– Judu kartu gražiai atrodot, – sako Erika, nutaisiusi erzintojos miną.
– Eik tu... – supykstu, kad šaiposi iš manęs.
– Metas visą laiką nervingai žvilgčiojo į duris... Tikriausiai abi numanome, ko laukė...
Kaip tik šią akimirką pažiūriu į jį. Laikydamas prie lūpų taurę šampano bosas atrodo šiek tiek sudirgęs. Stebi mane primerktomis akimis.
– Žiūri ir dabar... – sumurmu sau po nosimi.
– Nesistebiu... Tavo suknelė traukia ne tik vyrų, bet ir moterų žvilgsnius...
– O aš, visiems taip spoksant, jaučiuosi nejaukiai...
– Aleksas irgi tave stebi... – Erika mosteli galva į tą pusę, kur stovi mano šio vakaro palydovas. Jam palaiko draugiją vienas agentūros vadybininkų.
– Man visiškai nusispjaut į jį... – burbteliu matydama tuodu vyrus. – Labai tikiuosi, kad po šio vakaro daugiau jo neregėsiu... Būsiu su kaupu atsiskaičiusi už tą prakeiktą dovaną, tad galės dingti man iš akių... Visam laikui.
– Manai, taip lengvai atstos nuo tavęs? Iš Alekso žvilgsnio spėju, kad šį vakarą iš tavęs jis tikisi daugiau nei bučinio...
– Čia jo reikalas, ko tikėtis. Užtat aš žinau, ką jis gaus...
– Norėčiau rytoj viską sužinoti... Su smulkmenomis...
– Kelintą valandą užsuksi į svečius?
– Gal popiet ar vakare... Dar nežinau, kokios būklės atsibusiu po šio vakaro... Ir kur... – nusijuokia Erika. Aš irgi nesusituriu ir sukikenu.
Trumpam palieku ją vieną, o pati einu į damų kambarėlį.
– Iš tikrųjų nieko tokio nebuvo, ką mano kiti... – pro praviras tualeto duris girdžiu Džesikos balsą. Ji su kažkuo kalbasi. Per siaurą tarpelį negaliu įžiūrėti, su kuo. – Tyčia paskleidžiau gandus, kad mudu praleidom nuostabią naktį. Vien tam, kad kiti man pavydėtų... Vis dėlto Metas buvo tikras džentelmenas. Mums pavakarieniavus restorane, parvežė mane į namus, bet į vidų neužėjo. Nors, žinoma, kviečiau... Sakė turįs skubių reikalų...
Be galo apsidžiaugiu, net imu šypsotis. Vis dėlto Metas nepasidavė jos vilionėms.
Turėjo skubių reikalų? Kokių? Gal sekti mane? Ar tikrai mačiau jo automobilį? Neapsirikau?
Lyg niekur nieko atidarau tualeto duris. Šalia sutrikusios Džesikos išvystu jauną merginą, dar visai neseniai pradėjusią dirbti maketavimo skyriuje. Ji irgi atrodo lyg sučiupta darant nusikaltimą.
O aš elgiuosi natūraliai. Net joms nusišypsau. Vis dėlto pleputės kaipmat sprunka pro duris, nedrįsdamos net akių pakelti.
Grįžusi viską papasakoju Erikai. Ši piktai dėbteli į jas. O aš žiūriu į Metą. Jis ir toliau kilnoja prie lūpų šampano taurę, stebėdamas mane. Labai norėčiau sužinoti, kokios mintys verda jo galvoje.
Matau, kad netveria pavydu. Bet kodėl elgiasi taip neryžtingai? Kodėl, užuot vaizdavęs pavydų vyrą, nepasako į akis vis dar esąs man neabejingas? Kodėl, atsiradus kliūčių, apsigręžia ir nueina? Tada grįžta nebe jis, o piktasis jo dvynys, kurio išvis nesuprantu. Kas jam darosi? Kodėl jis toks?
Prie mūsų prisideda Aleksas. Jis nesiliauja gyręs šią aplinką, skanų maistą ir puikius gėrimus. Be abejo, nepamiršta ir man sakyti komplimentų. Ir vis švelniai delnu brauko per nugarą.
Nuo tokio jo elgesio Meto įniršis tolydžio didėja. Žinojau, kad jam labai nepatinka, kai mane liečia kiti vyrai. Bet aš nebesu jo moteris, laikas pagaliau suprasti. Būtų gerai, kad nebežiūrėtų į mane tuo kiaurai veriančiu žvilgsniu, lyg būčiau kuo nors prasikaltusi.
Supažindinau Aleksą su kitais agentūros darbuotojais. Tiesą sakant, jis pats veržiasi susipažinti, todėl neturiu kitos išeities. Mane labiau domina kitkas: kaip iš čia kuo greičiau išsprukus niekieno nepastebėtai.
Pasprukti gal ir pasprukčiau. Bet nepastebėta? Hmm... Nemanau, kad pavyktų. Ypač stebint Metui, kurio žvilgsnis kaip erelio.
Išgirstu salėje skambant gražią melodiją. Ir dainininko balsą.
