Kai Henris išėjo į ištuštėjusią gatvę, buvo nepakenčiamai šalta. Jis greitosiomis užsimovė pirštines.
„Nereikėjo jos įžeidinėti, — pagalvojo jaunuolis. — Bet ko, velniai rautų, ji ginčijosi!“ Jis žino, ką daro. Jau dešimtį kartų padidino turimą pinigų sumą! Ir jeigu ne tas paskutinis statymas... O kai jis nenorėjo pasirašyti čekio ir pradėjo ginčytis, Deizė įkišo savo trigrašį: „Bet tu privalai!“
Henris įniršo, kai visi įsistebeilijo į jį. Jis pats žino, ką privalo. Žinojo, ką turi daryti. Ir paskui dar šitas Šarplsas, šitas padugnė. Tarsi Henris jo bijotų!
Ūmai iš tamsus skersgatvio lyg tyčia iššoko Šarplsas. Iš pradžių Henris nusprendė, kad jam pasivaideno. Buvo tamsu, žemę gaubė tirštas rūkas, bet iš viršutinio lango krito žemyn blanki šviesa, ir Henris pamatė tą šlykščią marmūzę.
— Traukis iš kelio! — suriko Henris.
— Vėl nenuskilo, sere? — Šarplsas sekė jam iš paskos. — O mažytė Deizė pinigėlius mėgsta. Ji visada nepigiai kainavo, net tada, kai dirbo man. O juk aš dosnus žmogus, jūs tai žinote.
— Atsikabink nuo manęs, bukaproti.
Henris paspartino žingsnį. Žibintų šviesos liko jam už nugaros. Tokiu metu kebo čia nepasigausi.
— Turiu nedidelį reikaliuką, sere.
Henris sustojo. Kleopatros moneta... Įdomu, ar šitas vėpla supras, ko ji verta? Jis pajuto, kaip persekiotojo pirštai įsikibo jam į ranką.
— Kaip tu drįsti! — Henris atšoko. Paskui lėtai ištraukė iš kišenės monetą, pakėlė ją į šviesą ir, paniekinamai išlenkęs antakius, stebėjo, kaip godžiai užpuolikas ją atima, kaip apžiūrinėja, pasidėjęs ant delno.
— Čia tai grožis, sere. Tikras daiktas. — Jis apžiūrėjo antrą monetos pusę, tarsi nutuoktų, kas tenai parašyta. — Jūs nugvelbėte ją, sere? Pavogėte iš savo dėdės lobyno?
— Tai tu ją imi ar ne?
Šarplsas suspaudė monetą kumštyje, tarsi ketintų pademonstruoti triuką.
— O sąžinė jūsų nekamavo, sere? — Jis įsigrūdo monetą į kišenę. — Nuknisote ją tuo momentu, kai dėdė raitėsi priešmirtinėje agonijoje? Ar vis dėlto palaukėte, kol jis nusibaigs, sere?
— Eik po velnių!
— Taip lengvai neišsisuksite, sere. Šito nepakanka. Juk jūs kur kas daugiau skolingas ir man, ir tam džentelmenui iš Flinto kazino.
Henris vėl paspartino žingsnį. Skubėjo, prilaikydamas skrybėlę, kad jos nenuneštų vėjas. Nubėgo link artimiausio posūkio. Sprendžiant iš batų kaukšėjimo, Šarplsas bėgo jam iš paskos. Priekyje, tirštame rūke skendinčioje gatvėje, nebuvo nė gyvos dvasios. Šviesa, sklindanti iš atvirų Flinto įstaigos durų, jų jau nepasiekė.
Henris suprato, jog Šarplsas lipa jam ant kulnų. Ranka nuslydo į kišenę. Peilis. Lėtai ištraukė jį ir tvirtai suspaudė rankeną.
Šarplsas įsikibo jam į petį.
— Tikriausiai teks jus pamokyti, sere. Skolas reikia grąžinti, — ištarė persekiotojas.
Henris staiga atsisuko, spyrė Šarplsui, ir tas prarado pusiausvyrą, susvirduliavo. Šilkinis jo apsiaustas blizgėjo, ir Henris pamėgino numatyti, kur po apsiaustu turėtų būti šonkauliai. Apsirikti negalima. Peilis stebėtinai lengvai įsmigo į kūną. Blykstelėjo balti dantys — nebyli Šarplso burna išsižiojo.
— Juk įspėjau tave, asile, kad atsikabintum!
Henris ištraukė iš kūno peilį ir smogė dar kartą. Šį kartą jis išgirdo plyštant apsiausto šilką ir visas virpėdamas pasitraukė į šalį.
Svirduliuodamas, nelaimėlis dar žengė kelis žingsnius, suklupo, trenkėsi kakta į asfaltą ir nuvirto ant šono. Jo kūnas sudribo ir liko gulėti nejudėdamas.
Tamsoje Henris nematė aukos veido. Matė tik išsitiesusį ant žemės kūną. Jaunuolį sukaustė ledinis nakties šaltis. Širdies dūžiai plėšė ausis — lygiai taip, kaip tada, egiptietiškoje kapavietėje, kai jis žiūrėjo į gulintį ant žemės negyvą dėdės Lourenso kūną...
