Ąsočių taip pat negalima liesti. O ką, jeigu kur nors nulašėjo koks nuodų lašelis? O jeigu nuodingi garai apnuodijo orą?
Staiga Džulija suvokė žiūrinti į savo atvaizdą veidrodyje. Ji vėl sugrįžo prie rašomojo stalo ir atsivertė tenai gulėjusį laikraštį.
Londono teatruose triumfavo Šekspyro tragedija „Antonijus ir Kleopatra“. Jai norėjosi nueiti drauge su Aleksu, bet rimtos pjesės jam visada kėlė snaudulį. Jį galėjo išjudinti nebent Hilbertas ir Salivanas1, bet ir tai, baigiantis trečiajam veiksmui, jis jau imdavo knapsėti nosimi.
Džulija perskaitė trumpą atsiliepimą apie pjesę, po to vėl pakilo ir paėmė iš knygų lentynos Plutarcho tomą.
Kur čia Kleopatros istorija? Plutarchas jos biografijai net nepaskyrė atskiro skyriaus. Ne, žinoma. Jos istorija patalpinta į Marko Antonijaus gyvenimo aprašymą.
Džulija paskubomis vertė puslapius, ji nelabai aiškiai prisiminė, kur kas parašyta. Kleopatra buvo didžioji karalienė ir garsi politikė — taip sakoma mūsų laikais apie panašias asmenybes. Ji ne tik pakerėjo Julijų Cezarį ir Marką Antonijų, ji dešimtmečiais neleido Romai užkariauti Egipto ir galiausiai, kai Antonijus mirė sava valia, o Oktavianas Augustas jau stovėjo prie jos šalies vartų, karalienė nusižudė. Egipto žlugimas buvo nulemtas, bet ji vos nepakeitė istorijos eigos. Jeigu būtų nenužudę Julijaus Cezario, jis galėjo Kleopatrą padaryti imperatoriene. Ir jei Markas Antonijus būtų stipresnis, Oktavianas būtų nugalėtas.
Tačiau net paskutines savo dienas Kleopatra nugyveno kaip nugalėtoja. Oktavianas norėjo atvežti ją į Romą kaip pavergtą karalienę. Kleopatra jį apgavo. Ji išmėgino daugybę nuodų ant belaisvių, o po to vis dėlto pasirinko gyvatę... Jos įkandimas ir atėmė valdovės gyvybę. Romos kariai nesugebėjo sukliudyti karalienei nusižudyti. Oktavianas tapo Egipto valdovu, bet pavergti Kleopatros nesugebėjo.
Džulija užvertė knygą. Ji jautė keistą palaimą. Pakėlė akis į alebastrinius ąsočius. Nejaugi juose tie patys nuodai?
Žiūrėdama į paslaptingą sarkofagą su mumija, ji susimąstė. Šimtus panašių į jį mergina matė čia ir Kaire. Šimtus tyrinėjo nuo pat vaikystės.
Bet tiktai šitame sarkofage buvo žmogus, pasiskelbęs nemirtingu. Pareiškęs, jog yra palaidotas gyvas, jog nemirė, o tik miega ir mato pilnus regėjimų sapnus.
Kur to miego paslaptis? Kur paslaptis prisikėlimo? Ir stebuklingo eliksyro?
— Ramzi Prakeiktasis, — sušnabždėjo Džulija. — Ar prisikelsi tu kada nors dėl manęs, kaip kadaise prisikėlei dėl Kleopatros? Ar prisikelsi, net ir žinodamas, jog tavo karalienė mirusi? Ar prisikelsi, kad galėtum stebėtis naujo laikmečio stebuklais?
Jai atsakė tyla, didžiulės švelnios auksinio karaliaus akys nejudėdamos žiūrėjo į ją, inkrustuotos auksinės rankos ramiai gulėjo sudėtos ant krūtinės.
— Tai apiplėšimas! — suriko Henris, nesuvaldydamas pykčio. — Juk čia neįkainojamas dalykas. — Jis piktai žiūrėjo į nedidutį žmogeliuką, stovintį už antikvarinės parduotuvės prekystalio. Apgailėtinas smulkus vagišius iš vargingo purvinų stiklinių vitrinų bei antikvarinio šlamšto pasaulio.
— Jei moneta tikra, — nekantraudamas tarė žmogeliukas, — tada iš kur ją gavote? Moneta su tokiu nuostabiu Kleopatros atvaizdu. Juk pats suprantate, kad kiekvienas norės sužinoti, iš kur ją gavau. O jūs net savo vardo nepasakėte.
— Taip, ir neketinu sakyti.
Springdamas pykčiu, Henris griebė jam iš rankų monetą, įsikišo atgal į kišenę ir pasuko link išėjimo. Žengęs porą žingsnių, sustojo, užsimovė pirštines. Kiek jis prarado — penkiasdešimt svarų? Henris buvo įsiutęs. Trenkęs durimis, išėjo į gatvę, kur nesvetingai staugdamas jį pasitiko ledinis vėjas.
