– Rodos, jam nepatiko Alekso apsilankymas... – už nugaros išgirstu Erikos balsą.
– Nežinau, Erika. Jam vieninteliam geriausiai matyti, kas patinka, o kas ne... – piktokai suniurzgu. Ir užsidarau savo kabinete.
Nėmaž neketinu kalbėti apie Metą nei su ja, nei su kuo kitu. Be to, mano rankinėje skamba telefonas. Ir įkyriai prašo, kad jį pakelčiau.
– Klausau, mama...
– Tu užsiėmusi? Gal ne laiku paskambinau? Nes tavo balsas keistas... – sako ji nė nepasisveikinusi su manimi.
– Ką tu. Viskas gerai, – kalbu be didesnio noro, nes mintys krypsta visai kitur.
– Kas tave supykdė? Ema, ar kas nors nutiko? Būk gera, pasakyk... – neatlyžta ji.
– Nieko nenutiko, mamyte... Darbiniai rūpesčiai, ir tiek... – pameluoju.
– Turi nemalonumų?
– Ne visai... Bet gana apie tą darbą. Geriau sakyk, kas naujo pas jus?
– Gyvenam ramiai. Labai laukiam tavęs. Nežadi atskristi šį savaitgalį?
– Šį tikrai ne. Gal kitą. Nors irgi nežinau, kokia bus ta kita savaitė. Gal turėsiu daug darbo. Aš taip pat jūsų visų pasiilgau. Vis dėlto dabar niekaip negaliu atskristi. Teks judviem su tėčiu truputį pakentėti...
– O tu tikrai žadi mudu per atostogas nuskraidinti į Majamį?
– Žinoma, juk man vienai ten bus neįdomu...
– Tai gali atostogauti ir ne viena. Pasiimk į draugiją kokį nors vyrą... Kad ir Maiką... Manau, tau su juo būtų smagiau nei su mumis. Galėtumėte susipažinti artimiau.
– Mama, nepiršliauk... Mudu tik kartą tesikalbėjom. O tu man jau siūlai kartu atostogauti?
– Bet juk pažįsti jį nuo vaikystės... – regis, ji taip įsitvėrusi minties mane suvesti su Maiku, kad tam paaukotų savo atostogas Majamyje.
– Žmonės keičiasi. Aš nežinau, koks jis dabar. Gal pasikeitė ne į gera...
– Todėl per atostogas galėtum artimiau susipažinti...
– Viskas, mamyte... Nenoriu apie tai kalbėti. Verčiau papasakok, kaip laikosi Dana? O Aleksas ar neskambino?
– Aleksas užsiėmęs savais reikalais. Parašo žinutę, kokiame mieste koncertuoja, ir tiek. O Dana su šeima kruiziniu laivu išplaukė į Bahamus. Sakė, pavargo būti namie su vaikais ir daugiau nieko nematyti. Džeremis truputėlį paniurzgėjo ir nusileido. Tad juodu susikrovė lagaminus ir nutarė dvi savaites pakeliauti.
– Džiaugiuosi dėl Danos. Ji tikra šaunuolė. Puikiai susitvarko su abiem vaikais viena pati. Aš turbūt taip negalėčiau...
– Galėtum. Žinau, kad vieną dieną tapsi nuostabia mama. Tik pirmiausia reikia susirasti vyrą... Siūlau nepražiopsoti progos su Maiku...
Mama, kad tu žinotum, kas vyksta su mano jausmais... Jau buvau patikėjusi, kad radau tą vienintelį. Bet jis nenorėjo, kad būčiau jo vienintelė, ir išėjo. O sugrįžęs dar labiau viską apsunkino.
– Man rodos, mes jau baigėme kalbėti apie Maiką... – priekaištauju. – Pasišnekėsime apie tai vėliau, mama... Iki...
Žinau, mama man linki tik gero. Bet aš gyvenu savo gyvenimą ir pati turiu nuspręsti, ką į jį įsileisti, o ko ne. Iki šiol tai nepavyko.
Imu abejoti, ar išvis yra tikroji meilė. Dažniausiai iš tarpusavio bendravimo tikimasi vienokios ar kitokios naudos... Materialinės... Kūniškos... O kodėl negalima mylėti tiesiog BESĄLYGIŠKAI? Mano širdis pripažįsta tik tokią meilę... Deja, nei tos širdies, nei tos mano meilės niekam nereikia...
Nežinau, ką sumanė Rajanas, bet jo išrinkta suknelė pernelyg provokuojanti.
Žiūriu veidrodyje į save, pasipuošusią įspūdingu apdaru. Ir jaučiuosi veikiau nuoga nei apsirengusi.
Suknelė raudonos spalvos. Nėriniuota. Ganėtinai, gal net per daug trumpa, bent man taip atrodo.... Atvira nugara. Prie jos Rajanas parenka ir kūno spalvos aukštakulnius ir rankinę. Plaukus siūlo susisegti į kuodą, priekyje palikti kelias laisvas garbanas. Kad šios gražiai kristų man ant kaktos.
