugiau nevadinti panele Miler. Turiu vardą...
– Tu mane vadini ponu Rosu... Manai, man tai patinka? Juk irgi žinai vardą... – jo veido išraiška labai rimta. – Kokie tie tikslai? Gal pasakysi? – Metas atrodo itin tuo susidomėjęs.
– Tai asmeniška. Šia tema galiu kalbėti tik su savo šeima. Atleisk, bet tu jai nepriklausai... Ir nebesigilink į tai... Turim darbo, tai gal pradedam dirbti?
Metas varsto mane akimis. Žinau, kad labai trokšta sužinoti, kur dedu uždirbtus pinigus. Bet aš jam nenoriu pasakyti. Jis ir taip beveik viską žino apie mane. Noriu pasilikti sau bent mažytę paslaptį.
– Kitą savaitę atostogaus dalis kūrybos skyriaus, dalis maketavimo... Liepą jie apsikeis vietomis... – skaitau, kas parašyta jo atsineštuose lapuose. – Tada įvyks dar vienas pasikeitimas, galiausiai visi sugrįš rugpjūčio vidury... Man čia viskas lyg ir aišku... Kiekvienas darbuotojas turi ką veikti... Nebent esi jiems numatęs ypatingų darbų...
– Kitą savaitę tikrai ne... O tas dvi dienas, kol manęs nebus, galėsi čia viskuo pasirūpinti?
– Taip. Kaip visada... – atsakau šypsodamasi.
– Skolingas nelinksiu... Parvešiu lauktuvių... – Metas irgi nusišypso. Tik jo šypsena labai keista. Tarsi būtų ką nors prisiminęs.
Numanau, koks tai prisiminimas. Matau šitai prieš akis kaip šviesos blyksnį. Juk anąsyk Meto parvežtos lauktuvės buvo... Hmm... Itin gundantys drabužėliai. Tik nesu visiškai įsitikinusi, ar jis prisimena vien šią dovaną. Ar ir tai, kas įvyko, kai juos užsivilkau...
– Gal geriau nereikia... – tyliai sakau. Bet taip, kad jis girdėtų.
Metas vis dar šypsosi. Nejaukią tylą nutraukia skambantis jo telefonas. Kaip suprantu, skambinama iš picerijos, kurioje jis užsakė maistą.
– Atvežė picas... Tuoj atnešiu... – Metas išeina iš kabineto.
Nepraėjus nė penkioms minutėms grįžta nešinas dėžute. Ant jos puikuojasi Famous Amadeus Pizza įmonės ženklas su raudona Laisvės statulos karūna.
– Kiek mokėjai? – klausiu norėdama atiduoti savąją pinigų dalį.
– Nesvarbu... – burbteli Metas, išimdamas valgį iš dėžutės.
– Noriu žinoti, kiek esu skolinga... – tikiu, kad atrodau rimta, juk tokia ir jaučiuosi esanti.
– Aš vaišinu... – jis keistai žvilgteli į mane, sutelkęs dėmesį į picą.
– Kitą kartą vaišinsiu aš...
Dabar jo akys ilgiau užtrunka ties manimi.
– Malonu žinoti, kad bus ir kitas kartas... – sukužda.
Varna. Išties prisikarksėsi. Kam reikia tai sakyti? Dabar, kai pati pasiūliau, jis tikėsis to kito karto.
– Einu lėkščių ir įrankių... – skubiai sakau, vis dar galvodama apie pastarąjį savo ištartą sakinį.
– Ema, juk mes ne restorane... – Metas nusivelka švarką ir jį pasikabina ant kėdės atkaltės. – Daug skaniau valgyti rankomis... Štai taip... – jis ima į ranką gabalėlį picos ir atsikanda. – Nebandei?
– Išsitepsi kostiumą...
– Nunešiu į valyklą arba nusipirksiu kitą. Nesirūpink juo. Geriau paragauk picos... Žiauriai skani... Gal dėl to, kad esu toks alkanas, – nusijuokia jis.
Gera matyti jį tokį linksmą. Visai kaip kadaise... Kai buvome laimingi. Abu.
– Atnešiu bent servetėlių... – vis dėlto ir man reikia kaip nors prisidėti prie šios vakarienės. Kad ir servetėlėmis. Nors tai juokinga.
Pastebiu, kad jis tikrai užsakė tokią picą, kokios prašiau. Vegetarišką. Kita su vištiena, ją valgo Metas. Jis dar užsakęs ir dietinės kolos bei vitaminizuoto vandens.
