— Atsakyk man, — reikalavo Ramzis. — Ar tikrai šaukei mane tomis paskutinėmis minutėmis? Ar tai tiesa?
— Tu nori pateisinti savo veiksmus? — Ji privertė Ramzį sustoti. Daugiau jis negali tampyti jos paskui save. — Man buvo baisu. Jaučiau, jog mirštu, — prisipažino Kleopatra. — Tai buvo baimė. Tai ne meilė. Tikiesi, jog kada nors atleisiu tau už tai, kad leidai numirti Antonijui?
— O taip, tai tu! — švelniai pasakė Ramzis. Jie stovėjo nejudėdami. — Tai tikrai tu. Mano Kleopatra. Dviveidė, aistringa... Tai tu.
— Taip. Ir aš nemeluoju sakydama, jog nekenčiu tavęs! — suriko ji. Iš moters akių pasipylė ašaros. — Ramzi Prakeiktasis! Prakeikiu tą dieną, kai saulės spindulys apšvietė tavo kapavietę. Ir kada tavo meilutė Džulija negyva gulės prie tavo kojų, kaip kadaise gulėjo Antonijus, tada tu tikrai sužinosi, kas yra išmintis, kas yra meilė, kokią galią turi ta, kuri užkariauja ir valdo. Tavo Džulija Stratford mirtinga. Nusukti jai sprandą tas pats, kas nulaužti nendrės stiebą.
Nejaugi ji norėjo ištarti būtent šiuos žodžius? Ji ir pati nežinojo. Tik žinojo, kad ją valdo ir meilė, ir neapykanta. Ir kad šie jausmai tarsi ugnis degina sielą. Ji įniršusi atšoko nuo Ramzio, pasirengusi bėgti.
— Ne, tu jos nepaliesi. Ir Alekso taip pat! — lotyniškai sušuko karalius. — Ir nieko kito nepaliesi. Kleopatra pastūmė iš kelio kažkokią porą. Moteris suriko, vyriškis užgriuvo ant savo partnerės. Kiti šokėjai prasiskyrė, duodami jai kelią. Kleopatra atsisuko, pamatė Ramzį, žiūrintį į ją, išgirdo jo žodžius:
— Tu nespėsi to padaryti, nes vėl atsidursi karste! Tamsoje!
Ji įsimaišė į minią. Iš visur girdėjosi šūksniai. Prieš save Kleopatra pamatė atidarytas duris. Padvelkė laisve. Ir ji nukūrė kiek tik kojos neša.
— Palauk, sustok, išklausyk manęs! — šaukė Ramzis.
Prie pat durų ji dar kartą atsisuko ir pamatė Aleksą. Jis laikė Ramzį už rankos.
— Sustokite, Ramsėjau, leiskite jai išeiti!
Dabar ir kiti vyrai apsupo Ramzį.
Karalienė išbėgo ant laiptų. Aleksas šaukė ją, maldavo palaukti. Jo balse nebuvo baimės. Bet Ramzis būtinai išsiverš iš tų žmonių rankų. Niekas negalės jo sulaikyti. Jo grasinimai tebeskambėjo Kleopatros ausyse.
Laikydamasi už turėklų, ji nubėgo laiptais žemyn, kaukšėdama aukštais kulniukais.
— Jūsų didenybe! — šaukė Aleksas.
Jis puolė prie išėjimo. Tuo metu prie durų kaip tik sustojo automobilis. Tarnas atidarė dureles. Iš mašinos išlipo vyras ir moteris.
Kleopatra atsisuko: Aleksas leidosi laiptais, jam iš paskos bėgo Ramzis.
— Jūsų didenybe! Palaukite!
Ji pastūmė tarną, apibėgo aplinkui mašiną, atsisėdo prie vairo ir uždėjo koją ant pedalo. Jau mašinai pajudėjus, Aleksas atidarė dureles ir įgriuvo ant priekinės sėdynės greta Kleopatros. Moteris suktelėjo vairą, vos neįlėkė į sodą, bet sugebėjo suvaldyti automobilį ir išvažiavo į gatvę, vedančią į bulvarą.
— O Viešpatie! — suriko Aleksas, stengdamasis perrėkti vėją. — Ramsėjus įsėdo į kitą mašiną, jis mus persekioja!
Ji atliko pavojingą posūkį, vos nesusidūrusi su priekyje važiavusia mašina ir išlėkė į laisvą juostą.
— Tu mus užmuši!
Moteris palinko į priekį, jos veidą nudegino ledinis vėjas. Teko pašėlusiai sukioti vairą, aplenkiant lėtai judėjusias mašinas. Aleksas kažko jos prašė, maldavo, tačiau Kleopatros ausyse tebeskambėjo Ramzio balsas: „Tu vėl atsidursi karste! Tamsoje!“
Bėgti! Reikia kuo greičiau sprukti.
— Neleisiu, kad jis tave nuskriaustų.
Galiausiai jie išvažiavo į plentą, vedantį iš miesto. Kelias buvo laisvas. Kleopatra nė minutei neatleido greičio pedalo.
Kažkur tolumoje stūksojo piramidės, o už jų — dykuma. Kaip jai ten pasislėpti? Kur pabėgti?
— Ar jis neatsiliko? — suriko Kleopatra.
— Ne, bet jis nieko pikto tau nepadarys! Išklausyk manęs!