Kaip galėčiau jo neklausyti? Juk Rajanas tokius dalykus išmano geriau už mane. Nors ir aš jau ne taip labai nuo jo atsilieku. Gali atsitikti, kad vieną dieną mokinys ims ir pralenks mokytoją.
Skambutis! Kvailys Aleksas jau čia... Visai nenoriu eiti su juo į vakarėlį. Bet juk pati jį pakviečiau... Todėl apsišarvuosiu kantrybe ir kelias valandas dirbtinai pasišypsosiu...
Tikras vyras palūkėtų moters prie jos namų durų. Bet Aleksas manęs laukia garaže. Ir nė nepastebi, kaip prieinu prie jo. Kraipydamas galvą gėrisi savo brangiuoju žaisliuku ferariu...
– Gražus... – tyčia pagiriu, ko gero, naujausią jo pirkinį. Nes taip žiūrima dviem atvejais: arba daiktas yra ką tik nusipirktas, arba tu jį tiesiog dievini. Labiau už save.
Aleksas atsigręžia plačiai šypsodamasis. Ir lėtai nužvelgia mane.
– Šį vakarą esu laimingiausias pasaulyje vyras, nes galiu būti šalia tokios dieviško grožio moters... – gražbyliauja jis. Paistalai...
Labai norisi pakelti akis į dangų ir ironiškai vyptelėti. Deja, turiu nepamiršti, kad šįvakar esu gera mergaitė. Nors būti blogai daug įdomiau.
– Ačiū... – trumpai tarsteliu. O komplimentą iškart pamirštu. Jis man nieko nereiškia. Nebeprisimenu nė vieno žodžio iš to, ką pasakė Aleksas.
– Važiuojam? – pasiūlo šis, neatplėšdamas akių nuo mano įspūdingos suknelės. Ryte ryja mane akimis.
Nusišypsau ir paduodu jam ranką. Tai nebūtina. Nes pati galiu nueiti iki automobilio ir atsidaryti dureles. Bet Aleksas laukia atkišęs man savąją. Nėra kaip išsisukti.
Man labai nepatinka, kad ferario durelės atidaromos į viršų. O ne į šoną, kaip įprastinio automobilio. Tiek to, vieną vakarą galiu pakentėti.
Važiuojant Niujorko gatvėmis mums draugiją palaiko iš grotuvo sklindanti romantiška melodija. Man būtų nuobodu važiuoti tyloje, o kalbėtis su Aleksu visai nenoriu. Rodos, ir jis nežino, ko manęs paklausti. Tyčia nusigręžiu į langą, kad tik nereikėtų sutikti jo žvilgsnio ir pradėti pokalbio. Man labiau patinka klausytis muzikos.
Išsitraukiu iš rankinės lūpų dažus ir matau, kad Aleksas labai susinervina. Tikriausiai bijo, kad neištepčiau naujutėlaičio jo žaisliuko. O man taip knieti tyčia išleisti juos iš rankų, kad atliktų savo juodą darbą. Žinoma, pasakyčiau, jog iškrito netyčia, ir palapsėčiau ilgomis blakstienomis. Kad atrodyčiau dar kvailesnė.
Darbovietės garaže matau jau stovintį Meto automobilį. Jis yra čia... Nenoriu eiti į vidų.
Aleksas paslaugiai padeda man išlipti. Nenoriu įsikibti jam į parankę. Ar paimti už rankos. Tiesiog einu šalia. Visgi prakeiktasis laiko apglėbęs mane per liemenį.
Įėjusi į salę pirmiausia pastebiu įvairiaspalves puošmenas, kabančias ant lubų. Jos išties primena man vasarą. Akys kaipmat užkliūva už tolėliau besišnekučiuojančios poros. Tai Metas ir Džesika, juodu šypsosi. Vadinasi, išties prasidėjai su ja... Bet Metas kaipmat įbeda žvilgsnį į mane. Nežinau, ar žavisi manimi, bet žvelgia visai kitaip nei į Džesiką... Esu tikra.
Aleksas paragina neužtrukti prie įėjimo. Jis ištroškęs, nori ko nors gurkštelėti. Matau, kaip Meto žvilgsnis lydi mus, einančius prie staliuko su įvairiais alkoholiniais gėrimais. Aš nelabai noriu alkoholio. Bet Aleksas man įspraudžia į ranką taurę šampano. O pats susimaišo kokteilį iš kelių skirtingų gėrimų.
– Labas... – už nugaros išgirstu moters balsą.
Atsigręžiu. Erika šypsodamasi žvilgčioja tai į mane, tai į Aleksą. Spėju, bus išlenkusi ne vieną martinio taurelę.
– Labas... – atsakau. – Aleksai, čia Erika... Erika, čia Aleksas... – pristatau juodu vieną kitam.
Paspaudęs jai ranką Aleksas atsiprašo mūsų ir pasišalina. Tarsi tolumoje būtų pamatęs pažįstamą veidą, su kuriuo norėtų pasisveikinti.