Tiek to, velniai jo nematė! Kodėl jis neatstojo? Įniršis padėjo Henriui atsipeikėti. Dešinė ranka buvo sustingusi nuo šaldo, ji vis dar spaudė peilio rankeną. Henris lėtai pakėlė kairę ranką, sulenkė peilį ir įsikišo į kišenę.
Po to apsidairė. Tamsu, tylu. Tik kažkur toli girdėjosi automobilio variklio burzgimas. Iš kažkokio kiauro vamzdžio lašėjo vanduo. Virš galvos silpnai švietė pilkas dangus.
Henris pritūpė, ištiesė ranką prie apsiausto ir, stengdamasis neprisiliesti prie vis labiau plintančios raudonos dėmės, įlindo į vidinę kišenę. Piniginė. Stora, prikimšta pinigų...
Jis net nepažvelgė kas ten viduje, o tuojau pat įsikišo piniginę į savo kišenę, ten pat, kur buvo peilis. Tada pakilo, atkišo smakrą ir tvirtai nužingsniavo pirmyn... netgi pradėjo švilpauti.
Vėliau, patogiai įsitaisęs ant kebo sėdynės, Henris išsitraukė piniginę. Trys šimtai svarų. Na, ką gi — visai neblogai. Žiūrėjo į sulamdytas kupiūras, ir po truputį jį apėmė siaubas. Jaunuolis negalėjo nei judėti, nei kalbėti. Kai galiausiai ryžosi pažvelgti pro kebo langą, už jo pamatė tik purviną dangų kabantį virš niūrių daugiabučių namų stogų. Džiaugsmo nebuvo, nieko nesinorėjo, atrodė, jog nieko daugiau nebebus. Liko tik beviltiškas liūdesys.
Trys šimtai svarų. Dėl tų pinigų jis nužudė žmogų. O apskritai, kas gali pasakyti, kad jis ką nors nužudė? Dėdė Lourensas Kaire mirė nuo širdies smūgio. O Šarplsas, šitas šlykštus lupikautojas, su kuriuo jis vieną vakarą susipažino pas Flintą? Maža kas galėjo jam atsitikti. Gal jis tapo savo draugužių auka? Kažkas jį užpuolė tamsiame skersgatvyje ir įsmeigė peilį tarp šonkaulių.
Žinoma, būtent taip ir buvo. Kam ateis į galvą susieti jo vardą su šita niekšinga žmogžudyste?
Jis Henris Stratfordas, laivininkystės kompanijos viceprezidentas, garbingos šeimos narys, jo sesuo netrukus ištekės už grafo Ruterfordo. Niekas neišdrįs...
Dabar jis paskambins sesutei. Paaiškins jai, jog šiek tiek prasilošė. Ir ji tikriausiai paskolins jam apvalią sumelę, gal kokius tris kartus didesnę už tą, kuri dabar guli jo kišenėje. Juk Džulija supras, kad jo pralaimėjimas — laikinas dalykas. Ir jam palengvės...
Jo sesutė, vienintelė jo sesutė... Kadaise juodu su Džulija mylėjo vienas kitą. Mylėjo taip, kaip gali mylėti vienas kitą brolis ir sesuo. Jis primins Džulijai apie tai. Ji supras Henrį, ir tada jis atsipalaiduos, galės kiek pailsėti.
Bet visų baisiausia — jis nebegali atsipalaiduoti...
3 skyrius
Džulija lėtai leidosi laiptais žemyn. Su šlepetėmis, nėriniuotu peniuaru, kurio ilgus skvernus teko prilaikyti rankomis, kad nesivilktų žeme ir kad, įsipainiojusi į juos, mergina nesukluptų. Jos banguoti kaštoniniai plaukai krito ant nugaros, dengė pečius.
Įėjusi į biblioteką, ji pastebėjo saulę — galingas auksinių saulės spindulių srautas liejosi iš oranžerijos pro atviras duris. Šviesa mirgėjo, šokinėjo fontane ir palubėje tarp susipynusios lapijos.
Ilgi auksiniai spinduliai nusidriekė iki tamsaus kampo ir apšvietė auksinę Ramzio Prakeiktojo kaukę, rytietišką kilimą bei pačią mumiją, gulinčią atvirame sarkofage — kietai suspaustu tvarsčiais veidu ir beveik permatomomis galūnėmis, kurios, atrodo, švytėjo iš vidaus ir įgijo įkaitinto dykumos smėlio atspalvį.
Kambarys regimai šviesėjo. Netikėtai saulė apšvietė ant tamsaus aksomo gulėjusias auksines monetas. Ji privertė sužibėti marmurinį Kleopatros biustą, aplinkui kurį susidarė auksaspalvė aureolė. Ant visų auksu padengtų daiktų žaidė saulės spinduliai: ant indelių dangčių, ant ąsočių, ant knygų paauksuotais viršeliais. Saulė apšvietė ir išryškino ant dienoraščio užrašytą vardą: „Lourensas Stratfordas“.