Antikvarinės parduotuvės šeimininkas ilgai sėdėjo nejudėdamas. Jis vis dar jautė delne monetos šilumą. Taip lengvabūdiškai ją prarado. Panašios monetos jam dar niekada neteko matyti. Jis puikiai suprato, kad daiktas originalus, tikras, ir kad atsisakydamas monetos jis pasielgė kaip niekad kvailai.
Privalėjo ją nupirkti! Reikėjo surizikuoti! Tačiau parduotuvės šeimininkas žinojo, kad daiktas vogtas, o tapti vagies bendrininku jam nesinorėjo — netgi dėl Nilo karalienės.
Antikvaras pakilo nuo stalo, praėjo pro dulkėtas užuolaidas, skiriančias parduotuvėlės salę nuo nedidelės svetainės, kur jis praleisdavo didžiąją dalį laiko net ir darbo valandomis. Ant kėdės mėtėsi laikraštis. Jis atvertė puslapį ir iškart akys sustojo ties rėkiančiu pavadinimu:
„STRATFORDO MUMIJA BEI JOS PRAKEIKSMAI ATVYKO Į LONDONĄ“
Apačioje buvo nuotrauka — dailiai nuaugęs jaunuolis leidžiasi trapu iš laivo „Melpomenė“. Tuo pačiu laivu atgabenta Ramzio Prakeiktojo mumija. Po nuotrauka puikavosi užrašas: „Flenris Stratfordas, mirusio archeologo sūnėnas“. Taip, tai tas pats žmogus, kuris ką tik išėjo iš parduotuvės. Nejaugi jis pavogė monetą iš kapavietės, kur taip staiga mirė jo dėdė? Ir kiek dar tokių monetų jis pavogė? Antikvaras sutriko: jis pajuto palengvėjimą, bet tuo pačiu ir gailėjosi nenupirkęs monetos. Vyriškis pažvelgė į telefono aparatą.
Vidurdienis. Klubo valgykloje tylu. Keletas nuolatinių lankytojų sėdėjo prie baltomis staltiesėmis uždengtų stalų ir pietavo. Būtent tokia aplinka patiko Rendolfui: čia jis galėjo pailsėti nuo gatvės triukšmo, nuo begalinio kontoros šurmulio bei įtemptos aplinkos.
Jis visai neapsidžiaugė, pamatęs tarpduryje sūnų. Greičiausiai Henris ir vėl visą naktį nemiegojo. Nors, tenka pripažinti, apsirengęs jis buvo tvarkingai, švariai nusiskutęs. Jaunuolis niekada nepamiršdavo pasirūpinti savo išvaizda. Blogiau, jog Henris neturi ateities. Su tuo Rendolfas niekaip negalėjo susitaikyti. Jo sūnus girtuoklis bei lošėjas, be sąžinės, be garbės...
Rendolfas vėl pasilenkė prie lėkštės su sriuba.
Jis nepakėlė akių net ir tada, kai sūnus įsitaisė priešais jį ir užsisakė viskio su soda.
— Juk sakiau, kad miegotum pas pusseserę, — liūdnai pastebėjo Rendolfas, puikiai suvokdamas, kad tuščiai aušina burną. — Palikau tau raktus.
— Raktus aš turiu, ačiū. O Džulija, manau, ir be manęs kuo puikiausiai apseina. Ji turi savo kompaniją — tai jos dievinama mumija.
Padavėjas pastatė ant stalo bokalą, ir Henris tuoj pat jį ištuštino. Rendolfas mėgavosi karšta sriuba.
— Kurių galų tu pietauji šitoj dvokiančioj skylėj? Ji jau dešimtį metų nebemadinga. Ir aplinka tarsi šermenyse.
— Kalbėk tyliau.
— Kodėl turėčiau? Čia visi kurti.
Rendolfas atsilošė, pakvietė padavėją, ir tas paėmė nuo stalo tuščią lėkštę.
— Čia mano klubas ir man labai patinka, — abejingai pasakė jis... Beprasmiška kalbėti su sūnumi. Kai jis apie tai galvoja, jam norisi verkti... Norisi verkti, žiūrint į drebančias Henrio rankas. Jis toks išblyškęs, išsekęs, akys tuščios — narkomano bei girtuoklio akys.
— Atnešk butelį, — net neatsigręždamas sviedė jis padavėjui ir kreipėsi į tėvą: — Man liko tik dvidešimt svarų.
— Nebeturiu ko daugiau tau duoti, — pavargusiu balsu atsiliepė Rendolfas. — Kol ji viską kontroliuoja, padėtis be išeities. Tu nieko nesupranti.
— Meluoji. Žinau, kad vakar ji pasirašė dokumentus...
— Juk gavai atlyginimą jau už ateinančius metus...
— Tėti, man skubiai reikia šimto svarų!
— Jeigu ji pati patikrins apskaitos knygas, aš viską prisipažinsiu; gal tada man atsiras dar kokios nors galimybės...
Jam pasidarė lengviau, kad pagaliau ištarė šiuos žodžius. Galbūt jis išsakė savo slaptą norą. Galbūt pamatė savo sūnų iš šalies. Taip, reikia papasakoti dukterėčiai visą tiesą ir paprašyti jos... Ko paprašyti? Pagalbos?