Kairas nubudo su saule. Atrodė, tarsi pačios gatvės gimdytų kaitrą; atgijo turgus; virš atvirų namų durų išsipūtė įvairiaspalvės dangos; iš visų pusių girdėjosi kupranugarių bei asilų bliovimas.
Eliotas jautėsi klaikiai pavargęs. Tiesiog eidamas miegojo, bet vis tiek judėjo pirmyn. Ėjo pro nedideles parduotuvėles, pro antikvarinių daiktų bei pigių netikrų egiptietiškų relikvijų pardavėjus. Kai kurie mumijų pardavėjai tvirtino, jog turi net karaliaus mumijų...
Mumijos. Jos buvo išrikiuotos prie sienos, apšviestos ryškios saulės, kai kurios žemėtos, apiplyšusiais tvarsčiais. Tačiau pro apdriskusius skarmalus buvo galima įžiūrėti jų veidus.
Eliotas stabtelėjo. Mintys, visą naktį knibždėjusios jo galvoje, ištirpo. Artimųjų, tų žmonių, kuriuos jis kadaise mylėjo, paveikslai staiga išnyko. Jis buvo turguje. Jį kepino saulė... O jis žiūrėjo į mirusius kūnus, atremtus prie baltos sienos.
Eliotas prisiminė Malenkos žodžius: „Iš mano anglo jie padarys didįjį faraoną. Įdėjo jį į bitumą ir daro mumiją, kurią parduos turistams... Mano gražuoliukas, jie iš jo padarys karalių“.
Grafas priėjo arčiau. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas, tačiau mumijos kažkodėl jį traukė. Pirmoji pykinimo banga pakilo, kai jis ėmėsi apžiūrinėti pačią kraštinę aukštą, liesą mumiją. Antrą kartą supykino, kai prie jo priėjo storapilvis prekeivis dryžuotu apsiaustu. Jis sunėrė rankas už nugaros ir išdidžiai atkišo pilvą.
— Galiu jums pasiūlyti labai pelningą sandėrį, — pasakė prekeivis. — Šita mumija išsiskiria iš visų kitų. Matote? Įsižiūrėkite ir pamatysite, kokie tvirti jo kaulai. Jis buvo didysis karalius. Prieikite arčiau. Įsižiūrėkite į jį.
Eliotas nenoriai pakluso. Stori, tvirti tvarsčiai senesni už senovinius — puikus darbas. Ir kvapas žemės bei bitumo; bet po storu sluoksniu matosi veidas: nosis, plati kaktos juosta, gilios akiduobės, plonos lūpos. Jokių abejonių — priešais jį Henris Stratfordas!
Linksmi rytinės saulės spinduliai prasiskverbė į apvalų iliuminatorių, ryškiais blyksniais šokinėjo ant baltų paklodžių, ant lovos atlošo.
Jie sėdėjo dviese, sušildyti vyno bei meilės...
Džulija stebėjo, kaip Ramzis pila į taurę baltą skystį iš paslaptingo indo — jame blykčiojo mažytės kibirkštėlės. Po to jis ištiesė merginai taurę.
Ji paėmė ir įdėmiai pažvelgė karaliui į akis. Akimirką jai vėl pasidarė baisu: pasirodė, kad ji ne kajutėje, o ant denio, kur ją gaubia šaltis bei rūkas. O jos laukia jūra, ji šaukia, vilioja... Mergina krūptelėjo, ir šilta saulė ištirpdė ledus ant jos odos. Ramzio akyse ji išvydo baimę.
Juk jis pats paprasčiausias žmogus, toks, kaip ir visi kiti vyrai. Jis nežino, kas dar šaus į galvą Džulijai, ir nerimauja dėl jos. Mergina nusišypsojo.
Ir tylėdama išgėrė taurę ligi dugno.
— Sakau jums, tai tikrai karaliaus kūnas, — toliau įtikinėjo, pasilenkęs prie jo prekeivis. — Nebrangiai atiduosiu. Jūs man patinkate, todėl ir atiduosiu už pusę kainos. Iškart matyti, jog esate džentelmenas, ir skonį puikų turite. Be vargo galėsite šitą mumiją išsivežti iš Egipto... — Melo srautas liejosi nesustodamas... komersanto dainelė, idiotiška tiesos imitacija.
Suvyniotas į marlę Henris! Henris, amžiams įkalintas stipriose drobulėse! Tas pats Henris, kuriam Eliotas glostė plaukus mažame kambarėlyje Paryžiuje. Nuo tų laikų praėjo visa amžinybė...
— Prieikite arčiau, sere, nenusigręžkite nuo Senovės Egipto paslapčių, nuo šitos stebuklingos šalies...
Balsas vis labiau tolo, virsdamas apgailėtinu aidu. Eliotas pasitraukė nuo prekeivių, išėjo į saulės šviesą.
Milžiniškas saulės diskas kabėjo virš namų stogų. Į jį buvo neįmanoma žiūrėti — šviesa graužė akis.
