Henris susijuokė:
— Nori atsiduoti jos malonei? Nuostabu.
Rendolfas nusuko žvilgsnį į šalį, pažvelgė į ilgą stalų eilę. Valgykla buvo tuščia, tik tolimame jos kampe sėdėjo vienišas garbaus amžiaus žilagalvis džentelmenas. Jaunesnysis vikontas Stefensonas — vienas seniausių žemvaldžių, kuris dar turėjo lėšų išlaikyti savo valdas. Na ką gi, užkandžiauk sau ramiai, drauguži, pagalvojo Rendolfas.
— O kas mums belieka daryti? — švelniai pasakė jis sūnui. — Ateik rytoj ryte į darbą. Bent jau pasirodyk...
Ar girdėjo jo žodžius sūnus, kuris, kiek Rendolfas prisiminė, visada buvo toks apgailėtinas? Jo vienintelis sūnus, neturintis nei ateities, nei ambicijų, nei svajonių, nei planų?
Staiga Rendolfui suspaudė širdį: jis prisiminė tuos ilgus metus, kai Henris po truputį keitėsi, kol galiausiai virto nevykėliu, apsukriu bei pagiežingu. Kaip skaudu matyti jo nelaimingas akis, bukai žvelgiančias į paprastus ant stalo stovinčius daiktus: sunkų sidabrą, servetėlę, prie kurios jis net neprisilietė, stiklinę, butelį škotiško viskio...
— Gerai, duosiu tau pinigų.
Ką reiškia kažkoks šimtas svarų? Juk Henris jo vienintelis sūnus. Vienintelis.
Reikia atlikti tą nemalonią pareigą — atvykti į radinių pristatymą. Kai Eliotas pasirodė, Stratfordų namai jau buvo apgulti svečių. Jis visada mėgo šiuos namus — su prabangiais paradiniais laiptais, su neįprastai erdviais kambariais.
Daugybė tamsaus medžio, galybė didžiulių knygų spintų, ir tuo pačiu nuostabiai džiugi atmosfera. Gal todėl, jog čia ypač daug šviesos ir visur auksaspalviai apmušalai. Bet vos įėjus į priėmimų salę, Eliotą nusmelkė liūdesys dėl Lourenso. Jis visur jautė bičiulio buvimą, prisiminė jų ilgametę draugystę ir apgailestavo, kad skyrė nepakankamai laiko judviejų bendravimui. Paaiškėjo, jog net prisiminimai apie jų jaunystėje išgyventą romaną, iki šiolei jam buvo skausmingi.
Taip, jis juk žinojo, jog kada nors taip nutiks, ir jis turės išgyventi tą skausmą. Tačiau šįvakar nė vienas namas visame pasaulyje neviliojo jo labiau negu šis. Be to, čia turėjo įvykti pirmasis Ramzio Prakeiktojo, kurį surado Lourensas, oficialus pristatymas. Eliotas sveikindamasis pamojavo ranka žmonėms, kurie lankstėsi jam, ir, linkčiodamas seniems draugams ir nepažįstamiems, nuėjo tiesiai prie egiptietiškos salės. Šiandien jo koja ypač skausminga, matyt, kaip jis buvo pratęs teisintis, tai dėl rūko. Todėl grafas pasiėmė naują, jam patinkančią, pasivaikščiojimams skirtą lazdelę. Ji buvo tvirta, su sidabrine buože.
— Dėkoju, Oskarai, — ištarė Eliotas, nusišypsojęs liokajui ir paimdamas iš jo rankų pirmą baltojo vyno bokalą.
— Neskubėk, drauguži, — liūdnai ištarė priėjęs prie jo Rendolfas. — Jie dar tiktai dabar ketina išlaisvinti iš drobulių tą pasibjaurėtiną būtybę. Galime drauge eiti tenai.
Eliotas linktelėjo. Rendolfas atrodė apgailėtinai — priežastis suprantama. Lourenso mirtis išmušė atramą iš po jo kojų. Tačiau jis laikėsi šauniai.
Jiedu nuėjo prie pirmųjų smalsuolių eilių, ir Eliotas pamatė stebėtino grožio sarkofagą, kuriame gulėjo mumija.
Nekalta vaikiška auksinės kaukės išraiška pakerėjo grafą. Po to žvilgsnis nuslinko žemyn, prie užrašų, juosiančių apatinę figūros dalį. Lotyniški ir graikiški žodžiai, išvedžioti egiptietiškų hieroglifų stiliumi.
Eliotas atsipeikėjo — Britų muziejaus darbuotojas Henkokas prašė visų tylos, garsiai belsdamas arbatiniu šaukšteliu į bokalą. Šalia jo stovėjo Aleksas, apkabinęs Džuliją per taliją. Su gedulingais drabužiais ji atrodė stulbinamai. Lygi tamsių plaukų šukuosena išryškino blyškų veidą, kuris — dabar visi galėjo tuo įsitikinti — buvo toks tobulas, kad nereikėjo jokios pudros nei kosmetikos.
