— O kaip tu tai paaiškinsi? — paklausė Eliotas.
— Karalius pats išsamiai viską išaiškino, — atsakė Samiras. — Bent jau man taip sakė Lourensas. Ramzis asmeniškai įsakė, kad jį palaidotų ir atlaikytų gedulingas pamaldas pagal visus papročius, bet jo kūnas nebuvo balzamuotas. Jo niekada nebuvo išnešę iš to kambario, kuriame jis rašė savo istoriją.
— Labai smalsu! — sušuko Eliotas. — Ar tu pats skaitei šitą istoriją? — Jis parodė į lotyniškus užrašus ir pradėjo garsiai versti: — „Neleiskite saulės spinduliams kristi ant mano palaikų, nes aš miegu tiktai tamsoje. O drauge su manimi miega mano kančios bei mano patyrimas...“ Visai nepanašu į egiptiečio jausmus. Manau, sutiksi su manim.
Samiras pažvelgė į mažytes raides, ir jo veidas apsiniaukė.
— Visur tik prakeiksmai bei įspėjimai. Kol mes neatvėrėme šitos keistos kapavietės, aš buvau labai smalsus žmogus.
— O dabar išsigandai? — Vyrui nelabai malonu klausti tokių dalykų kito vyro. Tačiau faktas lieka faktu.
Džulijai užgniaužė kvapą.
— Eliotai, man norisi, kad jūs perskaitytumėte tėvo užrašus, kol dar jų neatėmė muziejaus darbuotojai ir neužrakino savo archyvuose. Šitas žmogus ne šiaip sau pasiskelbė esąs Ramzis. Ten apskritai daug įdomių dalykų.
— Turi galvoje visą tą popierinį šlamštą? — paklausė Eliotas. — Apie nemirtingumą, apie meilę Kleopatrai?
Džulija metė į jį keistą žvilgsnį.
— Tėvas išvertė tik nedidelę dalį, — pakartojo ji ir nusuko akis į šalį. — Aš turiu jo dienoraštį. Jis ant stalo. Manau, Samiras man pritars. Jums bus įdomu paskaityti.
Tuo metu Samirą pasikvietė Henkokas, lydimas kažkokio pono, kurio lūpose žaidė gudri šypsenėlė. O Džuliją užkalbino ledi Tridvel. Nejaugi Džulijos negąsdina prakeiksmai? Merginos ranka išslydo iš Elioto delno. Senasis Vinslou Beikeris pareiškė norą persimesti su juo keliais žodžiais. Ne, ne čia, reikia pasitraukti į šalį. Aukšta moteris įdubusiais skruostais bei ilgomis baltomis rankomis stovėjo prie sarkofago ir reikalavo paaiškinimų. Ji tikino, kad mumija netikra, kad kažkas iš jų pasityčiojo.
— Žinoma, ne! — pasipriešino Beikeris. — Lourensas visuomet atrasdavo tik originalius daiktus. Galvą guldau.
Eliotas nusišypsojo:
— Kai tik muziejaus darbuotojai nuims nuo mumijos tvarsčius, jie galės nustatyti palaidojimo datą. Ir paaiškės tikrasis palaikų amžius.
— O, grafas Ruterfordas! Neatpažinau jūsų, — pasakė moteris.
Viešpatie, negi ir jam teks įtempti atmintį ir prisiminti šitą moterį?
Kažkas užstojo ją, visiems norėjosi pamatyti mumiją. Reikėjo pasitraukti į šalį, bet nesinorėjo judėti iš vietos.
— Man net pagalvoti baisu, kaip jie išvynios ją, — tyliai ištarė Džulija. — Aš dabar pirmą kartą ją pamačiau. Pati nedrįsau pakelti antvožą.
— Eime, mieloji, noriu supažindinti tave su savo senu draugu/ — įsiterpė Aleksas. — Tėti, tu čia! Juk vos laikaisi ant kojų. Leisk, nuvesiu tave kur nors atsisėsti.
— Nieko, aš kaip nors pats. Tu eik, — atsakė Eliotas. Jis jau susigyveno su skausmu. Priprato. Įprastas pojūtis — tarsi mažyčiai ašmenys raižytų sąnarius, o šiandien jie pasiekė ir pirštus. Bet Eliotas išmoko pamiršti apie skausmą, visai nebegalvoti apie jį — kaip dabar.
Dabar jie pasiliko su Ramziu Prakeiktuoju vienu du. Publika, prisižiūrėjusi iki valiai, galiausiai atsuko karaliui nugarą. To ir tereikėjo Eliotui.
Jis prisimerkė ir pasilenkė prie pat mumijos veido. Stebėtinai išsaugota, pjūvių nėra. Tai jauno žmogaus veidas, o juk Ramzis turėtų būti senis: jis karaliavo šešiasdešimt metų.
Ir burna jaunuolio arba bent subrendusio vyriškio, pačiame jėgų žydėjime. Nosis tiesi, siaura, anglai tokios formos nosį pavadintų aristokratiška. Dailiai išlenkti antakiai. Akys tikriausiai didelės. Regis gražuolio būta. Bet kai kas, matyt, tuo abejojo.