Vis dar pakėlęs akis į saulę, grafas tvirčiau suspaudė rankoje lazdelę, įkišo kitą ranką į kišenę ir ištraukė plokščią buteliuką. Numetė lazdą, atidarė indelį ir dideliais gurkšniais išgėrė visą ligi dugno.
Drebulys perbėgo visu grafo kūnu — tarsi į jį būtų įsmigę milijonai smulkių adatėlių. Eliotas sustingo. Buteliukas nukrito į dulkes. Netikėtai jį išpylė karštis. Nutirpusi kairė koja atgijo, dingo sunkumas, nebuvo skausmo krūtinėje. Rankos ir kojos įsitempė. Grafas išsitiesė, pasijutęs tvirtas, galingas ir plačiai atmerktomis akimis pažvelgė į liepsnojantį danguje auksinį saulės diską.
Pasaulis jo akyse pulsavo, virpėjo, tačiau po kurio laiko vėl tapo aiškus ir ryškus. Jį supantys daiktai atrodė visai kitaip — jau nuo keturiasdešimties metų jis jų tokių nematė, nuo tada, kai susilpnėjo regėjimas. Dabar jis matė netgi atskiras smilteles po savo kojomis.
Peržengęs per savo buvusią atramą su sidabriniu antgaliu, nekreipdamas dėmesio į prekeivį, šaukiantį jam apie pamestą lazdelę, Eliotas tvirtu žingsniu nukeliavo pirmyn.
Vidurdienio saulė švietė aukštai danguje, kai jis paliko Kairą. Siauru takeliu grafas žingsniavo į rytus. Jis nežinojo, kur eina, bet tai nebuvo svarbu. Priešakyje monumentai, pasaulio stebuklai, miestai... Jis skubėjo. Anksčiau dykuma jam neatrodė tokia nuostabi, dabar gi jis negalėjo atitraukti susižavėjusių akių nuo smėlio jūros.
Jis tai padarė! Kelio atgal nebėra. Eliotas pažvelgė į žydrą bedugnę virš galvos ir linksmai suriko. Jam nereikėjo, kad kas nors jį išgirstų — tai tebuvo susižavėjimo bei džiaugsmo šūksnis.
Jiedu apsikabinę stovėjo denyje ir šildėsi saulės spinduliuose. Džulija jautė, kaip stebuklingas eliksyras veikia jos odą, plaukus... Ant savo lūpų ji jautė mylimų lūpų skonį. Jie bučiavosi taip, kaip niekada anksčiau to nedarydavo. Aistra buvo ta pati, bet dabar jiedu buvo vienodai nepasotinami...
Ramzis paėmė ją ant rankų, nunešė į nedidelį miegamąjį ir paguldė ant lovos. Juos apgaubė tyla.
— Dabar tu mano, Džulija Stratford, — sušnabždėjo jis. — Mano karalienė. Tokia ir liksi amžinai. O aš tavo.
— Kokie nuostabūs žodžiai! — sušnabždėjo ji liūdnai šypsodamasi. Jai norėjosi įsiminti šią minutę, įsiminti jo žydrų akių žvilgsnį.
Po to prasidėjo aistringos glamonės.
11 skyrius
Jaunas gydytojas pasičiupo savo lagaminėlį ir išskubėjo į ligoninę. Greta, tapnodamas sunkiais batais, bėgo kareivis.
— Tiesiog košmaras, sere. Labai gilūs nudegimai. Ją rado krovininės traukinio platformos dugne. Neįsivaizduoju, kaip ji išgyveno.
Ką jis gali padaryti? Kaip padėti tai moteriškei šitoje Dievo pamirštoje skylėje, Sudano džiunglėse?
Trinksėdamas durimis, daktaras nubėgo koridoriumi ir įsiveržė į palatą.
Prie jo priėjusi slaugė pakraipė galvą.
— Nieko nesuprantu, — sušnabždėjo ji ir mostelėjo link lovos.
— Aš apžiūrėsiu ją. — Daktaras pakėlė tinklą nuo moskitų. — Nesuprantu. Nematau jokių nudegimų.
Moteris kuo ramiausiai miegojo; jos juodi banguoti plaukai draikėsi ant baltos pagalvės, tarsi šioje tvankioje, pragariškai karštoje palatoje, būtų dvelkęs lengvas vėjelis.
Atvirai sakant, daktaras niekuomet nebuvo matęs tokios gražios moters. O jei ir matė kada nors, tai dabar niekaip negalėjo prisiminti. Net skaudu žiūrėti — tokia nuostabi ji buvo.
Be to, tai ne kiniškos lėlės grožis, jokiu būdu ne. Nors moters veido bruožai taisyklingi, iš visko jautėsi, kad ji yra kilminga. O banguoti jos plaukai panašūs į milžinišką spindinčią tamsią piramidę.
Vos tik gydytojas priėjo prie lovos, moteris atsimerkė. Stebėtina! Jos akys buvo žydros tarsi dangus. Po to įvyko tikras stebuklas — ji nusišypsojo. Daktaras pažvelgė į ją ir pajuto, kad jam darosi silpna. Jis pagalvojo apie žodžius „lemtis“ bei „likimas“... Bet kas ta moteris?