Ekranėlyje išvystu skambintojo vardą... Ponas Rosas... Jau vien iš melodijos turėjau suprasti, kas skambina.
Atsigręžiu į tą pusę, kurioje palikau Metą. Telefonas tebeskamba. Tai daina iš mūsų praeities. Kaip tik tas vyras, į kurį dabar žvelgiu, man ją įrašė kaip mobiliojo telefono skambutį.
Metas paslaptingai šypsosi. Daina nutyla. Jis sėdasi į savo audi ir išvažiuodamas prarieda pro mane. Man belieka žvelgti į užtamsintus automobilio stiklus.
Kodėl jis taip daro? Ar bando man ką nors pasakyti? Ar nori susigrąžinti praeitį? Jeigu taip... Tai reiškia, kad... vis dar mane myli?
2013 m. birželio 21 d.
Hmm... Keista. Kas šitai paliko?
Atidariusi buto duris randu už jų baltą dėžę, perrištą rausvu kaspinu. Dovana? Man? Nuo ko?
Nors skubu į darbą, smalsumas nugali. Pažiūriu, kas dėžės viduje. Randu suknelę. Ilgą, žalią, lengvo audinio... Su giloka iškirpte.
Šalia jos nematyti jokio raštelio. Nežinau, kas ją man atsiuntė. Galvoje sukasi du vardai... Rajanas ir Metas. Bet Rajanas būtų man iš anksto pranešęs, kad laukčiau dovanos už durų. Be to, vakarėliui skirtą suknelę jis man užvežė jau vakar. Taigi belieka... Metas.
Ar čia ta jo žadėtoji dovana? Nori iš anksto man ją įteikti?
Suknelė graži... Gal reikėtų šiandien pasirodyti su ja darbe? Tuo pačiu ir padėkočiau. Be to, Metas turėtų progą įsitikinti, ar ji man tinka...
Paskubomis nusirengiu persikų spalvos suknelę ir apsivelku šią... dovanotą Meto. Be abejo, reikia ir persiauti. Jimmy Choo aukštakulniai prie jos visai netinka. Susirandu kūno spalvos basutes lygiu padu. Dabar atrodau kur kas geriau.
Esu vis tikresnė, kad suknelę atsiuntė Metas. Juk dar vakar kalbėjo apie dovaną. Štai ir ji. Beje, jis puikiai žino mano matmenis. Drabužis guli ant manęs kaip nulietas.
Hm... Vakar Metas elgėsi gražiai. Mudu puikiai pavakarieniavome. Nesiriejome kaip šuo su kate. Išties manau, kad tai jis norėjo padaryti man staigmeną. O dabar mano eilė ne mažiau jį nustebinti – pasirodyti darbe su šia žavia suknele.
Vos prasivėrus lifto durims, iškart pamatau Metą. Jis kalbasi su Džesika. Bet man tai nesugadina nuotaikos. Juk mano, o ne jos kūną puošia jo dovana.
Metas sutinka mano žvilgsnį ir nusišypso. Nežinau, ar grožisi suknele, ar manimi. Tai galiausiai nesvarbu; man patinka jo žvilgsnis...
– Labas, – kelią pas Metą man pastoja Erika.
– Labas, – atsakau. Bet mano akys vis krypsta į šalį. Ten... Kur jis.
– Kažkas naujo, – ji žingteli atgal ir nužvelgia mane.
– Radau suknelę šį rytą dėžėje prie savo durų... Nusprendžiau ja pasipuošti... Juk vis tiek šiandien neturiu jokių susitikimų su užsakovais...
– Tokia iškirptė net mane blaško. Ką jau kalbėti apie vyriškąją giminę... – nusijuokia Erika. Aš pasinaudodama proga žvilgteliu į Metą. Tikriausiai jo kraujyje gerokai pagausėję testosterono. – O kas tau ją atsiuntė?
– Nežinau... – patraukiu pečiais. – Pasikalbėsime vėliau... Tuoj ateisiu į pasitarimų kabinetą...
Palieku ją ir einu pasisveikinti su Metu.
– Labas rytas, – nusišypsau.
– Labas... – meiliai atsako jis. O akys vis krypsta man į krūtinę. – Puikiai atrodai... Ši spalva tau tinka...
Taip ir žinojau, kad siuntėjas tu! Vidujai šoku iš džiaugsmo. Nuojauta manęs neapgavo. Dabar jaučiuosi pati gražiausia ir... geidžiamiausia moteris ne tik šioje agentūroje, bet ir visame Niujorke. Esu jam graži...
– Ačiū... – regis, mano kuklumas netinkamu laiku išlenda iš rūsio, kuriame buvo užrakintas. Labiau norėčiau atrodyti drąsi ir pasitikinti savimi. Ir vis dėlto esu drovi. Lyg mergaičiukė.