Jų žvilgsniai susitiko, ir Eliotas liūdnai nusišypsojo Džulijai. Ir čia pat pastebėjo, kaip sužibo merginos akys: ji visada džiaugėsi, susitikusi su Eliotu. „Keista, — pagalvojo jis, — bet aš jai įdomesnis, negu mano sūnus. Likimo ironija!“
Aleksas stebėjo visą pasiruošimo sumaištį akivaizdžiai suglumęs. Kodėl sūnus visada toks sutrikęs? Lepšis jis — štai kur visa bėda.
Netikėtai šalia Henkoko atsirado Samiro Aibrahamo figūra. Dar vienas senas draugas. Jis buvo kiek nervingas ir nepastebėjo Elioto. Įsakė dviem jaunuoliams atsargiai nuimti sarkofago dangtį ir laukti tolesnių nurodymų. Tie stovėjo nuleidę akis, tarsi sutrikę dėl to, kad tenka dalyvauti ceremonijoje. Salėje pasidarė tylu.
— Ledi ir džentelmenai, — ištarė Samiras. Jaunuoliai tuojau pat pakėlė dangtį ir atitraukė į šalį. — Leiskite jums pristatyti Ramzį Didįjį.
Dabar visi galėjo pamatyti mumiją — laiko išblukintomis drobulėmis stipriai suveržtą aukšto vyriškio figūrą ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Regis, vyras buvo be plaukų bei nuogas.
Minia vieningai aiktelėjo. Auksinėje elektros lempučių bei žvakių šviesoje mumija atrodė šiurpiai — kaip, beje, ir visos mumijos. Išsaugota ir įrėminta mirtis...
Po to pasigirdo negausūs aplodismentai. Kai kas gūžčiojo pečiais, kai kas kikeno. Galiausiai pro tvirtą žiūrovų sieną ėmė brautis į priekį patys smalsiausi. Jie norėjo įdėmiau apžiūrėti mumiją. Tačiau vos priartėję, atšokdavo atgal tarsi nuo ugnies. Daugelis iškart nusigręždavo.
Rendolfas atsiduso, pakraipė galvą:
— Nejaugi Lourensas mirė štai dėl šito? Norėtųsi žinoti, kokia buvo to priežastis.
— Nereikia taip įsijausti, — pasakė šalia stovėjęs vyriškis. Tikriausiai Eliotas jį pažinojo, bet dabar niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. — Lourensas džiaugėsi...
— Galėdamas daryti tai, kas jam patinka, — sušnabždėjo Eliotas. Dar kartą išgirdęs tokius žodžius, jis tikriausiai nesusitvardytų nepravirkęs.
Žinoma, Lourensas buvo laimingas, tyrinėdamas atrastus daiktus. Ir versdamas papirusus buvo laimingas. Jo mirtis — baisi tragedija. Tik paskutinis pusgalvis galėtų kitaip galvoti.
Eliotas paspaudė Rendolfui ranką, paliko jį ir lėtai pajudėjo arčiau išdžiūvusio Ramzio kūno. Atrodė, tarsi jaunoji kartą, susispietusi aplink Džuliją su Aleksu, būtų nusprendusi pastoti jam kelią. Eliotas girdėjo susijaudinusį Džulijos balsą, nustelbiantį svečių klegesį, ir jos žodžių nuotrupas.
— Nuostabi istorija šitame papiruse, — aiškino mergina. — Bet mano tėvas dar buvo tik pradėjęs versti. Eliotai, norėčiau išgirsti, ką jūs apie tai manote.
— Apie ką? — Kaip tik tuo metu jis priėjo prie pat mumijos ir apžiūrinėjo ją, negalėdamas atsistebėti, kaip aiškiai matyti veido išraiška po storu drobulių sluoksniu.
Džulija priėjo arčiau, ir Eliotas paėmė ją už rankos. Minia stumdėsi, norėdama pamatyti eksponatą, tačiau grafas neketino pasitraukti iš vietos.
— Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie visą šitą paslaptingą istoriją, — pasakė Džulija. — Ar tiesa, kad čia devynioliktosios dinastijos sarkofagas? Kodėl tada jis papuoštas romėnišku stiliumi? Tėvas man kadaise sakė, jog jūs egiptologiją išmanote geriau už bet kurį muziejaus darbuotoją.
Eliotas geraširdiškai sukikeno. Džulija sutrikusi apsižvalgė, ar kartais kur nors šalia nėra Henkoko. Ačiū Dievui, jis stovėjo kitos žmonių grupės apsuptyje ir aiškino apie pergamentus bei prašmatnius ąsočius, sustatytus pasieniu po veidrodžiu.
— Na ir ką jūs manote? — pakartojo klausimą Džulija. Jos rimtumas buvo žavingas kaip niekada.
— Vargu ar tai Ramzis Didysis, mano mieloji, — atsiliepė Eliotas. — Tu ir pati tą žinai. — Jis vėl pažvelgė į aprašinėtą sarkofago dangtį bei į išdžiūvusį kūną, besiilsintį tarp sudūlėjusių skudurų. — Puikus darbas, nieko nepasakysi. Chemikalai beveik nebuvo naudojami. Bitumu nekvepia.
— O ten ir nėra bitumo, — netikėtai įsijungė į pokalbį Samiras. Jis stovėjo kairėje pusėje, ir Eliotas jo nematė.