Minioje kažkas pastebėjo, jog mumijos vieta muziejuje, o ne privačiuose namuose. Kiti ją pavadino šlykščia. Mat kaip, ir šitie žmonės laiko save Lourenso draugais!
Henkokas apžiūrinėjo auksines monetas, išdėliotas ant aksominės pagalvėlės. Šalia stovėjo Samiras.
Matyt, muziejininkas kažką rezga. Eliotas žino, koks jis įkyrus bei įžūlus.
— Ar jų buvo tik penkios? Jūs tuo įsitikinęs? — garsiai paklausė Henkokas. Galima pagalvoti, jog Samiras ne tik egiptietis, bet dar ir kurčias egiptietis.
— Visiškai įsitikinęs. Jau minėjau jums, — kiek susierzinęs atsakė Samiras. — Pats asmeniškai suregistravau visus kapavietėje buvusius daiktus.
Henkokas metė įtarų žvilgsnį į priešingą salės pusę. Ten pat pažiūrėjo ir Eliotas. Jis pamatė Henrį Stratfordą, dailiai nuaugusį jaunuolį pilkai žydru vilnoniu kostiumu, stipriai suveržtu prie pat kaklo baltu šilkiniu kaklaraiščiu. Henris stovėjo tarp jaunuolių, apspitusių Džuliją su Aleksu. Slapta jis niekino savo pusseserę ir nekentė jos. Jis plepėjo, juokėsi — kiek nervingai, kaip pasirodė Eliotui.
Kaip visada žavus, — pamanė Eliotas. Žavus, tarsi jam vis dar dvidešimt; siauras aristokratiškas veidas, kurio išraiška nepaliauja keistis — tai įsižiebia nuoskaudos ugnis, tai išdidžiai suakmenėja.
Bet kodėl Henkokas taip spokso į jį? Ir ką jis kužda Samirui į ausį?
Egiptietis klausėsi tylėdamas, po to gūžtelėjo pečiais ir taip pat pažvelgė Henrio pusėn.
Kaip Samirui turėtų būti nemalonu, — pagalvojo Eliotas. Tas nepatogus vakarietiško stiliaus kostiumas... Tikriausiai jis dabar svajoja apie savo dželabą2 iš šlapio šilko bei apie patogias šlepetes!
O ir mes visi jam tikriausiai atrodome tokie barbarai!
Eliotas nužingsniavo į salės kampą ir įsitaisė Lourenso krėsle. Minia tai prasiskirdavo, tai vėl susiglausdavo, ir jis matė Henrį, keliaujantį nuo vienos grupelės prie kitos bei keistai besižvalgantį į šalis. Labai kilnus, visai nepanašus į teatrališką nevidoną, bet kažkas jam akivaizdžiai neduoda ramybės. Tik kas?
Henris lėtai ėjo pro marmurinį stalą. Jo ranka pakilo, tarsi ketindama paliesti pergamento ritinėlius. Minia ir vėl susiglaudė. Eliotas stebėjo ir kantriai laukė. Galiausiai nedidelė žmonių grupė pasitraukė į šalį, ir jo matymo lauke vėl pasirodė Henris. Jis apžiūrinėjo ant stiklinės lentynėlės gulintį vėrinį, vieną iš relikvijų, atsivežtą Lourenso prieš keletą metų.
Ar dar kas nors mato, kaip Henris ima į rankas vėrinį, meiliai jį apžiūrinėja, tarsi būtų apsigimęs antikvaras? Ar dar kas nors mato, kaip jis įsikišą relikviją į kišenę ir pasitraukia į šalį — abejingu veidu, stipriai suspaustomis lūpomis?
Na ir niekšas!
Eliotas tik šyptelėjo. Gurkštelėjo atšaldyto baltojo vyno, apgailestaudamas, kad tai ne brendis. Bjauru, kad jis tapo tos šlykščios vagystės liudininku. Jau verčiau apskritai nebūtų žiūrėjęs į Henrį.
Grafas turėjo savų prisiminimų apie šitą jaunuolį. Jį kankino slaptas skausmas, kuriuo Eliotas niekada su niekuo nesidalino. Netgi su žmona Edita, kuriai jis papasakodavo apie save aibę šlykščių istorijų — kada vynas ir poreikis filosofuoti atrišdavo jam liežuvį. Netgi su katalikų dvasininkais, pas kuriuos užsukdavo pasikalbėti apie rojų bei pragarą, ir savo filosofavimus pagrąžindavo tokiais riebiais žodeliais, kurių niekas kitas, išskyrus juos, negalėtų pakęsti.
Jis pats save mėgino įtikinti, jog leis numirti prisiminimams apie tas juodas dienas, ir viskas po truputį užsimirš. Tačiau net ir dabar, po dešimties metų, prisiminimai išliko velniškai ryškūs ir gyvi.
Vieną kartą jis turėjo slaptą meilės pasimatymą su Henriu Stratfordu. Tai buvo vienintelis iš visų Elioto meilužių, vėliau bandęs jį šantažuoti.
Suprantama, jis nieko gero nepešė. Eliotas nusikvatojo jam į veidą ir pareiškė, jog jaunuolis kliedi.