Staiga mergina supyko ant savęs. Nejaugi tai viskas, ko jai reikia? Tėvui to nepakako, jos tėvui, verslininkui, aristokratiškų manierų džentelmenui. Buitis jam apskritai nieko nereiškė.
— Išgerk arbatos, mieloji, tau nepakenks, — pasakė Aleksas, paduodamas merginai puodelį arbatos, paruoštos taip, kaip ji mėgsta: be pieno, be cukraus, su plonomis citrinos skiltelėmis.
Įdomu, o kam galėtų pakenkti arbatos puodelis?
Apšvietimas staiga pasikeitė — oranžerijoje pasirodė kažin koks šešėlis. Džulija pakėlė galvą ir pamatė Samirą.
— Samirai! Sėskis, prisijuk prie mūsų.
Tas gestu parodė, kad ji nesirūpintų. Vyriškio rankose buvo sąsiuvinis odiniais viršeliais.
— Džulija, — ištarė Samiras, metęs reikšmingą žvilgsnį egiptietiškos salės pusėn, — aš tau atvežiau tėvo dienoraštį. Nenorėjau jo atiduoti žmonėms iš muziejaus.
— O, aš taip džiaugiuosi! Pasėdėk su mumis. Labai prašau.
— Ne, man reikia dirbti. Turiu pasirūpinti, kad viskas būtų tinkamai padaryta. Būtinai perskaityk dienoraštį, Džulija. Laikraščiuose spausdinama tik maža visos šitos istorijos dalis. Iš dienoraščio tu sužinosi kur kas daugiau...
— Na ateik gi, prisėsk, — neatstojo Džulija. — Vėliau drauge viską sutvarkysime.
Kiek padvejojęs, egiptietis sutiko. Jis paėmė šalia Džulijos stovėjusią kėdę ir mandagiai nusilenkė Aleksui, su kuriuo jį supažindino jau anksčiau.
— Tavo tėvas tik ką buvo pradėjęs versti. Juk žinai, kaip puikiai jis mokėjo senovės kalbas...
— Labai smalsu perskaityti. Kodėl tu toks sunerimęs? Ar kas nors negerai?
— Man kelia nerimą šitas atradimas, — kiek patylėjęs ištarė Samiras. — Nepatinka man ir šita mumija, ir nuodai, kurie buvo saugomi kapavietėje.
— Ar nuodai iš tiesų priklausė Kleopatrai? — įsiterpė Aleksas. — Ar tai tik laki žurnalistų fantazija?
— Niekas tikrai nežino, — mandagiai atsakė egiptietis.
— Samirai, ant visų indų užklijuotos etiketės, — pasakė Džulija. — Tarnai visi įspėti.
— Jūs juk netikite prakeiksmais, tiesa? — paklausė Aleksas.
Samiras mandagiai šyptelėjo.
— Ne. Tačiau, — jis vėl kreipėsi į Džuliją, — pažadėk man: jei pastebėsi ką nors keista ar atsiras bloga nuojauta, iškart paskambinsi man į muziejų.
— Bet, Samirai... Niekada nepagalvočiau, jog tu gali tikėti...
— Džulija, Egipte prakeiksmai — didžiulė retenybė, — atsiliepė Samiras.
— Grasinimai, užrašyti ant šitos mumijos sarkofago, labai rimti. O ir pati istorija apie šios būtybės nemirtingumą... Viskas labai jau keista. Tu sužinosi smulkmenas, perskaičiusi dienoraštį.
— Juk nemanai, kad mano tėvas tapo prakeiksmo auka?
— Ne. Bet tų įvykių negalima suvokti blaiviu protu, tuo labiau ką nors paaiškinti. Nebent tik patikėti, jog... Bet juk tai absurdas! Prašau tavęs tik vieno: niekuo netikėk aklai. O jei kas nors, skambink man.
Jis netikėtai nutraukė pokalbį ir grįžo į biblioteką. Džulija išgirdo, kaip jis arabiškai kalbasi su vienu muziejaus darbuotoji!, ir pamatė juodu pro praviras duris.
„Sielvartas, — pamanė ji, — atbukina visus kitus jausmus. Jis lygiai taip, kaip ir aš, išgyvena dėl tėvo mirties. Ir netgi atradimas, jo jau nebedžiugina. Kaip viskas sudėtinga!“
O juk jis džiaugtųsi, jeigu... Tiek to, viskas aišku. Su ja viskas kitaip. Tik taip norisi kuo greičiau likti vienai su Ramziu Didžiuoju bei jo Kleopatra. Tačiau ji viską supranta. Ir netekties skausmas amžinai liks su ja. Ji net ir nenorėtų, kad skausmas išnyktų. Džulija pakėlė akis į Aleksą, pažvelgė į vargšą sutrikusį berniuką, žiūrintį į ją su nuoširdžia užuojauta.
