— Sere, — pasakė Samiras, — po tokio sprogimo niekas negali likti gyvas. Senovėje tokių temperatūrų niekas nežinojo.
„Žinojo, — pagalvojo karalius. — Žinojo sprogstančius kalnus, ugnikalnius“. — Praėjusią naktį jis apie tai prisiminė.
— Bet juk turėjo likti kokie nors pėdsakai, Samirai. Kas nors tokio...
Kam bandyti šito nelaimingo žmogaus kantrybę? Juk jis visada Ramziui buvo toks geras ir ištikimas. O Džulija, vargšelė Džulija! Jis privalo merginą nuvežti į saugią vietą, grįžti į viešbutį. Po avarijos ji neištarė nė žodžio. Tik stovėjo šalia, suspaudusi Ramzio ranką, sustingusi, be žado.
— Sere, ačiū Dievui, kad viskas būtent taip baigėsi, — pasakė Samiras. — Mirtis ją pasišaukė. Ir dabar karalienė nurimo.
— Tu taip manai? — sušnabždėjo Ramzis. — Ir kam aš ją išgąsdinau? Kodėl vijausi? Mudu susipykome, kaip visada. Stengėmės kiek galėdami smarkiau vienas kitam įgelti. Staiga laikas sustojo; mes atsidūrėme už jo ribų ir pradėjome karą vienas prieš kitą.
Jis nutilo, neturėjo jėgų tęsti toliau.
— Sere, jums reikia pailsėti. Net ir nemirtingiesiems reikalingas poilsis.
10 skyrius
Jie stovėjo visi drauge geležinkelio stotyje. Ramziui šios minutės buvo ypač sunkios. Jis jau nebeturėjo jokių argumentų jokių žodžių, galinčių įtikinti Džuliją. O pažvelgęs į jos akis, karalius matė tiktai gilią nuoskaudą.
Aleksas virto visai kitu žmogumi... tik su Alekso veidu. Jis abejingai išklausė jam papasakotą pusiau tiesą apie tą moterį, su kuria Ramsėjus buvo seniai pažįstamas, apie tai, kad ji beprotė ir labai pavojinga. Po to tarsi atsijungė, nieko nenorėdamas klausyti nei girdėti.
Jiedu su Džulija staiga suaugo — šitas naivus jaunuolis ir jauna moteris. Džulijos veidas pablyško, pasidarė nuobodesnis. Aleksas, stovėjęs greta merginos, buvo tylus, nekalbus.
— Jie mane čia laikys kokias dvi ar tris dienas. Ne ilgiau, — kalbėjo sūnui Eliotas. — Po savaitės greičiausiai jau būsiu namuose. Pasirūpink Džulija. Jei pradėsi ja rūpintis...
— Žinau, tėve, man pačiam tai bus tik į gerą.
Ir jaunuolis nusišypsojo ledine šypsena.
Traukinio palydovas davė ženklą. Traukinys buvo pasiruošęs išvykti. Ramzis negalėjo ir nenorėjo į jį žiūrėti — nei kaip jis juda, nei kaip dunda jo ratai. Jam norėjosi dingti iš čia, nors žinojo, kad stovės iki paskutinės akimirkos.
— Ir tu nepakeisi savo sprendimo? — sušnabždėjo karalius. Džulija žvelgė kažkur pro šalį.
— Aš visada tave mylėsiu, — sušnabždėjo mergina.
Ramzis turėjo pasilenkti, kad galėtų išgirsti jos žodžius. Merginos lūpos prisilietė prie jo.
— Mylėsiu tave iki pat mirties. Bet savo sprendimo nepakeisiu.
Aleksas paėmė jį už rankos.
— Iki pasimatymo, Ramsėjau. Tikiuosi, pasimatysime Anglijoje.
Atsisveikinimo ritualas artėjo prie pabaigos; Ramzis atsisuko, ketindamas pabučiuoti Džuliją, bet mergina jau stovėjo ant metalinio vagono laiptelio. Jų akys susitiko. Nebuvo priekaištų, smerkimo; mergina niekaip negalėjo savęs nugalėti.
