— Aš iki šiolei vis dar nieko nesuprantu, — prabilo jaunuolis. — Tikrai. Ji man visai neatrodė beprotė, dievaži.
Tai buvo tikra kančia, tačiau Džulija pasirengė klausytis...
— Žinoma, kažkas joje buvo tokio. Ji labai liūdna, keista, — tęsė Aleksas. — Tikrai žinau, jog mylėjau ją. Ir ji mane mylėjo. — Jis atsisuko į Džuliją. — Ar tu tiki?
— Tikiu.
— Ji kalbėjo keistus dalykus. Pasakė, jog neketino manęs įsimylėti, o tai atsitiko netyčia. O aš jai pasakiau, kad suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Niekada nebūčiau pagalvojęs... tai yra viskas buvo visai kitaip. Tarsi rožės, kurios buvo geltonos spalvos — bent jau tu taip galvojai visą gyvenimą — ir staiga pasidarė raudonos!
— Taip, suprantu.
— Ir paaiškėjo, kad vanduo visai ne šiltas, o karštas.
— Taip.
— Ar tu gerai į ją įsižiūrėjai? Pastebėjai, kokia ji nuostabi!?
— Neverta kankinti savęs prisiminimais. Jos nebesugrąžinsi.
— Žinojau, kad ją prarasiu. Iš pat pradžių žinojau. Tik negaliu suprasti kodėl. Ji buvo tarsi ne iš šio pasaulio, supranti? Ir tuo padu man ji buvo labiau reali, negu...
— Suprantu.
Aleksas žvelgė pirmyn — tarsi apžiūrinėtų padavėjus bei publiką ar mėgintų įsiklausyti į civilizuotų žmonių pokalbius. Čia buvo daugiausiai britai.
— Tu viską pamirši, — netikėtai pasakė Džulija. — Tai įmanoma, aš žinau.
— Taip, pamiršti, — sutiko Aleksas ir šaltai nusišypsojo. — Taip mes ir padarysime. Tu pamirši Ramsėjų, jei kokios nors aplinkybės judu išskirs. O aš pamiršiu ją. Ir mudu apsimesime, jog niekada nepatyrėme tikros meilės — nei tu, nei aš. Tarsi tu niekada nepažinojai Ramsėjaus, o aš — jos...
Mergina apstulbusi nenuleido nuo jo akių.
— Ir apsimesime, kad gyvename, — sušnabždėjo ji. — Kokius baisius dalykus tu kalbi!
Aleksas net neišgirdo jos žodžių. Jis paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. O gal tik kimšo į skrandį maistą, apsimesdamas, kad valgo. Džulija krūptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į savo lėkštę.
Gatvėje jau sutemo. Pro uždaras langines skverbėsi tamsiai mėlyna šviesa. Vėl atėjo Volteris. Norėjo paklausti, ar milordas nenori vakarieniauti. Eliotas atsakė, jog nori pabūti vienas.
Jis sėdėjo su pižama, šlepetėmis, žiūrėdamas į ant stalo gulintį plokščią buteliuką. Tas blykčiojo tamsoje. Šalia tebegulėjo ir raštelis.
Pagaliau Eliotas atsikėlė, ketindamas persirengti. Užtruko keletą minučių, nes kiekvienas judesys kėlė sąnarių skausmus. Pagaliau grafas apsivilko vilnonį kostiumą; dieną su juo buvo karšta, o naktį bus kaip tik.
Pasiramsčiuodamas lazdele, jis priėjo prie staliuko, paėmė buteliuką ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Indelis vos tilpo kišenėje ir savo svoriu pardėjo spausti krūtinės ląstą.
Grafas išėjo į gatvę. Žengęs vos keletą žingsnių nuo viešbučio, iškart pajuto stiprėjantį kairės kojos skausmą. Bet vis judėjo toliau, dėliodamas lazdelę iš vienos rankos į kitą, ieškodamas patogesnio atramos taško. Kartais sustodavo, atgaudavo kvapą ir vėl eidavo pirmyn.
Po valandos grafas atsidūrė senajame Kaire ir be jokio tikslo vaikštinėjo mažomis gatvelėmis. Jis neieškojo Malenkos namų — tiesiog vaikštinėjo. Iki vidurnakčio kairioji jo koja visai nutirpo, bet Eliotui ne tas rūpėjo.
Jis įdėmiai žvelgė į visus kelyje pasitaikančius daiktus. Sienos, durys, sutiktų žmonių veidai... Sustojo priešais kabaretą ir klausėsi muzikos. Beveik kiekvienoje naktinėje užeigoje šoko merginos. Kažkas grojo fleita...
Eliotas niekur neužtrukdavo ilgai, nebent tik, kai ypač pavargdavo. Tuomet atsisėsdavo ant suoliuko... kartais net užsnūsdavo. Naktis buvo tyli, rami, visai nepanaši į pilnas pavojų Londono naktis.
Buvo jau antra valanda nakties, o grafas vis dar klaidžiojo. Išvaikščiojo visą senovinį miestą ir vėl pasuko link naujo rajono.
Džulija stovėjo prie turėklų, ranka prilaikydama šaliką. Ji žiūrėjo žemyn, į tamsų vandenį. Mergina stipriai sušalo, sustingo rankos. Jai buvo keista, jog net šaltis jos nebejaudina. Dabar jau niekas nesvarbu.