– Ema! – išgirstu savo vardą. Atsigręžiu – Erika akimis rodo lifto pusėn.
Pažvelgiu ten ir sustingstu. Aleksas... Jis ir vėl čia. Kelias dienas nieko apie jį negirdėjau. Maniau, būsiu atsikračiusi. Bet atrodo, kad jis daug atkaklesnis, nei tikėjausi. Ir taip lengvai manęs nepaleis.
Bijojau atsigręžti į Metą ir pamatyti triuškinantį jo žvilgsnį. Net neabejoju, kad jis kaip tik taip žvelgia į aną šviesiaplaukį. Nieko nelaukdama skubu pasitikti Alekso.
– Labas... – jis mane apakina šypsena.
– Labas... Ką čia veiki? – klausiu be užuolankų. Nes noriu kuo greičiau juo atsikratyti.
– Atėjau pasižiūrėti, kaip atrodai pasipuošusi mano dovana... Oho! Ji tau nuostabiai tinka...
TU??? Ją atsiuntei... tu? Rodos, suknelė akimoju tampa nebe tokia graži.
Aleksas ima mane už rankos ir apsuka aplink. Turbūt nori apžiūrėti savo dovaną iš visų pusių.
– Patinka? – sukužda bučiuodamas man ranką.
Nenoriu nė žinoti, kaip į tai žiūri Metas. Ir kokios mintys sukasi jo galvoje. O juk buvome pradėję puikiai sutarti...
– Hm... – sumurmu linktelėdama galvą.
– Manau, kad esu vertas daugiau... Gal padėkos bučinio?
Nenoriu aš tavęs bučiuoti. Ir ne dėl to, kad čia pat stovi Metas... Tu man šlykštus.
– Gal ne... – leidžiu suprasti, kad dovanomis jis manęs nepapirks.
– Tai kaip žadi atsilyginti? – flirtuoja Aleksas. O akimis siekia vis žemiau.
Niekaip. Man visai nereikalinga sušikta tavo dovana. Tuoj pat nusivilkčiau ir tėkščiau ją tau į veidą. Bet nesinori likti vien su apatiniais.
– Agentūroje šį vakarą vyks vakarėlis... Gal nori ateiti?
Velnias mane traukia už liežuvio. Kodėl taip sakau? Kita vertus, gal ir gerai. Jam nebeliks priežasties prašinėti atpildo.
– Žinoma, norėčiau... Kada užsukti pas tave?
Pas mane?
– Apie aštuntą... Atleisk, laukia darbai... Negaliu ilgiau su tavimi kalbėtis... – esu suirzusi. Ir dėl jo, ir dėl suknelės, ir dėl Meto.
– Gerai, jau einu... Iki vakaro, gražuole... – įprastinis mirktelėjimas, šypsena, žavios duobutės skruostuose. Visos Alekso viliojamosios priemonės.
Jam nuėjus, atsigręžiu. Meto nebematyti. Tik Erika stovi netoliese ir laukia manęs. Mudvi susižvelgiame. Ji akimis parodo į pasitarimų kabinetą. Jis ten, tiesa?
Prie stalo jau sėdi kūrybos vadovė, keletas merginų iš maketavimo skyriaus ir trys vadybininkai. Metas stovi nusigręžęs į langą. Atspindyje matau susiraukusį jo veidą.
Mudvi su Erika sėdamės prie stalo. Po minutės prisideda ir Metas. Jis nežiūri į mane. Klausosi vienos iš maketuotojų, ši sako laiku nespėsianti parengti vienos reklamos ruošinio. Man atrodo, kad bosas jos visai nesiklauso. Jis galvoja apie ką kita. Žinau, apie ką.
Susirinkimas vyksta tarsi be manęs ir Meto. Šis tyli. Ir aš nesu labai šneki. Vis žvilgčioju į jį. Bet veltui. Jis visiškai nekreipia į mane dėmesio.
Tarsi pati būčiau prašiusi tos dovanos! Tai gal dar nori, kad Aleksas pasirodytų agentūroje? Tiesa, pakviečiau jį į vakarėlį. Bet ne dėl to, kad trokštu ten eiti kartu su juo... Pakviečiau tik todėl, kad nelikčiau skolinga... Be to, vakarėlyje bus daug žmonių. Taigi man nereikės visą vakarą bendrauti su Aleksu... Bet tu pyksti... O gal pats norėjai mane pakviesti? Kad atrodytume kaip pora?
Pasitarimų kabinete užtrunkame apie pusvalandį. Metas per tą laiką prataria vos kelis žodžius. Visiems pakilus nuo kėdžių, jis meta į mane ramų žvilgsnį. Vis tiek žinau, kad vidujai dega karštesne už patį pragarą liepsna.
Metas išeina iš kabineto ir traukia prie lifto. Matau, kaip įžengia į jį, kaip užsidaro sidabrinės lifto durys.