Pagaliau traukinys sušvilpė, sudundėjo, šlykščiais garsais sudrebindamas orą. Vagonų grandinė su mažais langeliais, netolygiais judesiais truktelėjo pirmyn. Per langą Ramzis pamatė Džuliją. Prikišusi delną prie stiklo, mergina žiūrėjo į jį. Jis pamėgino suprasti jos akių išraišką. Galbūt ji apgailestauja, gailisi, priėmusi tokį sprendimą?
Karaliui buvo neapsakomai liūdna. Jis vėl išgirdo Kleopatros žodžius: „Aš šaukiau tave paskutinėmis gyvenimo minutėmis“.
Traukinys judėjo pro šalį. Langą palietė saulės spindulys, ir jis sutvisko sidabru. Daugiau Ramzis nematė jos veido.
Lordas Ruterfordas nuvedė jį prie platformos, kur keleiviai laukė automobilių, o vairuotojai, vilkintys livrėjomis, paslaugiai atidarinėjo mašinų dureles.
— Kur važiuosite? — paklausė grafas.
Ramzis žiūrėjo į tolstantį traukinį. Paskutinis vagonas su mažytėmis geležinėmis durelėmis vis mažėjo ir mažėjo. Jau beveik nesigirdėjo ratų bildesio.
— Koks skirtumas? — atsakė jis. Po to tarsi staiga atsibudęs pažvelgė į Eliotą. Grafo veido išraiška karalių nustebino ne mažiau, negu Džulijos žvilgsnis. Priekaišto nebuvo — tik gilus liūdesys. — Ir kokią pamoką jūs gavote, milorde, iš visos šitos istorijos? — netikėtai išsprūdo iš jo lūpų klausimas.
— Reikės nemažai laiko, kad galima būtų viską įvertinti, Ramzi. O laiko aš tikriausiai jau neturiu.
Ramzis papurtė galvą.
— Po visko, ką jūs matėte, — tyliai ištarė karalius, kad jo žodžius galėtų girdėti tik Eliotas, — jūs vis dar norite pasinaudoti eliksyru? Ar atsisakysite jo, kaip Džulija.
Traukinys išnyko iš akiračio. Ištuštėjusioje stotyje buvo tylu. Girdėjosi tik padrikų pokalbių nuotrupos.
— Argi dabar tai svarbu, Ramzi? — paklausė grafas, ir karalius pirmą kartą pamatė jo veide kartėlį bei didžiulį nuovargį.
Jis paėmė Eliotą už rankos.
— Mes dar susitiksime, — ištarė karalius. — O dabar turiu eiti, antraip pavėluosiu.
— O kur jūs einate?
Ramzis neatsakė. Apsisuko ir, eidamas per stoties aikštę, pamojavo. Eliotas mandagiai jam linktelėjo ir nuskubėjo prie laukiančio automobilio.
Jis atsimerkė. Pro medines langines skverbėsi saulė, virš galvos lėtai sukosi ventiliatorius.
Eliotas paėmė nuo spintelės savo auksinį kišeninį laikrodį. Pusė keturių. Jų laivas jau išplaukė. Grafas mėgavosi atokvėpiu. Po to pagalvos, ką toliau daryti.
Jis išgirdo Volterį atidarant duris.
— Ar tie baisūs žmonės iš gubernatoriaus kontoros dar neskambino? — paklausė grafas.
— Skambino, milorde. Du kartus. Pasakiau, kad jūs miegate ir kad neketinu jūsų žadinti.
— Tu geras vaikinas, Volterį. Kad jie kur sudegtų pragare.
— Milorde?
— Nieko, nieko, Volteri.
— Dar buvo atėjęs tas egiptietis.
— Samiras?
— Atnešė Ramsėjaus įduotą kažkokį vaistų buteliuką. Jis štai tenai, milorde. Pasakė, kad jūs žinote, kokie tai vaistai.
— Ką? — Eliotas pakilo ir lėtai pažvelgė į prie lovos stovintį staliuką.
Tai buvo plokščias buteliukas, panašus į tuos, kuriuose parduodamas viskis ar degtinė, tik stiklas skaidrus. Buteliukas buvo pilnas balto kaip pienas skysčio, kuris viršuje spindėjo.