— Ne! — suriko ji. — Net nebandyk manęs sulaikyti!
Aleksas pamėgino ja apkabinti, tačiau ji atstūmė jaunuolį. Automobilis truktelėjo, nuvažiavo nuo grindinio ir nuriedėjo per suplūktą smėlį. Toli dykumoje mirgėjo žiburiai.
Kažkur dešinėje, tamsoje sumirkčiojo akinantys traukinio žibintai. Jie artėjo. Po to pasigirdo tas pats kraupus lokomotyvo signalas. O dievai, kur jis?
Ją apėmė siaubas. Jau girdėjosi ratų dundėjimas.
— Kur jis? — suriko Kleopatra.
— Stok! Reikia čia sustoti ir palaukti. Nespėsime prašokti!
Į mažytį priekinį veidrodėlį, apakindamas moterį, pliūptelėjo šviesos pluoštas. Kleopatra akimirką atitraukė rankas, po to vėl griebė už vairo. Ir pamatė tikrą košmarą: milžinišką staugiančią pabaisą, kurios ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Tiesiai į juos kaukdamas lėkė juodas garvežys.
— Stabdyk! — suklykė Aleksas.
Mašina truktelėjo, pašoko iš vietos ir sustingo. Garvežys pralėkė per pėdą nuo jų, milžiniški dundantys ratai sukosi tiesiai prieš jų akis.
— Mes stovime ant bėgių, greičiau važiuok iš čia! — šaukė Aleksas.
Vėl pasigirdo kurtinantis švilpimas, nustelbęs ratų dundėjimą. Dar vienas siaubūnas, tik jau iš kairės pusės, lėkė tiesiai į juos. Kleopatra pamatė jo apvalią geltoną akį, šviesos spindulys pervėrė ją.
Jie pasivijo, šitie neregėti baisūs demonai ją pasivijo! Kaip nuo jų pasislėpti? O tuo tarpu Ramzis už nugaros šaukė jos vardą. Moteris pajuto, jog Aleksas griebė ją už rankos ir tempia nuo sėdynės. Šlykštus traukinys užlėkė tiesiai ant jų, trenkėsi į automobilį. Kleopatra sucypė.
Galinga jėga jos kūną išmetė iš mašinos. Ji pasijuto lekianti virš dykumos, tarsi išmesta į orą lėlė.
Apačioje prasilenkinėjo dvi didžiulės pabaisos. Aplinkui driekėsi bekraštė dykuma. Blykstelėjo oranžinė šviesa, jai pasidarė neapsakomai karšta. Pasigirdo keistas traškantis garsas. Tokio Kleopatra anksčiau nebuvo girdėjusi.
Smūgis nušveitė Ramzi toliau. Apsvaigintas, jis krito ant smėlio. Trumpą akimirką prieš jo akis šmėstelėjo iš automobilio išmestas skriejantis kūnas. Po to mašina sprogo ir išnyko oranžinės liepsnos stulpe. Dar vienas sprogimas... Sudrebėjo žemė, liepsna pakilo dar aukščiau. Kurį laiką apskritai nieko nesimatė.
Kai jis pakilo, į šiaurę judantis milžiniškas garvežys pradėjo stabdyti. Jis cypė, trūkčiojo, gergždėjo, vis dar judėdamas pirmyn ir stumdamas nuo bėgių liepsnojantį automobilį. Traukinys, važiuojantis į pietus, taip pat kaukė, staugė, dundėjo. Garsas buvo nepakenčiamas.
Ramzis nubėgo prie degančios mašinos. Ji buvo panaši į juodą suanglėjusį skeletą.
Jokių gyvybės požymių, jokio judėjimo. Kleopatros niekur nesimatė. Ramzis jau ketino pulti į ugnį, tačiau Samiras jį sugriebė už rankos. Po to pasigirdo Džulijos riksmas.
Ramzis nustebęs atsisuko, pažvelgė į juos visus. Aleksas Savarelas mėgino atsikelti. Pajuodavę jo drabužiai dar smilko. Šalia jo stovėjo tėvas, nuo jo rankos buvo nukarusi apdegusi rankovė. Buvo akivaizdu, kad jaunuolis išgyvens.
Bet jinai?.. Kur ta moteris?! Ramzis apstulbęs žiūrėjo į du galingus traukinius, vienas iš kurių pagaliau vis dėlto sustojo, o kitas didino greitį. Ar kada nors pasaulis žinojo tokią galybę? O koks sprogimas! Tarsi būtų išsiveržęs ugnikalnis!
— Kleopatra! — suriko karalius. Po to susvirduliavo ir pajuto, jog lėtai krinta ant žemės. Džulija jį sulaikė.
Horizontą nudažė ankstyvi aušros spinduliai; iš rūko išniro saulė. Ji nebuvo panaši į diską — jau greičiau priminė didžiulę virpančią karštą maršką. Žvaigždės lėtai ištirpo.
Ramzis vis vaikščiojo bėgiais. Samiras kantriai jį stebėjo. Džulija užsnūdo ant galinės automobilio sėdynės.
Eliotas drauge su sūnumi sugrįžo į viešbutį.
Šalia liko tik ištikimasis Samiras. Jis dar kartą apžiūrėjo sudegusios mašinos griaučius. Baisus, šlykštus skeletas.