Grįžtu su servetėlėmis ir dviem stiklinėmis. Sėduosi ir pati prie stalo, noriu kuo greičiau atsikąsti itin gardžiai kvepiančios picos. Net seilę ryju.
Sėdant ūmiai sudiegia sutrenktą koją.
– Gerai jautiesi? – susijaudinęs klausia Metas. Tikriausiai mato skausmą mano veide.
– Niekis... Praeis... – numoju ranka ir imu iš dėžutės gabalėlį vegetariškos picos. Po perkūnais! Ji skani... – Tai tik... – akimirką nutylu. – Žara mane numetė...
Regis, Metas nė kiek nenustemba tai išgirdęs. Tarsi jau žinotų. Turbūt yra surinkęs visą informaciją apie mane. Juk jam tai nieko nereiškia.
– Gal reikėtų pasirodyti geram specialistui?
– Šiandien kaip tik buvau pas gydytoją. Sakė, reikia laiko, kad visiškai nebejausčiau skausmo...
– Tada viskas gerai... – Metas nutyla. Matau, kaip nedrąsiai žvilgčioja. – Užjaučiu dėl Ikaro...
– Man irgi labai jo gaila...
– Žinau, koks svarbus tau buvo tas žirgas...
– Taip... Man jo trūksta... Bet... – minutėlę susimąstau. Prisimenu save ir Ikarą, šuoliuojančius paplūdimiu. – Gal galiu paragauti tavo picos? – veju liūdnas mintis į šalį.
– Žinoma, gali... Aš visos nesuvalgysiu... Kąsk...
Palinkstu arčiau Meto ir atsikandu gabalėlį iš jo rankos. Mudviejų žvilgsniai susitinka.
– Skani... Nori mano? – pasiūlau.
Dabar jis palinksta į mane. Kąsdamas picą lūpomis paliečia man pirštą. Toje vietoje ima lakstyti elektros srovės pėdutės. Metas irgi tai jaučia. Nes jo alsavimas pasikeitęs.
Noriu paliesti jo veidą. Žydros akys beprotiškai vilioja tai daryti. Negerai. Mudu išsiskyrę... Tu taip norėjai. Būk geras, nebežiūrėk į mane tomis gražiomis akimis. Labai sunku joms atsispirti.
– Dieną kalbėjau su vakarėlio organizatoriais... Sakė, viskas paruošta... Bet jei turi kokių nors pageidavimų dėl maisto ar gėrimų, tai sakyk... Perduosiu jiems... – nežinau, ką kalbėti, tad sakau bet ką.
– Man viskas tiks... – tyliai sukužda jis.
– Jeigu jau nebeturim ką aptarti, gal važiuojam namo? Tai yra kiekvienas į savo namus... – paskubomis pasitaisau. Lyg bijodama, kad jis ne taip supras.
Metas neatsako. Tik šypteli. Matau, kad niekaip nenori atitraukti akių nuo manęs.
Užrakiname abiejų kabinetų duris. Aš dar užnešu į virtuvę dėžutes su picos likučiais, įdedu jas į šaldytuvą. Šiukšles išmetu.
Metas manęs laukia prie lifto. Kažkodėl šiandien jaučiuosi labai pavargusi. O net sporto salėje nebuvau.
Kol leidžiamės į garažą, glaudžiuosi prie lifto sienos. Žinoma, mieliau prisiglausčiau prie Meto. Man rodos, ir jis norėtų apkabinti mane. Bet neišdrįsta. Gal varžosi? Gal bijo, kad supyksiu? O gal už tokį veiksmą tikisi antausio? Juk aš nenuspėjama... O juk veikiausiai pasielgčiau visai kitaip, nei jis mano.
Amiras jo jau laukia. Meto automobilis paruoštas važiuoti namo. O aš nė nežinau, kur tie jo namai. Kur jis apsistojęs Niujorke. Gal visai netoli manęs?
– Iki rytojaus... Ačiū už skanią vakarienę... – ir padėkoju, ir atsisveikinu su juo.
– Iki... Labanakt, – Meto atsisveikinimas nuoširdus.
Trūksta tik stebuklingojo žodelio „mažyte“...
Nusišypsau ir žengiu prie savojo audi. Jis stovi tolėliau, tenka paėjėti. Jaučiu, kad Meto akys stebi mane.
Staiga išgirstu seniai užmirštą melodiją. You... Your sex is on fire... – visa gerkle šaukia mano telefonas, laikomas rankoje. Kodėl neišjungtas garsas?