— Būkite su juo atsargus, milorde, — pasakė Volteris, atidarydamas duris. — Jei čia koks nors egiptietiškas preparatas, geriau su juo neprasidėti.
Eliotas vos nepradėjo garsiai kvatoti. Šalia buteliuko gulėjo raštelis. Išėjus Volteriui, grafas paėmė jį.
Jis buvo parašytas aiškiomis spausdintinėmis raidėmis, primenančiomis lotynišką šriftą.
„Lorde Ruterfordai, dabar viskas jūsų rankose. Tegul jūsų išmintis bei filosofija jums padės. Pasirinkite pats“.
Jis perskaitė dar kartą. Ne, tuo neįmanoma patikėti. Grafas ilgai spoksojo į raštelį, po to pažvelgė į buteliuką.
Džulija snaudė ant aukštos pagalvės. Atsimerkusi, suvokė, kad pabudo nuo savo pačios balso. Sapne ji šaukė Ramzį. Mergina lėtai pakilo ir apsivilko marškinius. Jei kas denyje ją ir pamatys su marškiniais, jos tai visai nejaudina. Atėjo vakarienės metas. Reikia apsirengti. Ji reikalinga Aleksui. Ak, jei tik dabar galėtų ramiai galvoti... Mergina priėjo prie spintos ir pradėjo ieškoti tinkamų drabužių. Kur jie dabar? Kiek valandų jau plaukia?
Aleksas jau buvo savo vietoje. Sėdėjo ir žiūrėjo priešais save. Nepasisveikino su Džulija, nepašoko, nepasiūlė jai kėdės. Tarsi tai būtų visai nesvarbu.
— Aš iki šiolei vis dar nieko nesuprantu, — prabilo jaunuolis. — Tikrai. Ji man visai neatrodė beprotė, dievaži.
Tai buvo tikra kančia, tačiau Džulija pasirengė klausytis...
— Žinoma, kažkas joje buvo tokio. Ji labai liūdna, keista, — tęsė Aleksas. — Tikrai žinau, jog mylėjau ją. Ir ji mane mylėjo. — Jis atsisuko į Džuliją. — Ar tu tiki?
— Tikiu.
— Ji kalbėjo keistus dalykus. Pasakė, jog neketino manęs įsimylėti, o tai atsitiko netyčia. O aš jai pasakiau, kad suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Niekada nebūčiau pagalvojęs... tai yra viskas buvo visai kitaip. Tarsi rožės, kurios buvo geltonos spalvos — bent jau tu taip galvojai visą gyvenimą — ir staiga pasidarė raudonos!
— Taip, suprantu.
— Ir paaiškėjo, kad vanduo visai ne šiltas, o karštas.
— Taip.
— Ar tu gerai į ją įsižiūrėjai? Pastebėjai, kokia ji nuostabi!?
— Neverta kankinti savęs prisiminimais. Jos nebesugrąžinsi.
— Žinojau, kad ją prarasiu. Iš pat pradžių žinojau. Tik negaliu suprasti kodėl. Ji buvo tarsi ne iš šio pasaulio, supranti? Ir tuo padu man ji buvo labiau reali, negu...
— Suprantu.
Aleksas žvelgė pirmyn — tarsi apžiūrinėtų padavėjus bei publiką ar mėgintų įsiklausyti į civilizuotų žmonių pokalbius. Čia buvo daugiausiai britai.
— Tu viską pamirši, — netikėtai pasakė Džulija. — Tai įmanoma, aš žinau.
— Taip, pamiršti, — sutiko Aleksas ir šaltai nusišypsojo. — Taip mes ir padarysime. Tu pamirši Ramsėjų, jei kokios nors aplinkybės judu išskirs. O aš pamiršiu ją. Ir mudu apsimesime, jog niekada nepatyrėme tikros meilės — nei tu, nei aš. Tarsi tu niekada nepažinojai Ramsėjaus, o aš — jos...
Mergina apstulbusi nenuleido nuo jo akių.
— Ir apsimesime, kad gyvename, — sušnabždėjo ji. — Kokius baisius dalykus tu kalbi!
Aleksas net neišgirdo jos žodžių. Jis paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. O gal tik kimšo į skrandį maistą, apsimesdamas, kad valgo. Džulija krūptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į savo lėkštę.