— Aš myliu tave, — staiga sušnabždėjo Aleksas.
— Kas tau čia darosi? — švelniai nusijuokė mergina.
Kažkodėl jis visai praskydo, jos gražuoliukas jaunikis. Kažkas jį sujaudino. Nemalonu matyti jį tokį.
— Nežinau, — atsakė Aleksas. — Manęs neapleidžia bloga nuojauta. Ar kaip ten jis tą jausmą pavadino? Tik viena žinau: man norėjosi priminti tau apie savo meilę.
— Aleksai, mielasis... — Džulija pasilenkė ir pabučiavo jį, ir jaunuolis, apimtas nevilties, stipriai suspaudė merginos ranką.
Mažas, neskoningas laikrodis ant tualetinio Deizės staliuko išmušė šeštą valandą.
Henris, išsidrėbęs krėsle, tingiai nusižiovavo, tada vėl ištiesė ranką, siekdamas šampano butelio. Pripildė savo bokalą, po to — Deizės.
Ji iki šiol atrodė mieguista; plonytė atlasinė naktinių marškinių petnešėlė nuslydo nuo peties.
— Išgerk, mieloji, — pasakė jis.
— Nė už ką, mylimasis. Šįvakar aš dainuoju. — Deizė išdidžiai užrietė smakrą. — Negaliu ištisai gerti, kaip tu....
Ji atplėšė mėsos gabalėlį nuo ant lėkštės gulinčio kepto viščiuko ir įsikišo į burną. Į labai simpatišką burnytę...
— Bet tavo pusseserė nieko sau! Neišsigando tos prakeiktos mumijos!
Žiūrėk tu man, atsivežė į savo namus.
Kvailos žydros akys įsmigo į Henrį. Jam tai patiko. Nors, reikia pripažinti, Henris kiek ilgėjosi Malenkos, savo egiptietiškos gražuolės. Tikrai ilgėjosi. Rytietiška moteris nebūtinai turi būti kvaila; ji gali būti ir protinga — vis tiek ją lengva valdyti. O panelės panašios į Deizę būtinai turi būti kvailokos. Ir su jomis nuolatos reikia apie ką nors kalbėti.
— Kurių velnių ji turėtų bijoti kažkokios išdžiovintos mumijos? — susierzino Henris. — Ta prietranka visą radinį atiduoda muziejui. Ji nežino pinigų vertės, ta mano pusseserė. Jai niekada netrūko pinigų. Lourensas tik truputį padidino mano metines pajamas, o jai paliko visą laivininkystės imperiją.
Jis nutilo. Mažytis kambarėlis; šviesa, dėmėmis gulanti ant mumijos. Henris vėl ją pamatė. Pamatė, ką pridirbęs! „Ne. Netiesa. Jis mirė nuo širdies smūgio arba nuo paralyžiaus — tas žmogus, gulintis ant smėlėtų grindų. Aš to nepadariau. Ir ta būtybė, ji negalėjo į mane žiūrėti iš po skudurų, kuriais buvo apvyniota. Juk tai absurdas!“
Henris gurkštelėjo šampano. Puiku! Jis vėl prisipildė bokalą.
— Bet juk ji viena visame name su ta baisia mumija, — pasakė Deizė.
Ir čia Henris vėl pamatė tas akis, atmerktas akis po sudūlėjusiomis drobulėmis, įsmeigtas tiesiai į jį. Taip, tos akys žiūrėjo į jį. „Sustok, bukaproti, tu padarei tą, ką turėjai padaryti! Sustok, antraip išprotėsi!“
Henris paskubomis pakilo nuo stalo, užsivilko švarką ir pasitaisė šilkinį kaklaraištį.
— Kur tu eini? — paklausė Deizė. — Paklausyk, tu pernelyg daug išgėrė, kad galėtum eiti į gatvę.
— Atstok nuo manęs, — atrėžė jis.
Mergina žinojo, kur jis eina. Jis turėjo šimtą svarų, kuriuos iškaulijo iš Rendolfo, o kazino jau atidarytas.
Dabar jis norėjo pabūti vienas ir susikaupti. Tiesiog apie tai pagalvoti — apie žalią audinį, apšviestą šviestuvų, kauliukų stuksenimą, ruletės zvimbimą. Tas garsas visada jam teikdavo žvalumo. Vienas geras laimėjimas — ir jis išeis. Henris pats sau tai pažadėjo. Gerai, jau daugiau nebegali laukti...
Žinoma, su tuo Šarplsu jis kaip reikiant įklimpo, skolingas jam krūvą pinigų. Bet, velniai rautų, kaip jis grąžins skolas, jei nepasėdės prie lošimo stalo? Tiesa, Henris jautė, jog šįvakar jam nepasiseks, bet pamėginti juk verta.