Ir apskritai jos čia nėra. Ji namuose, Londone. Stovi gėlėse skendinčioje oranžerijoje. Tenai ir Ramzis: jo kūnas suvyniotas į drobulę. Mergina matė, kaip jis pakėlė ranką ir nusiėmė tvarsčius nuo veido. Žydros akys pažvelgė tiesiai į ją, o tose akyse spindėjo meilė.
— Ne, viskas ne taip, — sušnabždėjo ji. Bet su kuo Džulija kalbasi? Niekas negirdėjo, ką ji pasakė. Laivas miegojo, civilizuoti britai plaukė namo iš neilgos malonios kelionės po Egiptą. Jie džiaugėsi pamatę garsias piramides, šventoves... „Sunaikink eliksyrą. Iki paskutinio lašo“.
Ji žiūrėjo žemyn, į ošiančią jūrą. Vėjas staiga pakėlė aukštyn jos plaukus bei šaliko kampus. Džulija tvirčiau įsikibo turėklų, tuo tarpu šalis išsprūdo ir nuskriejo tolyn. Jį prarijo rūkas, mergina net nematė, kaip šalis įkrito į vandenį. Vėjo švilpimas bei laivo motorų gaudesys staiga nutilo — viską užgožė rūkas.
Jos pasaulis sugriautas. Blyškių spalvų, neaiškių garsų pasaulis išnyko. Merginos ausyse skambėjo tiktai jo balsas: „Aš myliu tave, Džulija Stratford“. Girdėjo ir savo žodžius: „Jau verčiau niekada nebūčiau tavęs sutikusi! Verčiau nebūtum sutrukdęs Henriui atlikti savo darbą“.
Netikėtai mergina nusišypsojo. Ar nors kartą gyvenime ji buvo taip sušalusi? Ji pažvelgė žemyn. Džulija vilkėjo tik naktiniais marškiniais. Nieko nuostabaus. Verčiau ji būtų mirusi. Kaip tėvas. Juk Henris jau buvo įpylęs į jos kavos puodelį nuodų. Ji užsimerkė, atkišo išvargusį veidą lediniam vėjui.
„Aš myliu tave, Džulija Stratford!“ — vėl suskambėjo atmintyje Ramzio balsas. Tačiau šį kartą mergina išgirdo visai kitokį savo atsakymą: „Aš mylėsiu tave iki pat mirties“. Kokie puikūs žodžiai...
Kokia prasmė grįžti namo? Mėgdžioti gyvenimą, apsimetinėti, jog gyveni. Baigėsi nuotykiai. O normalus gyvenimas dabar atrodys tarsi tikras košmaras. Tėvo nebėra, ji nutolo nuo realaus gyvenimo, likimas ją išplėšė iš įprastinės aplinkos. Beliko tik prisiminimai apie šviesias akimirkas, kurias teko patirti. Štai jiedu palapinėje, štai mylisi... pagaliau Džulija priklauso jam.
Senatvėje ji neturės vaikų, kuriems galėtų papasakoti, kodėl taip niekada ir neištekėjo. Neatsiras tokių jaunuolių, kuriems bus malonu išgirsti apie jos nuotykius Kaire. Ji taps nuobodžia moterimi, kuri visą gyvenimą saugo baisią paslaptį ir kankinasi.
Taip, labai liūdna. Kam ilgai svarstyti? Tamsūs vandenys ją šaukia, laukia jos. Per kelias sekundes jos kūną nuneš toli, labai toli nuo laivo — ir nebus jokios galimybės išsigelbėti.
Staiga Džulijai pasirodė, jog tai bus nuostabu. Reikia tik pralįsti už turėklo ir šokti į juodas bangas. Vėjas vos pats jos nenubloškė, kol mergina lipo ant turėklų. Jis lindo po naktiniais marškiniais, pūtė iš visų pusių. Džulija plačiai išskleidė rankas ir šoko. Vėjas sustaugė dar garsiau. Štai jos kūnas jau skrieja virš vandens! Viskas baigta!
Tą pačią akimirką mergina suvokė, jog dabar niekas jos neišgelbės, nesuspės sustabdyti. Ji jau krito žemyn. Labai norėjosi ištarti tėvo vardą... Bet atmintyje tebuvo tik vienas vardas — Ramzis. Ak, kaip malonu tarti šitą vardą, kaip saldžiai jis skamba!
Stiprios rankos pagavo jos kūną. Ji pakibo virš jūros. Aplinkui nieko nesimatė — viską gaubė rūkas.
— Ne, Džulija, ne!
Tai buvo Ramzis. Jis pernešė ją ant rankų per turėklus, priglaudė prie krūtinės. Karalius stovėjo ant denio, stipriai apkabinęs merginą.
— Jokio gyvenimo po mirties nebus, mieloji.
Ji pratrūko raudoti. Tirpo tarsi ledas, iš akių upeliu liejosi karštos ašaros. Prisiglaudė prie Ramzio, paslėpusi veidą ant jo krūtinės.
Džulija be paliovos kartojo jo vardą. Jautė tvirtas vyriškio rankas, saugančias ją nuo vėjo...