– Forgive me... I may have said things... That aren’t exactly... The way that I feel... I told you I’d be strong... I told you I’ve moved on... But it doesn’t take long... To realize... That I’m not over you...
Nesu šios dainos girdėjusi. Dainininko balsas gražus. Ir kai ką man primena...
– Ar galiu pakviesti jus šokio, panele Miler? – šis balsas visai toks pat, kaip ano dainininko.
Iškart suprantu, ką atsigręžusi pamatysiu: METĄ. Tai jis dainuoja šitą dainą. Aš vienintelė iš čia esančių žmonių tai žinau.
Įsmeigiu akis į jį. Meto žvilgsnis ramus. Jis tiesia man ranką. Akies krašteliu matau šalia stovintį Aleksą, jis nervingai mindžikuodamas tuština savos gamybos kokteilio taurę.
– Prašau... Ema... – tyliai sušnibžda Metas.
Nežinau ką daryti. Nesmagu jausti visų agentūros darbuotojų žvilgsnius, atkreiptus į mus. Be to, salėje niekas nešoka.
Vis dėlto uždedu ranką jam ant delno. Pajuntu, kaip mudviejų riešus surakina nematomi elektros srovės antrankiai. Metas stipriai suima mano plaštaką, lyg bijodamas, kad neištraukčiau ir nepasprukčiau. Kitą jo ranką tuoj pat pajutau sau ant liemens. Šilti pirštai paliečia nuogą nugarą. Jei būtų tamsu, ant jos galėtum išvysti pašėlusiai lakstant švieselę... Elektros srovę. Bent taip įsivaizduoju.
Atsiduriu jo glėbyje. Metas glaudžia mane vis arčiau savęs. Jaučiu, kaip smarkiai plaka jo širdis... Kaip giliai jis alsuoja. Rodos, tik mes abu esame tarsi elektromagnetinio lauko belaisviai. Lyg nuolat lydinti mus elektros srovė nenorėtų, kad prie mudviejų kas nors artintųsi ir drumstų šią ypatingą akimirką.
Meto veidas taip arti. Bijau, kad imsiu ir pasiduosiu širdyje tebegyvam jausmui... Meilei. Ir pabučiuosiu Metą visų akivaizdoje. Todėl nusuku akis. Kitą ranką uždedu jam ant peties ir judu jo diktuojamu šokio ritmu... Lėtai... Siūbuoju į šalis...
Prie mūsų prisideda dar kelios poros. Dėkingai pažvelgiu į Eriką, išvedusią pašokti fotografą. Žinau, kad tai padarė dėl manęs.
– Tu šį vakarą nepaprastai graži... – išgirstu kuždesį prie ausies.
Kūnu perbėga šiurpuliukai. Jo lūpos taip arti, net kvapą užgniaužia. Vis dėlto nekenčiu, kai jis su manimi taip elgiasi. Iš pradžių erzina, vėliau bando mane prisijaukinti. O paskui pasiunta.
– Ačiū... – mano atsakymas paprastas. Be jokių emocijų. Tarsi dėkočiau eiliniam užsakovui.
– Gaila, kad pasirinkai nevykusį palydovą...
Nepradėk vėl pyktis su manimi. Nesugadink šios akimirkos savo pavydu.
– Kiekvienas sprendžia pagal save... – atsakau.
Metas tyli. Išgirstu tik jo atodūsį. Ir užuodžiu alkoholio kvapą.
– Esi verta daug geresnio... – tai kalbėdamas jis bando dar arčiau mane prisitraukti. Mudu skiria vos mažytis tarpelis. Jeigu jam pasiduočiau, dabar pat virstume ant parketo.
– Kai sutiksiu tą geresnį, priklausysiu jam vienam... Ir labai tikiuosi, kad jis mane vertins labiau nei kiti mano kelyje pasipainioję vyrai... – atšlyju nuo jo. Man prireikia nemažų valios pastangų išsivaduoti iš jo glėbio. – Ačiū už šokį...
Nelaukiu, ką atsakys Metas. Einu į šalį. Verta geresnio? Nejaugi tavęs? Bet juk tu irgi mane įskaudinai...
Prie manęs pristoja Aleksas, įkyriai kviečia pašokti. Sutinku.
Metas pakelia dar vieną taurę. Rodos, šį kartą joje daug stipresnis gėrimas. Gal brendis? Nemačiau, ko pylėsi, bet išėjo nemažai. Įsivaizduoju, kaip bloga jam bus rytoj. Prakeiks šitą vakarėlį. O juk labai norėjo susipažinti su darbuotojais. Nors nematau, kad pažindintųsi. Priešingai, stovi vienas pats ir geria spoksodamas į mane.
Šiek tiek po vienuoliktos prie manęs uždususi pribėga Erika. Aš tuo metu kalbuosi su kūrybos vadove ir jos vyru. Erika pavedėja mane į šalį.
– Žinai, kas dabar vyksta tualete? – sako vos atgaudama kvapą. – Aleksas dulkinasi su Džesika... – šitai ištaria tylesniu balsu.